Tada grįžau pati į tėvynę, aišku, tikėdamasi, kad mums čia pasiseks, bet, deja, per pusmetį jis jau 5 kartus grįžo pas mane, o po to išėjo vėl pas ją.
Suprantu, gal žmogus turi psichologinių problemų, negali išsirinkti... bet nežinau, kaip man pačiai jaustis, nebepasitikiu savimi, nepasitikiu nei vienu žmogum. Ir kaip man šitai ištverti, ir kaip atsilaikyti nuo dar vieno jo laikino sugrįžimo, kaip visiems laikams uždaryti jam duris į mano gyvenimą... kaip atsikratyti to jausmo, kurį jam jaučiu.. ir kaip pradėti gyventi savo nuosavą gyvenimą?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP PRADĖTI GYVENTI NUOSAVĄ GYVENIMĄ?
Manau, kad jūsų situacijoje atsidūrusios moterys dažniausiai svyruoja tarp dviejų baimių: kad visai be vyro jos pražus, ir kad su vyru jos bus apgautos. O kadangi kai kurie vyrai rinktis nemoka, tai prisirišusi prie tokio vyro moteris veltui gaišta savo laiką, jei tikisi iš jo apsisprendimo.
Ji turi suprasti ir priimti, kad jos vyras yra būtent toks. Jis susižavi nauja galimybe, tačiau negali atsisakyti senos. Jūsų draugas kažkada pasisavino jus, savotiškai užkariavo. Po aštuonerių metų jis susižavėjo kita. Reiškia, užkariavo dar vieną gėrybę. Tačiau palikti jūsų jis negali. Jo akimis, tai reikštų palikti užkariautą turtą kitam. Jo natūra tam priešinasi, todėl jis lyg tai palieka jus, tačiau nuolat sugrįžta.
Jei jūs jo paklaustumėte, kodėl jis taip daro, greičiausiai jis pasakytų kažką migloto: „Tu man irgi patinki“, „Negaliu tavęs užmiršti“, „Jūs abi turite kažko, ko man reikia“, „Pats nesuprantu, kas man darosi“, „Aš niekaip neapsisprendžiu“ ir pan. Taip gali būti dėl to, kad jis pats nelabai suvokia savo gilesnių motyvų.
O jie gali būti tokie. Palyginti jį galima su tam tikru karvedžio tipu. Yra karvedžių, kurie moka užkariauti naujas teritorijas ir trauktis iš senų. O yra tokių, kurie priešui nieko nepalieka: jeigu jiems tenka trauktis, tai jie sudegina visą užleidžiamą teritoriją, o visus gyventojus paima į nelaisvę.
Savininkiškumo jausmas yra toks stiprus, kad jei jie kažką vieną kartą padarė savo nuosavybe, tai padarė amžiams. Jeigu jūs kažkada matėte seną rusų filmą „Žiaurusis romansas“, tai prisimenate tokį vyrą, kuris įsitikina, jog jo žmona pamilo kitą - stiprų ir vyrišką verslininką. Ir nušauna ją sakydamas: „Te nepriklausysi tu nei vienam“. Ir moteris, kurią jos mylimasis ką tik pardavė kitam verslininkui, prieš mirdama ištaria: „Aš suprantu, kas aš esu. Aš esu daiktas...“
Iš visos šios istorijos galima suprasti, kad tokiomis aplinkybėmis vyras ne tiek yra santykiuose su moterimi, kiek ją sudaiktina, t.y. naudojasi abiem moterimis kaip gėrybėmis. Jam patogu turėti vieną moterį vienam tikslui (tarkime, kaip potencialią motiną ar šeimininkę), o kitą - susižadinimui (kaip meilužę). Nebūtinai tuo pat metu. Gali būti, kad jam periodiškai prireikia tai vienos, tai kitos. Kas jūs esate šioje situacijoje?
Jūs esate nuosavybė. Nenuostabu, kad šitai suvokdama, jūs liekate nepasitikinti savimi ir savęs nevertinanti. Žmogus negali kitaip jaustis būdamas kažkieno nuosavybe. Ir jam, šitai suvokus, kyla didelė pagunda apkaltinti savo šeimininką: tai jis mane tokia padarė. Mąstyti šitaip yra smagu.
Bet jūsų laiškas rodo, kad jums nebepatinka būti daiktu. Jūs norite pradėti nuosavą gyvenimą. O kaip tai padaryti, jus gali pamokyti vaikystės pasakos. Tarkime, apie lėlę, kuri panoro būti žmogumi ir pabėgo iš savo šeimininko lėlių teatro. Žinoma, ji buvo ne viena. Pabėgo kartu su ja ir kitos lėlės. Bet tai nebuvo lengva, tai buvo baisus nuotykis. Tačiau jis baigėsi gerai. Jūs žinote šitą ar panašią pasaką?
Kitas klausimas, ar jūs norite eiti šios pasakos siužetine linija. Juk pradėti gyventi nuosavą gyvenimą nėra komfortiška ir įprasta. Greičiausiai jūs per tuos metus prisirišote prie savo draugo ir prisibijote laisvės, nes tuomet iš įprastinio „laukiu, viliuosi“ turite pereiti į „nieko nelaukiu, tik ieškau“.
Taip, dabar jūs žinote, kad jūsų draugas greičiausiai pas jus sugrįš. Nesvarbu, kad po to paliks, tačiau kaip svarbu, kad atvažiuos! Jūs galite jo laukti. Džiaugtis sutikdama. Tikėti, kad šį kartą tai bus ilgam.
O ką, jei jūs taptumėte laisva nuo jo? Tuomet jums nebūtų ko laukti. Jūs atsidurtumėte būsenoje, kurioje tuščia, ir liktų tik miglota viltis: „Gal aš ką nors dar sutiksiu“. O vidinis kritiškas balsas kuždėtų jums: „Tavo šansai menki, tu nieko nesutiksi, tu liksi viena iki grabo lentos“.
Šis vidinis balsas kužda visų sudaiktintų, pasisavintų žmonių sielose. Jo dėka priklausomi žmonės kasdien pasirenka naują nelaisvę, nes taip juk yra saugiau. Vergystės šaknys kur kas gilesnės, nei mums atrodo, nes vergai patys pasirenka vergystę. Kiekvieną naujos dienos rytą. Ir kai jūsų draugas skambina jums ar beldžiasi į jūsų duris, jūs nuolat pasakote jam: „Taip, aš vis dar lieku tavo daiktas“.
Todėl jokiu būdu negalima nieko agituoti už laisvę. Jūs klausiate, kaip jums išsilaisvinti. Nuosavas gyvenimas, kurio jūs norite, reikalauja labai didelio vidinio pasiryžimo. Jei jūs ryšitės iš tiesų atsiskirti nuo savo savininkiško draugo, tai įvyks labai paprastai, be jokių „kaip“. Tuo metu jūs neturėsite jokių vilčių, kad „galbūt, šį kartą jis liks su manimi“. Jūs nusivilsite juo iš tiesų. Ir atsitrauksite nuo jo. Jis nevažiuos pas jus, jei jūs su vidiniu apsisprendimu pasakysite: „Gana“.
O pasakysite jūs jam šiuos žodžius tik tuomet, kai visiškai nuoširdžiai pasakysite juos sau pačiai.
Kada tai atsitiks, jūs pajusite pati.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
