Tai buvo 2009 metų vasara. Tai buvo vaikinas, niekuo neišskiriantis iš kitų. Jis buvo paprastas, gražios šypsenos savininkas, kuris mane pavergė iš pirmo žvilgsnio. Visada maniau, kad meilė iš pirmo žvilgsnio būna tik per filmus, bet klydau. Pamilau jį tą dieną tokį, koks stovėjo tada kieme.
Tada buvau vaikas. Man buvo tik 16 metų, o jam buvo 18. O jau supratau, kad įklimpau. Bendravom kaip draugai, nors abu supratom, kad esam daugiau nei draugai vienas kitam. Jis pradėjo manimi rūpintis, mane lydėti namo. Stengiausi jo labai prie savęs neprisileisti, nes bijojau būti įskaudinta. Bet kai jis vieną vakarą mane pabučiavo, supratau, kad jau nieko nebegaliu padaryti, nes tas jausmas buvo toks stiprus, kad jis laimėjo tą kovą su manimi.
Rugpjūčio 12 dieną mes pradėjome oficialiai būti kartu, nepaisant draugų. Viskas buvo tobula. Buvom laimingi, visada vienas už kitą kovodavome, niekam neleisdavome mūsų skriausti ar būdavome kartu ar atskirai. Buvau tokia laiminga. Jaučiausi tokia stipri, kad atrodydavo, galėdavau pasipriešinti visam pasauliui, jei kas nors tik stotų prieš mus. Man rūpėjo tik jis. Norėjau, kad jis būtų laimingas.
Nors ir jo tėvas buvo labai prieš mūsų draugystę, mes išsikariavom kartu ir tai. Abu žinojom, jog kartu mes galim labai daug ką. Tokį beprotišką laiką pragyvenome kažkur 4 metus. Visi sakė, kad mes tobula pora. Kad mes vienas kitą papildome. Nes poros kontrastas labai daug ką žavi.
Jis buvo azerbadžianietis, gimęs Lietuvoje. Žinojau aš jį iki skausmo. Pažinau jį taip, kad matydavau, kada jis man net bandydavo meluoti:) Vienas kitą jautėm labai stipriai. Net per atstumą jautėm, kada kuriam yra negerai ir iš karto atsidurdavome ten, kur reikia. Jis buvo žmogus, kuris žinojo, kada man reikia, kad jis mane apkabintų ar pasakyti tuos reikiamus žodžius.
Tuos ketverius metus viskas buvo kaip pasakoje. Kiekvieną kartą, kai eidavau su juo susitikti, net tuos 100 metrų aš nubėgdavau, jis mane stipriai apkabindavo ir sukdavo ratu kartodamas, kad mane myli. Viskas atrodė taip gražu, taip gerai, kad net nenorėdavau eiti namo. Jis tas žmogus buvo, kuriuo pasitikėjau labiau, nei pačia savimi. Visada svajodavom, kad esam paukščiai ir skrisdavom kažkur labai toli. Kai taip jį stipriai pajutau, supratau, kad man negalima tiesiog jo prarasti, nes nemokėsiu be jo gyventi.
Ir jis įniko į narkotikus, bandžiau jį ištraukti, viską dariau, bet jam vienas įkalė į galvą tokius blogus dalykus, kad nebegalėjau jau nieko pakeisti, tiesiog kariavau su juo dėl to. Pasakodama tikrus dalykus, bet jis nesiklausė, norėjau jį apsaugoti, bet neapsaugojau pati savęs. Po keturių metų sužinojau, kad jis mane išdavė. Jis visada žinojo, kad man tai pats baisiausias dalykas, kad aš negaliu to atleisti ir su tuo susitaikyti, mes išsiskyrėme.
Tą vakarą, kai jis išėjo, supratau, kad jis išsinešė pusę mano asmenybės. Pusę manęs. Atrodė, kad man kažko trūksta, kad man kažko reikia, kad su manimi kažkas negerai. Po pusės metų atskirai važiuodama į darbą ir klausydamasi mūsų dainos supratau, kad baisiausias dalykas buvo ne išdavystė, o tai, kad jį praradau, kad praradau žmogų, kurį myliu labiau nei pačią save. Kuriam atidaviau visą savo gyvenimą, kuriam atidaviau savo meilę, nes žinojau, kad tik jis ją išlaikys.
Visas tas skausmas mane dar kankina iki šiol, nors jau išsiskyrę esam jau metai. Bet dar vis jį sapnuoju. Sapnuoju, kad jis šalia, kad mane apkabina ir visa pabundu su džiaugsmu, kad viskas juk gerai, bet kai pramerkiu akis, šalia manęs jo nebūna ir pajuntu tą beprotišką skausmą. Ir suprantu, kad jį galiu pamatyti tik sapnuose, kuriuos jis aplanko labai retai, tik ten galiu būti su juo.
Nebesuprantu, kas su manimi vyksta. Nykstu kaip asmenybė. Bijau, kad daugiau jau nieko taip nemylėsiu. Nes sukūriau santykius, kuriuose suprantu, kad niekada nejausiu to, ko jaučiau, kad kartais pagalvoju: ką aš darau su juo? kodėl aš su juo? Tuo metu prisimenu jo meilės žodžius, jog „aš visą gyvenimą būsiu su tavimi, ir tu niekada manęs nepamirši, ar mes būsim kartu, ar ne. Vis tiek tu manęs nepamirši, nes buvau tau pirmas ir paskutinis“. Ir pagalvoju, kad jis teisus, nes tik jis mano širdutę taip stipriai paliesdavo. Jis buvo mano žmogus, be kurio nebemoku gyventi.
Todėl kreipiuosi į Jus, nes jau nebežinau, ką man daryti, kaip jį pamiršti? Ar iš viso aš jį pamiršiu? Nejaugi man reikės laukti dar porą metų? Nes jei taip, tai nenoriu. Nebenoriu to tuštumos jausmo, to skausmo. To jausmo, kai pabundu, kad atrodytų, kad kiekvieną dieną aš vis jį prarandu. Dar vis negaliu kalbėti apie jį ramiai, nes apsiverkiu kaip vaikas. Vien mintis man sugrąžina ašaras. Jau net praeivius maišau su juo. Prašau, padėkit man, nes jau nebegaliu. Nebežinau, už ko stvertis, nebepakeliu to skausmo.
