Ištekėjau už svajoklio

Jūs prisiekėte mylėti ir gerbti jį iki tol, kol mirtis jus išskirs, tačiau ar tai reiškia, kad jums turi patikti kiekviena kvankštelėjusi mintis, kuri tik ateina į jūsų vyro galvą? Ypač, jei jūs žinote, kad paskutinis jo planas uždirbti milijoną, padėti Bosnijos žmonėms arba perskirstyti nacionalinę skolą neturi nė mažiausios galimybės pavirsti tikrove?
  • Neįgyvendinamos svajonės
  • Priešybės traukia
  • Psichologo komentaras
  • Keletas naudingų patarimų

    Neįgyvendinamos svajonės

    Juk jūs suprantate, apie kokį vyrą kalbame: apie svajoklį. Apie vyrą, kuris per pusryčius pareiškia, kad nori parduoti namą, persikraustyti į Prahą ir rašyti knygas, nors per visą savo gyvenimą nėra parašęs nieko ilgesnio už padėkos laiškelį. Kai mano vyras man pareiškė kažką panašaus, mano atsakymas buvo toks: “Atsipeikėk, Hemingvėjau. To niekada nebus.”

    Sutinku, aš buvau šiurkšti. Tačiau maniau turinti tokią teisę. Vos prieš keletą dienų Nikas ir aš aptarinėjome, kaip laimingai gyvename, o kitą minutę sužinojau, kad jis išleido 500 dolerių elektriniam pjūklui, nes jam kilo mintis perstatyti mūsų laiptus į rūsį. Deja, jie buvo pagaminti iš cemento.

    Žinoma, tai buvo mūsų santuokos pradžioje, kai dar nežinojau, kad, būdama svajoklio žmona, neprivalau aktyviai dalyvauti visose didžiosiose jo svajonėse. Tačiau aš norėjau būti palaikančia žmona. Vienuoliktaisiais mūsų gyvenimo metais stebėjau, kaip Nikas iškėlė savo kandidatūrą vietiniuose rinkimuose (aš vadovavau jo rinkimų kampanijai; jis buvo dvidešimt trečias), kaip jis pradėjo bendruomenės atliekų perdirbimo programą (mes panaudojome telefono sąskaitoms apmokėti skirtus pinigus tam, kad išsinuomotume aštuoniolikos pėdų ilgio furgoną, kuriuo aš galiausiai įvažiavau į medį) ir kaip jis gamino prieš Džordžą Bušą nukreiptos kampanijos sagas (mums liko dar tūkstantis. Gal norėtumėte pirkti?).

    Jis ir ji

    Negaliu pasakyti, kad visi šie prasimanymai buvo visiškai nesėkmingi. Nors politinė kampanija žlugo, kai kuriomis mūsų idėjomis pasinaudojo vyrukas, kuris laimėjo rinkimus ir taip pagerino mūsų bendruomenės gyvenimą. Atliekų perdirbimo programa suveikė, o bendruomenės grupė ją netrukus perėmė iš mūsų rankų (ačiū Dievui). Na, o sagos irgi neprapuolė, vienais metais jos pasitarnavo kaip puikūs papuošalai Kalėdų eglutei.

    Tačiau vis tiek dar tuomet man kartais būdavo baisu, kad ištekėjau už svajotojo, ypač, kai vyras pasakė, kad aš lyg įstrigusi purve, kai nepritariau jo idėjai dėl Prahos. Ir prabėgus daugeliui metų manau, kad ši idėja yra daugiau nei juokinga. “Aš visuomet vaikausi jo svajonių” skundžiuosi sau. “Kodėl gi niekuomet nesivaikau savųjų?”

    Bėgant laikui supratau. Tačiau tai nebuvo paprasta. Mus gali patraukti konkretus žmogus didžiąja dalimi dėl to, kad jis turi savybę, kurią mes mylime ir dieviname ir kurios patys neturime arba ji mumyse yra neišvystyta. Tam tikra prasme mes tikimės, kad nors truputis tos savybės užkris ir ant mūsų.

    Žinoma, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl mane traukė Nikas, nors tuo metu aš to sąmoningai nesuvokiau. Prieš mums susitinkant, aš niekuomet nesidomėjau politika ir netgi nemąsčiau pilietiškai ir netgi nepažinojau daug tokių žmonių. Aš ir mano draugai buvome sekėjai, o ne lyderiai: nebūtinai apatiški, bet tikrai tokie, kuriems trūko įtikinėjimo galios ir pasitikėjimo pradėti didelius darbus ir – išdrįsiu taip pasakyti – siekti svajonių.

    Mano atveju (ir nieko čia stebėtino) didžioji viso to priežastis buvo tai, kaip aš buvau išauklėta. Aš kilusi iš didelės, triukšmingos šeimos, kuri man labai panaši į gentį. Taigi, mūsų šeimoje buvo per daug žmonių, kad kiekvienas galėtų leisti sau vaikytis savo svajones. Mes visi devyneri paklusniai sekėme paskui vadą – mano tėvą – ir žingsniavome koja kojon su juo kartu. Iš esmės man nebuvo laiko ištirti savo identiškumą.

    Tai taip pat mane apsaugojo nuo rizikos. Ir faktas, kad daugelis mano draugų taip pat buvo iš didelių katalikiškų šeimų ir išauginti taip pat, kaip ir aš, vertė mane manyti, kad ši sistema yra visiškai normali. Tačiau, žiūrėdama atgal, aš manau, kad ilgalaikis mano auklėjimo poveikis yra tas, kad aš niekuomet negalvojau apie savo svajones ir netgi apie savo amžiaus žmonių svajones.

    Tuomet savo ankstyvaisiais dvidešimtaisiais gyvenimo metais sutikau Niką. Juk žinote, kas sakoma apie priešingybių trauką? Patikėkite tuo. Tai buvo mano amžiaus žmogus, vienintelis vaikas šeimoje, kuris ne tik turėjo nuomonę ir priežasčių, bet ir drąsos visa tai pagarsinti. Tai buvo žmogus, kurį piktino neteisybė ir uždegdavo galimybės, kuris vadovavo. Taigi, aš sekiau paskui.

    Priešybės traukia

    Jis ir ji

    Iš pradžių tai žavėjo. Vyras su priežastimi! O nuo tada, kai mes susituokėme, aš buvau jo sąjungininkė. Tačiau po kurio laiko pradėjau piktintis ir jausti pagiežą Niko svajonėms ir elgiausi nepaaiškinamai, o tai vertė mane jausti kaltę. Kokia gi aš buvau žmona, po galais?

    Tačiau bėgant laikui supratau, kad palaikydama Niko svajones aš saugojausi nuo to, kad nereikėtų siekti savųjų. Aš buvau saugi ir tuo pat metu vaikščiojau ant bedugnės krašto. Juk galiausiai, jei svajonė žlugdavo, tai kam tai rūpi? Juk ji nebuvo mano.

    Aš nesididžiavau jo įgyvendinimais, nes visuomet save laikiau atsakingu, praktišku ir nepriklausomu žmogumi, reikalaujančiu, kad niekas manimi nesirūpintų, tik aš pati viena. Aš niekuomet nepamąstydavau apie tai, kad galima leisti kam nors – netgi tokiam nuostabiam žmogui kaip mano vyras – būti pilnai atsakingu už mano emocinį vystymąsi ir aš iš tiesų tam priešinausi. Ir tuomet, matydama, kaip Nikas rizikuoja, ir, netgi tuomet, kai jam nepasiseka, jis atsisako nusileisti ir mirti, suvokiau, kad pati to noriu.

    Taigi, kai mano buvęs darbdavys komunikacijų kompanijoje paskelbė, kad bus mažinami etatai, aš pasisiūliau pati išeiti iš darbo – aš norėjau išnaudoti bedarbystės suteikiamą laiką ir išmėginti savo rašytojos talentą. Man tai visuomet patikdavo. Tačiau aš bijojau.

    “Aš to nesugebėsiu,” pasakiau Nikui.

    “Žinoma, kad sugebėsi,” atsakė jis.

    Giliai įkvėpusi oro, aš išėjau iš darbo. Žinoma, tie savaitiniai bedarbystės čekiai ramino, tačiau žinojau, kad amžinai jų negausiu, o mūsų finansinė padėtis vis blogėjo. Kas, jeigu man nepasiseks uždirbti pinigų kaip rašytojai? Tuomet man pasiūlė dvi galimybes: vieną darbą, kurio aš iš tikrųjų norėjau, nedideliame laikraštyje, kurį aš bijodavau ir sulenkti, ir kitą, kompanijoje, apie kurią aš nežinojau beveik nieko.

    Aš pagalvojau apie tą politinę kampaniją, kurios ėmėmės mes su Niku ir pasinaudojau galimybe: aš priėmiau pasiūlymą dirbti laikraštyje. Man sekėsi gerai, viena sėkmė vedė prie kitos ir, norėdama šią nuobodžią istoriją trumpai užbaigti, pasakysiu, kad tapau vieno regioninio žurnalo atsakingąja redaktore – užimdama šias pareigas galėjau kurti svajones, kurias pildė mano darbuotojai.

    Taigi, santuoka su svajokliu mane išmokė svajoti ir mane. O Nikas, taip ilgai gyvendamas su manimi tapo šiek tiek praktiškesnis, o to jam, patikėkite manimi, labai reikėjo. Leiskite man pateikti jums pavyzdį.

    Prieš keletą metų mums buvo labai striuka su pinigais ir mes galvojome, kaip gi galėtume leisti sau lėktuvu nuskristi iš Filadelfijos į Galvestoną Teksaso valstijoje į mano jaunesnio brolio vestuves. Nikas, kuris man meilindamasis pasakojo, kaip jis tranzavo į vakarus, neturėdamas nieko, tik savo sumanumą ir ausinuką, pasiūlė man ten nukeliauti pakeleivingomis mašinomis. Aš jokiu būdu negalėjau pasitikėti sunkvežimių vairuotojais ir tikėtis, kad jie laiku mane atveš į bažnyčią, tačiau kažkas man pakuždėjo reaguoti taip, lyg man būtų pasiūlyta visus metus nemokamai kirptis Vidal Sassoon salone.

    “Brangusis, tai puiki mintis!” pasakiau aš. “Ko reikėtų pasiimti valgyti?”

    “Tu tikrai taip padarytum?” paklausė jis nustebęs. “Nori pasakyti, kad tau nerūpi, ką apie mus pagalvos tavo šeima?”

    Aš pagalvojau apie visas istorijas, kurias mano giminaičiai pasakotų prie Kalėdų stalo ateinančius penkiasdešimt metų apie tai, kaip aš ir Nikas pasirodėme bažnyčioje visi purvini, išsekę ir padabinti tatuiruotėmis, kurias mums įtaisė koks nors serijinis žudikas, kurį būtinai sutiktume kur nors prie Birmingemo. Nepaisant to, aš meiliai nusišypsojau. “Brangusis, tu esi mano šeima, pameni? Svarbiausia tai, ko norime mes. Mes – viena komanda!”

    Niką tai išmušė iš vėžių. Man netgi jo pagailo. “Gerai,” pasakė jis, “leisk, aš pažiūrėsiu į žemėlapį.” Po valandos jis sugrįžo ir pasakė: “Pamiršk tai. Mes skrisime lėktuvu ir paskui sugalvosime, kaip išsimokėti.”

    “Ar tu tuo įsitikinęs?” paklausiau aš. “Aš maniau, kad bus visai smagu.”

    “Ne,” atsakė jis. “Tai užtruktų mažiausiai tris dienas, o tavo šeima pagalvotų, kad mes išsikraustėme iš proto.”

    Matote, kitas dalykas, kurį supratau būdama ištekėjusi už svajoklio yra tai, kad svajotojai dažniausiai veda tuos, kurie lygiai taip kaip aš, yra be galo praktiški. Jie pasitiki mumis, kad mes laikytume vadeles ir jie prašo, kad mes atliktume visus sunkiausius darbus. Štai kaip reikia su tuo susidoroti: kai kitą kartą jūsų svajoklis pasiūlys ką nors, kas, jūsų nuomone, yra visiška nesąmonė, pasiūlykite jam tai, kas jam atrodys lyg košmaras. Nusišypsokite ir tarkite: “Ei, brangusis, kaip tik tu pasakysi.” Devynis kartus iš dešimties jis elgsis taip: “Tu ką, išprotėjai? Aš tik pajuokavau. Dieve mano, gerai, kad bent vienam iš mūsų šioje santuokoje nuo pečių nenulėkė galva.”

    Vienintelis trūkumas yra tai, kad negalėsite piktdžiūgauti.

    Psichologo komentaras

    Jis ir ji

    Meilėje egzistuoja keisčiausios poros – ekstravertas ir intravertas, tvarkinguolis ir apsileidėlis, galingas liūtas ir romi avelė. Turint omenyje jų nesuderinamumą ir visiškai skirtingus interesus bei požiūrius, kas gi galiausiai traukia priešingybes?

    Bėgant laikui, “priešingos” poros skirtumus pradeda matyti kaip neigiamus dalykus. Kažkada apie “disciplinuotumą” galvojęs partneris tai pradeda matyti kaip “slopinimą”; tai, kas buvo laikoma “spontaniškumu”, tampa “lengvabūdiškumu”. Reikia išmokti ir toliau dievinti tuos skirtumus, tuo pat metu mokantis savyje ugdyti teigiamus šių savybių aspektus. Kai taip atsitinka, priešingybių santuoka gali tapti labai aistringa ir energinga.

    Priešingybės traukia, nes kiekvienas užpildo kito asmenybės trūkumus. Jie užpildo tas gyvenimo sritis, kurios, mūsų manymu, yra neišvystytos. Daugeliu atvejų būdami su kažkuo priešingu, mes pamatome naują pasaulį ir žengiame pro duris, kurių priešingu atveju nebūtume drįsę nė atidaryti.”

    Tačiau nors santykiai tarp priešingybių gali būti labai gyvi, jie taip pat gali būti kupini konfliktų. Pirmoji sėkmingos santuokos tarp priešingybių taisyklė yra ta, kad jūs turite suvokti, kad, susiedami gyvenimą su nepanašiu į jus žmogumi, turėsite susitaikyti su daugybe kompromisų.”

    Keletas naudingų patarimų:

    Neįsakinėkite. Supraskite, kad nesate teisi ir kad nėra klystančių – tiesiog jūs abu skirtingi. Jūs nesate vienintelis idėjų, madų, švaros ir bet ko kitko arbitras. Jūsų partnerio idėjos gali būti skirtingos nuo jūsų, tačiau jos tiek pat teisingos.

    Bendraukite. Kai jūsų nuomonės išsiskiria, išklausykite jo nesmerkdama, o po to paaiškinkite savo poziciją, nekritikuodama jo. Jei jis netvarkingas, o jūs – švaruolė, galite pasakyti jam, kaip nešvara verčia jus jaustis, kad ji neleidžia jums susikaupti. Jei jūs leisite jam pamatyti, kaip tai jums trukdo, yra daug tikimybių, kad jis jus palaikys. Jam lengviau pasakyti: ‘Man nepatinka matyti, kad tu susirūpinusi. Leisk, aš tau padėsiu susitvarkyti’”.

    Susitarkite. Jis nori pamatyti naujausią veiksmo filmą, tačiau jūs verčiau eitumėte į simfoninio orkestro koncertą? Šį kartą galite nusileisti, jei jis pažada, kad kitą kartą tai padarys jis arba leis jums rinktis, kur vakarieniauti po filmo. Viskas susideda iš derybų, sandėrių ir kompromisų. Kiekvienas rezultate turi jaustis laimingas.

    Laikykitės savo sandėrio. Kai sudarėte sutartį, laikykitės jos sąlygų ir nereikškite nepasitenkinimo. Tai ypač sunku moterims – mums patinka derėtis vėl ir vėl iš naujo, kol nugalėsime. Tačiau tai nėra gera strategija. Tai sukuria pasipiktinimą. Atminkite, kad tai jums neprivalo patikti, tačiau privalote laikytis kompromisų, kuriuos sudarote.

    Žiūrėkite į gerąją pusę. Jūs galite nekęsti jo neatsakingumo, tačiau jums gali patikti dvasios laisvumas, glūdintis už jo. Jei sugebėsite vertinti teigiamus dalykus, tai galėsite susitaikyti ir su neigiamais.

    Būkite komanda. Šlovinkite savo stipriąsias puses, sujungdami jas ir sudarydami vieną visumą. Jūs pasirinkote šį žmogų todėl, kad jums patiko ir kartu baugino šio žmogaus savybės, kurių jūs neturėjote. Žiūrėkite, ką jis daro gerai ir mokykitės, o tuomet užpildykite savo trūkumus.

  • Parašykite savo nuomonę
    arba diskutuokite anonimiškai čia
    Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
    Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
     
    Naujienų prenumerata

    Myli nemyli

    Ar lietuviai pradėtų romantinius santykius su kolegomis? (16)

    Susitikinėti su bendradarbiais gali būti rizikinga. Jei santykiai susiklostys blogai, darbo aplinka gali tapti nepakeliama abiem pusėms, tačiau pažinčių svetainės tyrimas atskleidė, kad lietuviai vyrai tokios rizikos nebijo. Tačiau daugumai moterų ir merginų tarnybinis romanas visiškai nepriimtinas.

    10 klausimų, kuriuos turėtumėte užduoti savo antrajai pusei (58)

    Mūsų dienomis įprasta su antrąja puse per daug viduje kunkuliuojančiomis emocijomis nesidalinti. Apjungus šį veiksnį su faktu, kad daugybė porų santykių pradžioje nesugeba pažinti vienas kito pakankamai, nieko keisto kad santykių eigoje dažnokai lipama vienas kitam ant skaudulių to nė neįtariant.

    Seksualinė laimė metų neskaičiuoja (145)

    Pagyvenusių žmonių seksualumas – nepripažinta teritorija, juk seksas šiandien asocijuojasi su jaunyste. Ne vienam vis dar sunku patikėti, kad užsiimti seksu niekada nevėlu.

    Karšti patarimai pakels į dar nepatirtas malonumo aukštumas (28)

    Išgirdę terminą „ekologinės pusiausvyros netrikdantis seksas“ turbūt įsivaizduojame du jogos mėgėjus, panirusius į kūniškus malonumus miške. Tenka pripažinti, kad didelė dalis žmonių skiria dėmesio tam, ką sekso metu deda į savo kūną ir šalia jo.

    Mitai apie seksą, kuriais neverta tikėti (55)

    Kiekvieną dieną konsultacijose seksologai girdi klientų mintis ir įsitikinimus apie seksą, kurie ne tik klaidingi, bet tiesiog griauna jų intymų gyvenimą.