Gyvenimas tuo ir gražus,kad jo kelyje sutinkame daug ypatingų žmonių. Vienus jų vadiname savo angelais, kitus mokytojais.Visi jie ateina į mūsų gyvenimus pačiu laiku. Nesvarbu, ko išmoko, bet po susitikimo su jais supranti, kad toks, kaip anksčiau nebebūsi.
Rašytojas Vaižgantas visą gyvenimą ieškojo ypatingų žmonių - talentingų, nuoširdžių, darbščių, kuklių, gerų, juos vadino „deimančiukais“ ir aprašė savo kūriniuose. Man irgi pasisekė tokių daug sutikti jaunystėje, jais žavėjausi, iš jų mokiausi ir ligi šiol atsimenu jų vardus,veidus. Dėkoju likimui, kuris leido juos pažinti. Su didžiausiu malonumu susipažįstu su žmonėmis ir dabar, visad ieškau ir randu juose gerųjų savybių.
Šis žmogus, apie kurį noriu papasakoti, atėjo į mano gyvenimą sunkiu metu, kai už palatos lango šėlstant pavasariui man buvo diagnozuota sunki liga. Po kojomis tarsi prasivėrė bedugnė. Visaip bandžiau „suvirškinti“ šią žinią, supratau, kad nors ši liga neatima gyvybės, ji atims normalų gyvenimą.
Besėdint ant suolelio prie ligoninės, kaip toje pasakoje, prie manęs priėjo labai suvargęs žmogus, vos pavaikštantis, sulysęs. Kažkaip pastebėjęs liūdesį mano akyse, pakalbino ir pasisiūlė kaip nors padėti. Paaiškėjo, kad mūsų diagnozė ta pati, tik jo ligos stažas gerokai didesnis. Tarsi būčiau pamačiusi savo ateitį, dar labiau nusiminiau.
Nepatikėjau jo nuoširdžiu noru padrąsinti ir pradžiuginti mane. Nustebau, kai jis paaiškino, kad tik tas, kuris patyrė skausmą, gali suprasti kito žmogaus bėdas. Tai ir yra tas pliusas, kurį suteikia žmogui ligos ir nelaimės. Jis pažadėjo man visada ateiti į pagalbą ir prisaikdino mylėti ir saugoti save. Iki pat šiol prisiminusi jo nuoširdumą pasijuntu stipresnė.
Šio žmogaus pasirodymas mano gyvenime buvo lemtingas. Jis parodė man tolesnį gyvenimo kelią. Įkvėpta jo, bejėgio, pasiryžimo viskuo, kas įmanoma, padėti, supratau, kad gerumas, pagalba kitiems leidžia pamiršti savo negalią. Jo perduotą gerumo deglą dabar nešu kitiems.
Tapau daug jautresnė, atidesnė, tolerantiškesnė. Darau daug gerų darbų su malonumu. Kai sunku, galvoju apie tuos, kurie gali dar mažiau už mane, tačiau nepalūžta. Nesvarbu, ko netekau, svarbu, kiek daug man dar liko. Gerumas užkrečiamas. Nors daug kas skelbia apie nesavanaudiškos pagalbos stoką, gerų žmonių išties dar daug.
Ypatingas žmogus - tai ne nominacija, o kiekvienam duota galimybė tapti tokiu kitiems. Gal tai ir yra gyvenimo prasmė?
GABIJA
