Gyvųjų mirusiųjų naktis

 (619)
Ateina vėlinės. Nutaisę rimtus veidus, mes važiuojame į kapines, deginame žvakutes, o kai kas dar tvarko kapus. Mūsų mirę seneliai, tėvai ir artimieji žvelgia į mus iš juodai baltų nuotraukų, o mes mintyse jiems ką nors sakome… Jie atsako. Ir įsitikinę, kad padarėme viską, kas dera, mes sugrįžtame į savo namus. Tradicija? Taip.
Dauguma gyvųjų planetos organizmų palaiko įvairias tradicijas negalvodami, instinktyviai. Tačiau mus, žmones šią tradiciją palaikyti veda ne tiek instinktas, kiek jausmas. Būtent: mums reikalinga jaustis mylimais ir kažką mylėti.

Susitarkime, kad klausimas “ar yra gyvenimas po mirties” turi tokį atsakymą : gyvenimo nėra nei prieš mirtį, nei po mirties. Jo iš vis nėra. Yra tik mūsų gyvenimo versija. Gyvenimo vaizdinys, arba inscenizacija.

Įdomiausia visame tame ir yra tai, kad mes kalbamės kapinėse ne su savo mirusiais giminaičiais. Mes jų nepažinojome, nei kai jie buvo gyvi, nei, juo labiau, kai kapinėse žiūrėjome į jų nuotraukas. Mes visuomet kalbamės su įsivaizduojamais artimaisiais- t.y. su savo vaizdiniais ir idėjomis apie juos. Nes dauguma mūsų kalbasi ne su žmogumi, o su savo virtualiniu kūriniu - įsivaizdavimu apie žmogų.

Štai jūs dabar pasakykite ką nors savo gyvam šeimos nariui - “ Ar tu patenkintas ?”- ir ar jūs esate tikri, kad jis supranta jus taip, kaip jūs norite? Net jei tas žmogus ir atsakys:” Aha, taip- taip…” – ar jis įlenda į jūsų kailį? O jūs į jo?

Jis ir jūs - dvi uždaros karalystės, kurios dėl to ir vadinasi “vidiniai pasauliai”, kad jie vidiniai, t.y. į juos neįmanoma niekam patekti. Jūs žiūrite į gyvą žmogų tarsi į nuotrauką ir spėjate, ką jis ten, už tos nuotraukos jaučia ir galvoja. Ir tai, ko gero, yra žymiai liūdniau, nei mirtis. Gyventi šalia žmogaus, kurį vadini “artimu”, matyti, kad jis gyvas ir kvėpuoja, ir žinoti, kad iš tikrųjų tai visada yra ir liks atskira karalystė…

Meilė ir yra bandymas susilieti su kito žmogaus pasauliu, pralaužti šią izoliaciją, pasidaryti su juo vienu…. Nebūtų meilės - šis šturmas nepavyktų.

Mirtis savotiškai viską supaprastina. Dabar, kai to žmogaus nebėra, jums nebūtina stengtis pažinti savo artimą. Nebūtina stengtis šturmuoti jo sielą . Dabar jūs laisvi nuo šio uždavinio. Dabar nuo jo liko neorganinės medžiagos gumulėlis ir nuotrauka ant kapo.

Galima bendrauti su ja kiek tiktai norisi, išsakyti, ką tiktai galvoji, ir išgirsti savo sieloje atsakymus, kurie tau reikalingi. Šie atsakymai labai tylūs, kartais reikia įtempti klausą, kad juos išgirstumėme.

Atsakymai gimsta tiesiai mūsų sieloje ir pakartoti šios intonacijos neįmanoma. Tai įrodo, jog girdime ne paprastą fantaziją , o kažkokią gilią mūsų pasąmonės dalį. Kuria mes siejamės su visais mirusiais. Nes pasąmonė ir yra anas pasaulis. Ar verta iš viso ten lįsti?

Žinoma, kai kurie iš mūsų yra lyg užkeikti savo protėvių, nes seneliai ar tėvai mūsų nemylėjo ir pranašavo mus jaustis kaltais, nusigerti ar gyventi nesėkmingai… Dabar jie rūsčiai žiūri į mus iš savo antkapių, laukdami pasiaiškinimų ir priekaištaudami. Jie tęsia savo slegiantį darbą ir po mirties.

Tačiau bendravimas su mirusiais - tai ne tik kontaktas. Tai kontaktas, kuris yra lyg savotiška inscenizacija, virtualus bendravimas, nes būtent mes savo vaizduotės pagalba galime išgirsti tokius mirusių bočių atsakymus:

“nepergyvenk, vaikeli, man dabar gerai”;
“ai, žinai, gali ištekėti dar kartą”;
“aš tau viską dabar atleidau”;
“pas mus danguje čia labai ramu”;
“ nuimu nuo tavęs visus prakeikimus- tu laisva “;
“ pamatysi, viskas bus gerai”;
ir svarbiausia- “ aš tave myliu”.

Prisiminkime, kad į kapines mus veda tas mūsų nelemtas poreikis mylėti ir būti mylimam, kažką reikšti kitiems ir kažką sureikšminti . O jei mirę protėviai mūsų nemylėjo, veda viltis, kad pamils. Mums reikia meilės tiek daug, kad mes tikimės jos iš mūsų mirusiųjų artimųjų. Netgi iš jų. Gyvųjų meilės ir paramos mums per mažai. O be to, tie gyvieji yra nepastovūs, jau nekalbant apie tai, kad galbūt meluoja.

Neverta labai pergyventi, kad kapinėse vyksta viso labo inscenizacija. Juk ir su gyvais artimaisiais bendraudami mes niekada iki galo nesužinome, ką jie jaučia šiuo konkrečiu momentu. Na gerai, močiutė sako: ”aš ant tavęs pykstu”. Bet kas darosi jos sieloje po penkių minučių ? O gal ji jau galvoja apie skaudančią koją? Ji sako :”eikš čia, pabučiuosiu”. Ar tas noras išliko jos sieloje po dviejų valandų? O gal ji jau galvoja apie pensiją ir kepamą pyragą?

Ne, gyvųjų artimųjų jausmai - dalykas nepatikimas. Nepastovus. O nuotrauka kape – taip. Todėl mums ir patinka bendrauti su mirusiais, nes mes laisvi galvoti, kad jie mus myli. Tik jiems irgi kai ko reikia - gero žodžio, žinoti, kad mes rūpinamės jų kapais. Tuomet mes tikime - jie liks amžinai gyvi. Vadinasi, amžinai galvos apie mus.

Ir įrodymas – mirusios sielos kartais susirenka pašėlti.

Taip - naktį prieš Vėlines dar turi būti helouvynas, kai gatvėmis vaikščioja mirusiųjų sielos. Jos niekam nieko blogo nedaro. O vis tiek baisu. Juk čia viešpatauja ne elfai ir nykštukai, ne goblinai ir Kalėdų seneliai. Jų metas - Kalėdos.

O dabar gatvėmis laksto ne tik mūsų bočiai pusiaukelėje į šviesą. Su jais - vaiduokliai, raganos, zombiai ir vampyrai. Kodėl jie mūsų nemėgsta, sunku pasakyti. Greičiausiai, tai irgi mūsų pasąmoningų impulsų koncentratas ir mūsų piktumo materializacija. Jei mes pripažintumėme visa tai mūsų pačių dalimi, jie nustotų mus bauginti. Nebijo gi jų gatvės valkatos…

Ir mes galėtumėme draugiškai paplepėti su kokia ragana prie bokalo alaus. Ir pašokti tango su kokiu Drakula. Tik reikia pripažinti, kad ir pats esi kažkiek ragana ir kažkiek vampyras. “Padoriam piliečiui” pripažinti tai sunku, todėl jis jų ir bijo. Jam tai - blogio materializacija, ir kol jis nelaiko vampyro saviškiu, geriau jam užsirakinti duris. O nori saviškiu apsimesti - pastatyk ant palangės moliūgą su skylėm ir uždek žvakę viduje - tegul sielos mano, kad tu jų pusėje.

Drąsesnieji eina į susitikimą su anuo pasauliu - spiritai ir mediumai, burtininkai ir šamanai. Renkasi jie į savo parapsichologines konferencijas, daužo būgnus prie Baltijos jūros, šoka aplinkui laužus Vakarų Lietuvos miškuose . Nesvarbu, teisūs jie ar ne, bet jie drąsiai ima šturmu dabar jau nebe savo artimo sielą.

Jie šturmuoja pasaulį sielų, nuklydusių tolyn. Nebūtų tikėjimo - šis šturmas nepavyktų.

Kasdienybės rūpesčiai viską supaprastina. Nusiplauna šamanas grimą ir eina į taupomąją kasę mokėti už komunalines paslaugas. Stovi eilėje kartu su pensininkais. Ir visai negalvoja apie praėjusią naktį. Tačiau poreikis pažinti, tai, su kuo jis tikėjosi susitikti, lieka. Nes lieka poreikis tikėti.

Stipriai, greitai ir nesuvaldomai praūžia lapkričio pradžioje kažkas pro mūsų langus, primindamas mums, kad mes ne vieni šiame pasaulyje. Nežinia, ar “tiesa slypi kažkur anapus”. Nežinia, ar ten , ar čia ir ar iš viso kur nors yra tiesa.

Kas tikrai yra - tai mūsų siekis. Siekis mylėti ir tikėti.

Olegas Lapinas

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Myli nemyli

7 moterys atvirai papasakojo, kokiomis sekso pozomis pagaliau patyrė orgazmą (99)

Daugelis merginų ir moterų pasakytų, kad reikia daug praktikuotis, kol supranti, kokie judesiai ir pozos padeda pasiekti orgazmą. Džiugi žinia – kartą tai patyrus, kelio atgal nėra, rašo womenshealthmag.com.

Pradėjau kalbėti apie rimtus santykius, bet iš jo nieko nesulaukiu (44)

Klausimas: Turiu draugą, jei jį taip dar galima vadinti. Jis yra jaunas našlys. Jo žmona žuvo prieš 3 metus. Jis augina 2 mažametės mergaites. Iš pradžių mes buvome draugai, tikrai ilgą laiką.

Iššūkis poroms: ar jau metas apsigyventi kartu? (58)

Mintis apie apsigyvenimą kartu yra jaudinanti ir gąsdinanti tuo pat metu, nes šis žingsnis atveria duris į visiškai naują intymumo lygį. Turint omenyje visus tuos šeimos ir draugų patarimus, apsispręsti, ar jau atėjo metas dalintis su savo antrąja puse tuo pačiu adresu, gali būti išties nelengva, rašo womenshealthmag.com.

Kaip vyrai gali prisidėti prie moterų orgazmo? (124)

Faktas, kad moterys orgazmą pasiekia kur kas rečiau nei vyrai, pastaruoju metu sukėlė nemažai diskusijų. Tačiau lygybės miegamajame siekia ne tik moterys – dauguma rūpestingų ir mylinčių vyrų taip pat pritaria idėjai, kad seksas moterims turėtų suteikti tiek pat malonumo, kiek ir vyrams. Ir kad orgazmas turėtų tapti kasdienio gyvenimo dalimi, o ne išskirtine proga.

Bandžiau žiūrėti pornografiją su savo vyru: štai kas nutiko (481)

„Niekada nemaniau, kad mano vyras Jeffas* žiūri pornografiją, kol vieną dieną jo kompiuteryje neaptikau daug tokio turinio“, – 38 metų dviejų vaikų mama Elena* neslėpė nustebimo dėl savo sutuoktinio įpročio mėgautis pornografija.