Nuostabiai saugus tas gyvenimas už stiklo - sėdi fotelyje ar guli ant sofos su pulteliu rankoje, o už televizoriaus stiklo verda aistros. Vienas dalykas, kai aistros suvaidintos. Aktoriai, režisieriai, operatoriai daug stengiasi, kad mus įtikintų ir štai: komedija verčia juoktis, melodrama – verkti, trileris - bijoti. O štai kitokios laidos – “Gyvenimas už stiklo”, “Mielosios moterys”, “Big Brother”, “Robinzonai” , “VRS kamera”… Čia niekas nevaidina. Čia žmonės gyvena. Gyvena ir nežino, o kartas žino, bet pamiršta, kad juos stebi milijonai žmonių. O gal ne?
Žiūri televizorių
Kažkada buvo kitokie laikai - laikai su Dievu. Nematomas ir visagalis, neturintis vardo, jis kabojo aukštai danguje arba užimdavo savimi visą aplinkinę erdvę. Jis viską matė ir viską žinojo. Jis žinojo mūsų nuopelnus ir nuodėmes. Tai buvo savotiška didžiulė nematoma kamera? Taip, bet ne tik. Tai buvo žymiai daugiau - Dievas nebuvo tingus žiūrovas, kramtantis čipsus ir junginėjantis kanalus. Jis rūpindavosi mumis, išklausydavo mūsų prašymus, maldas, perspėdavo, o kartais bausdavo…

Jis buvo mūsų , savas, privatus. Jam galėjai priekaištauti ar dėkoti. Jis bendraudavo su mumis pats arba per tarpininkus - per ne šio pasaulio žmones su sutanomis, oranžiniais apsiaustais ar baltomis čalmomis. Dievas retai parodydavo žmonėms stebuklus. Jis nebuvo dosnus materialiomis apraiškomis. Tačiau dvasininkams kažkodėl nereikėdavo labi įtikinėti mūsų, kad dievas yra ir viską mato. Jo buvimą tyliai pripažindavo ir paprasti žmonės, ir karaliai bei kardinolai. Po to kažkas pradėjo keistis žmonių protuose. Dievas išnyko . “Mirė”- taip išsireiškė Nyče.

Kurį laiką žmonės bandė tikėti mokslu. Keisti vienišiai su perukais ir kamzolais, o vėliau praplikę su baltais chalatais žmonės, apsiginklavę matematika, mėgintuvėliais ir prietaisais su rodyklėmis, užėmė tarpininkų vietą. Jie įtikindavo mus ne pamokslais ir net ne knygomis. Jie įtikindavo mus realiais, naudingais, dūzgančiais, urzgiančiais ir cypiančiais daiktais - šie daiktai mokėjo važiuoti, plaukti, skraidyti, siųsti per atstumą mūsų balsą ir vaizdą, šaldyti maistą, apšviesti ir šildyti namus.

Šeima ir televizorius

Tai buvo nauji laikai - laikai su mokslu. Natūralu, kad žmonės ėmė skųstis ir guostis ne Dievui, o mokslo atstovams – psichologams ir psichoterapeutams. Tylintis už tavo nugaros analitikas nebūtinai tapo vieninteliu nuodėmklausiu. Kai kas, daugiau iš tradicijos, vis dėlto užsukdavo į bažnyčias, mečetes ir šventyklas. Ar kas nors užėmė nematomo žiūrovo vietą? Taip. Šnipai, slaptos tarnybos. Saugumas ir nematomi agentai. Valstybė. Šnipų manijos paplisdavo kaip kadaise paplisdavo maras. Tačiau žmonėms parūpo kas kitkas.

Televizijos šou! Situacija, kai ne tu esi stebimas, o kai pats gali stebėti kitus. Stebėti, išsidrėbęs fotelyje ar ant sofos ir žiūrėti, kaip gyvena kiti. Žiūrėti ne gėdingai pro rakto skylutę, o atvirai, visa šeima, po to dalindamasis įspūdžiais su kitais. Maža to, tu gali stebimų žmonių vaizdą keisti, gali persijungti į kitokį vaizdą, gali žiūrėti, o gali - ne. Tu pats jautiesi kone dievas.

Juo labiau dėl to, kad gali net balsuoti už tą ar už kitą dalyvį. Ir netgi įtakoti jo elgesį. Galima netgi paskambinti ir prabalsuoti už tai, kad moteris ekrane nusivilktų kelnaites. Galima pasigrožėti karu, nufilmuotu CNN žurnalistų. Galima ( kol kas kompiuteriniame žaidime ar “čate”) pažaisti seksą ir meilę. Juk tai taip neįpareigoja: esi anonimas, partnerio nei matai, nei užuodi. Nereikia prie kito derintis – nepatiko - išėjai iš “čato”. O nenori išeiti - tavo reikalas. Už savo žodžius juk jokios atsakomybės nejauti. Vietoj to jautiesi vaizdo ir situacijos valdovas.

Visagalybė ir anonimiškumas - du Dievo požymiai.

Tačiau kiek tikra ši visagalybė? Koks tai dieviškumas?

Imkime net ne visagalybę. O pačia žemiškiausia prasme: ką gali karta, auganti žiūrėdama į gyvenimą pro stiklą? Kaip ten su seksualumu, su karingumu, su tiesa ir grožiu?

Vaikai ir televizorius

Čia mums gali padėti kitas požiūris - tegul mūsų galvose esanti nematoma kamera – mūsų savistaba - paseks mus pačius, sėdinčius prie kompiuterių ir televizorių. Ypač tuos, kurie pasyviai sėdi prie televizorių. Simpatiški tokie vaikinai - Byvis ir Tešlagalvis – patys sukurti televizijai, tapo mūsų pačių, mažų ir jaunų, atspindžiu. Ką gali padaryti šie vaikinai? Jie gali svajoti apie seksą ir girtis vienas kitam savo seksualiniais pasiekimais. Iš tikrųjų jie labai toli nuo sekso, nes seksas jiems - tai , ką gali pamatyti. Iš ekrano. Bet ne tai, ką gali patirti su kitu žmogumi.

Ar jie gali kariauti? Ne, nes jie niekad nekariavo iš tikrųjų. Jie tik žaisdavo karą su kompiuteriu. Jie tik matė kadrus, nufilmuotus karo reporterių. Kai kurie iš jų bandė kariauti, lankydami šaudyklas, rytų kovos menų treniruotes. Tačiau visa tai buvo ir lieka labai toli nuo realios gyvenimiškos kovos. Kas atsitinka tokiems vaikinams, kai jie susiduria su realiu karu - Vietname, Afganistane, Čečėnijoje ar Bosnijoje? Potrauminis streso sutrikimas. Ir atkaklus siekimas kariauti iš didelio atstumo - raketomis su video kamera. Taip panašiau į kompiuterinį žaidimą.

Ar jie gali pažinti tiesą? Tarkime, mokslinę? Ne, nes kreivės, kurias jie kartais pamato per televizorių, yra netikros. Jos sukurtos komercinės reklamos sumetimais, kad įrodytų, jog viena dantų pasta ar skalbimo milteliai yra geresni už kitus.

Ar jie pažįsta grožį? Ne, nes grožis jiems - vyras, panašus į Rembo ir mergina, panaši į Barbę. Žinoma, televizija ( ir iliustruoti žurnalai) įtikina juos, kad visa tai galima pasiekti: dieta plius gimnastika plius vitaminai…

Psichologai negali labai paguosti žmogaus, manančio, kad yra visagalis, bet sielos gilumoje žinančio, kad yra neįgalus.

Psichologai apibūdintų šį paplitusį mūsų laikų herojų taip: narcizas, žiūrintis į kitus narcizus…

Vyras prie televizoriaus

Narcizas – tai ne tik tas, kuris savimi žavisi. Taip, narcistinių bruožų turi nemaža dalis tų, kurie mėgsta būti nuolat prožektorių šviesoje, kamerų objektyvuose ir žurnalų puslapiuose. Mes visi mėgstame dėmesį. O štai narcizas labai rimtai pamiršta, kad publikos dėmesys greitai praeina. Publikai reikia naujų veidų. Narcizui tai - trauma.

Narcizas - ne bet kuris, kas mėgaujasi savo virtualia visagalybe “čate” ir prie televizoriaus. Ne tas, kuris mėgsta krepšinio transliacijas ar serialus. Ne tas, kas žiūri šou. Mes visi mėgstame žiūrėti į kitus. Tačiau mes galime ir bendrauti su kitais. Mes sergame už savo komandas ir pergyvename kartu su jais. Bet mes skiriame bendravimą ir stebėjimą.

Narcizas yra tas, kuris ilgam pamiršta, kad iš tikrųjų bendrauja su spalvas skleidžiančia dėže. Kuris labai jau susitapatina su vaizdais - serialų, šou ir sporto varžybų žvaigždėmis. Kuris taip mažai gyvena savo tikrą gyvenimą, kad jam reikalinga iliuzija. Iliuzija, kad per kompiuterį galima mylėti. Kad per televizorių galima pažinti tiesą ir grožį.

Ir netgi tie gali būti narcizai, kas rimtai tiki, jog galima išmokti gyventi sekcijose ir treniruoklių salėse. Kad lankymasis pas psichologą gali atstoti akistatą su savo sąžine. Kad žurnaliniai receptai gali atstoti asmeninę atsakomybę. Kad mylintys, pavydintys, besiaiškinantys santykius žmonės televizijos serialuose - tai aktoriai. Ir kad niekas už juos iš tikrųjų nesiruošia mylėti, pavydėti ir aiškinti s santykius.

Ar gali mūsų laikų žmonės mylėti? Verkti? Galvoti apie save ir savo gyvenimą, kuris turi pabaigą?

Žiūri televizorių

Tie realūs vaikinai ir merginos, vyrai ir moterys, seneliai ir močiutės, kurie dabar sėdi savo butuose, žiūri televizorių ar tikrina elektronines pašto dėžutes, laimei, dar netapo visiškais narcizais, prijungtais prie Matricos ir tikinčiais, kad gyvena tikrą gyvenimą. Jie retsykiais pabunda ir atranda, kad gyvenimas nelabai pasikeitė.

Jame, šiame gyvenime, vis lieka tie patys dalykai - žemė po kojomis, dangus virš galvos. Bėga laikas, ir vieną dieną mūsų asmeninis laikas pasibaigs. Pasibaigs mūsų asmeninė gyvenimo istorija, mūsų filmas, kurį mes sukame patys sau ir kitiems. Ir niekas iš mūsų taip niekada ir nesužinos, ar buvo Dievas, ar tiesa tai, kas vadinasi tiesa, ar gražu tai, kas atrodė gražu ir ar ta pasta valeisi dantis, kuria reikėjo.

Tai gali patikslinti tik per gyvą bendravimą. Ne su stiklu. Nes labai svarbus dalykas lieka toks pats - šalia mūsų esantys tikri žmonės. Dideli ir maži. Jiems reikia mūsų meilės ir dėmesio. Ir jei mes pagaliau išjungsime televizorius, kompiuterius ir atkreipsime dėmesį į juos - gal jie padarys tą patį? Ir mes pagaliau susitiksime su jais iš tikrųjų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (8)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

G. Landsbergis vienoje srityje jau aplenkė senelį (317)

Konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per metus pavyko nemenkai sustiprinti savo...

Odesoje atostogaujantys lietuviai kelia pavydą paprastiems miesto gyventojams (68)

Apsilankius Ukrainos atostogų rojumi vadinamoje Odesoje ne visiems patinka. Priklauso, kiek jūs...

B. Macron įvardijo, dėl ko kyla vienintelė problema su E. Macronu (6)

Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono žmona Brigitte Macron sakė, kad imsis pirmosios...

Meilės kaina: A. Valentaitė neteko brangenybių už 140 tūkst. eurų atnaujinta 14.50 val. (334)

Viena garsiausių Lietuvos manekenių Asta Valentaitė prarado įvairių brangenybių už daugiau...

Žinomas telefonų gamintojas nesutinka su mokesčiu Lietuvoje: priskaičiavo 0,5 mln. eurų skolos (136)

Teisme vyksta ginčas tarp autoriams atstovaujančios asociacijos AGATA ir informacinių ir ryšių...

A. Navalnas: bedarbis V. Putino atstovo sūnus demonstruoja įspūdingus turtus (82)

Rusijos opozicijos politiko Aleksejaus Navalno Kovos su korupcija fondas ketvirtadienį publikavo...

Hialurono rūgštis ar botulino toksinas: nauda ir pavojai (2)

Šiuolaikinėje visuomenėje grožis išties svarbus. O negirdėjusių apie hialurono rūgšties...

Lietuviai išrinko mėgstamiausią nacionalinį patiekalą (21)

Aplenkę šaltibarščius , kugelį ir kitus tradicinius lietuviškojo stalo patiekalus,...

Į Vilnių sugrįžta skrydžiai (23)

Vilniaus oro uoste ketvirtadienį po rekonstrukcijos atidarytas kilimo ir tūpimo takas. Pirmasis...