„Popieriuose“ mes dar kartu, bet jau neilgai. Ir net nežinau, kas skaudžiausia: ar tai, kad išėjo/paliko (priežastys neaiškios), ar tai, kad šalia jau turi kitą žmogų (nors kategoriškai tai neigia).
Labai sunku, nerandu sielos ramybės. Nebematau prasmės gyventi. Atrodo, kad žemė slysta iš po kojų.
Jeigu ne darbas, kuriame taip pat ne pyragai, turbūt nesikelčiau iš lovos.
Sako, reikia veiklos, reikia siekti savo tikslų, svajonių. Bet tikslai ir svajonės buvo bendri, niekada nemąsčiau apie save, nebuvau asmenybė. Veikla, kad ir kokia beužsiimčiau, duoda trumpalaikius rezultatus, negaliu susikaupti, mintys vis grįžta ir grįžta.
Giliai širdyje jaučiau, kad ta santuoka nebuvo „tikra“, neteikė pilnatvės jausmo. Tai buvo daugiau prisirišimas. Bet kaip nutraukti tą bambagyslę? Kaip nustoti kaltinti save dėl to, kad nepavyko?
Kaip be pykčio ir apmaudo žiūrėti į žmogų, esantį šalia vis dar mylimo žmogaus? Kaip suprasti, kad gyvenimas skyrybomis nesibaigia ir kaip „nenurašyti“ savęs?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
GYVENIMAS SKYRYBOMIS NESIBAIGIA
Manau, kad visas jūsų gyvenimas iš tiesų nesibaigia skyrybomis. O baigiasi tik senas gyvenimas, kuriame jūs buvote ištekėjusi, ir tai buvo svarbus jūsų gyvenimo laikotarpis. Jis davė jums daug patirties - ir meilės, ir vilčių, ir skausmo, ir nusivylimų.
Taip, tai buvo vaisingi metai, nors nesijautėte asmenybe ir santuoka buvo daugiau prisirišimas be pilnatvės jausmo. Problema tame, kad jums sunku užbaigti tą gyvenimą ir viduje jūs vis dar jį gyvenate. Jums iš tiesų neslysta žemė po kojomis, bet yra toks jausmas, ir šis jausmas gyvena jūsų krūtinėje. Didelė jo dalis - apmaudas, o taip pat pyktis nukreipti į kitą moterį bei vyrą, o dar giliau tikriausiai slypi ateities baimė ir liūdesys.
Visi šie jausmai yra suprantami ir negali įsivaizduoti, kaip būtų galima jaustis kitaip. Žmogus, kuris išsiskiria nieko nejausdamas, greičiausiai yra ne žmogus, o robotas arba beprotis. Be pykčio ir apmaudo žiūrėti į moterį, kuri atima iš tavęs tavo sutuoktinį, galėtų tik nepilno proto žmona.
Laimei, tokie jausmai praeina, jeigu jūs juos pripažįstate ir leidžiate jiems būti. Kartais tokioje būsenoje reikalingas žmogus, kuris gali jus išklausyti. Draugė - jei tik ji neapipila jūsų patarimais. Tėvai - jei tik jie jus priima, supranta ir nebando „paprotinti“. Psichoterapeutai, jei tik jie nemėgina jūsų gydyti vaistais nuo to, ką yra natūralu jausti.
Jūs klausiate apie gyvenimo tikslus ir rašote, kad iki šiol jūsų ir vyro tikslai buvo bendri. Jie dažniausiai ir būna bendri, kai sutuoktiniai planuoja vaikus, namus, bendrą darbą, laisvalaikį.
Išsiskiriant būna skaudu, tačiau turint savo tikslą, savo darbą ir savo pomėgius yra lengviau. Tikslas iš tiesų yra tarsi žvaigždė, neleidžianti laivui prarasti kursą. Tačiau jūs rašote, kad nesijautėte asmenybe ir iš to galima suprasti, kad kažkada santuoka ir gyvenimas kartu su vyru ir buvo svarbiausias jūsų tikslas.
Netekus vyro ir santuokos jūs prarandate gyvenimo prasmę. Todėl jūsų svarbiausias klausimas - dėl ko man verta gyventi toliau?
Atsakymas labai susijęs su vertės jausmu. Jei jūs vertinate save žemai, tuomet atsakymas gali būti toks: reiktų bet kokia kaina sugrąžinti vyrą, nes jūs be jo prapulsite. Jei jūs vertinate save vidutiniškai, atsakymas yra kitoks: reiktų tenkintis atsitiktiniais ryšiais, ir galbūt jums pasiseks sutikti padoresnį žmogų.
Jei jūs vertinate save aukštai, atsakymas yra: jums reikia išmokti gyventi prasmingai, neprisirišant prie vieno žmogaus. Taip, čia atsiranda užburtas ratas: prasmingas gyvenimas palaiko aukštą vertės jausmą. Aukštas vertės jausmas padeda negaišti laiko tuščiai ir padeda gyventi prasmingai.
Laiško gale jūs svarstote, kaip jums „nenurašyti“ savęs. Vienas iš atsakymų – jūs nenurašysite savęs, jei vertinsite ne save kaip atskirą žmogų, o save kaip kažkokios didesnės visumos dalį. Štai kam moterys išteka! Štai kam vyrai veda!
Tikriausiai jūs pastebėjote, kad žmogui apskritai, o ypač moteriai gyvenimas pasidaro prasmingesnis, kai ji gyvena ne tik dėl savęs. Prasmingiau yra ne svarstyti, kur tau nuvažiavus - į Austriją ar į Turkiją, o svarstyti, ką nusipirkti Kalėdoms artimam žmogui.
Prasmingiau yra ne mąstyti, kokią naują kavinę šįvakar aplankius, o ką šį vakarą pagaminti rytdienos pietums šeimai. Prasmingiau yra rinktis rūbus vaikams, nei galvoti, kokie žiemos batai tau labiau tinka. Visais šiais atvejais jūsų vertė atsiranda ne dėl to, kad rūpinatės savimi kaip individu, o dėl to, kad rūpinatės didesne už savęs visuma.
Kadangi šeima - ne vienintelė tokia visuma, jums reiktų paieškoti: kokiai didesnei grupei žmonių aš save priskiriu? Ir rasti savo vietą šioje grupėje. Šis kelias teoriškai turėtų prasidėti dar paauglystėje, gerokai prieš santuoką. Štai kodėl nemaža dalis paauglių ir jaunų žmonių sako: „Iš pradžių man reikia suprasti, kas aš esu, o tik po to - tuoktis“.
Tie, kas paskubėjo susituokti, savęs neradę, dažniausiai nusivilia santuoka, nes bijo intymumo. Tai reiškia - bijo save prarasti, o tokio visuminio jausmo, kaip „aš esu“ – dar neturi.
Mylint visuomet dalį savęs atiduoti kitam. Ką gi tu gali atiduoti, ką prarasti, jei to dar neturi? Tuomet paskubėję tuoktis žmonės mylimame žmoguje bando surasti savo trūkstamą dalį, ir anksčiau ar vėliau nusivilia: nepaisant romantiško posakio „ieškau antros pusės“, suėjus kartu dviem „pusėms“ visumos nesigauna. Nes kiekvienas yra tik pusė, ir iš kito tikisi papildymo.
Dėl „pusinio“ jausmo žmonės santuokoje yra labai egocentriški, įžeidūs, nemoka bendrauti ir daugiau tikisi iš kito, nei iš savęs. Tikėtina, kad ir jūsų vyras nesijautė pilna „asmenybe“.
Ką gi, ir jis praėjo pamoką. Ir jam reikės surasti save.
Jūs, tikriausiai, norėtumėte paklausti, kaip konkrečiai tai daroma. Kaip žmonės ieško savęs, kaip susiranda didesnes už save grupes. Kaip jie apskritai pradeda viską iš naujo.
Manau, kad jums reikia pagalvoti apie tuos laikus, kai jūs pirmą kartą ėjote į darželį, į mokyklą į naujo namo kiemą ar į kokį nors būrelį. Jūs pamenate tą nežinią, tą nerimą, neužtikrintumą ir abejones? Ir kaip po to tai tapo įprasta, miela, artima? Kaip iš naujos ir nejaukios vietos susidarydavo „namų“ jausmas?
Kažkas panašaus jūsų laukia ir dabar, kai jūs eisite į kokias nors studijas, kai ieškosite kokio nors darbo, o galbūt - naujos gyvenamosios vietos. Visur jus supa žmonės. Ir jų tarpe būtinai atsiras draugų, draugių, o greičiausiai- ir potencialių mylimųjų.
Jei jūs žiūrėsite į juos jų neidealizuodama, o kantriai ir supratingai - jums ateis tas jausmas, kurio jūs ieškote - laimė ir artumas. O su jais ir ramybė.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
