Ir tuomet moteris, žinoma, jeigu ji myli ir nori tekėti, tik tada ji gali džiūgauti ir išsiduoti. „Taip taip, tekėsiu, jau seniai apie tai svajojau, tik laukiau, kol pasipirši.“ Keistas man šitas žaidimas. Paliekant lyčių vaidmenis ir net feminizmą nuošalyje, pora visada yra KOMANDA. Taigi, nesvarbu kuris čia viršesnis, kuris daugiau uždirba, ir kuris namie mūvi kelnes. Komanda visada žaidžia taip: mes prieš pasaulį. Tik niekaip negaliu suprasti, kodėl būtent vyras turi pirštis, o moteris iki tol apsimesti, kad nieko neįtaria ir nė negalvoja apie vestuves?
Dabar turbūt jau tikitės, kad papasakosiu istoriją „Kaip aš jam pati pasipiršau“?
Mudu su vyru susipažinome vienoje egzotiškoje saloje Ramiojo vandenyno viduryje. Jis ten atsibastė, kaip pats sakė, nieko neveikti. Aš atskridau atostogų. Įsimylėjome vienas kitą iki ausų. Kartu keliavome po salą, kalbėjomės, juokėmės, mylėjomes, pasvarstydavome kuriame pasaulio taške norėtume gyventi, kaip augintume vaikus. Du kartus keičiau savo atgalinio skrydžio laiką, kol dėtis nebebuvo kur.
Pakeliui į oro uostą per ašaras nemačiau kelio. Jis laikėsi tvirtai, vairuodamas tik porą kartų sušniurkščiojo. Atsisveikindami apsikeitėme dovanėlėmis ir pažadais: mylėsiu, skambinsiu, rašysiu, aplankysiu...
Įsitaisiusi lėktuve šiek tiek apsiraminau. Pradėjau galvoti apie seniai matytus tėvus, svarsčiau kokį čia dabar pažiūrėjus filmą, mėgavausi stiuardesės atneštu maistu. Ir tik po poros valandų savo kosmetinėje radau raštelį...
„Aš esu Tavo. Jei ir Tu esi mano – neišvažiuok. Darykim ką nors!“
Prieš akis buvo dar beveik pusantros paros keliavimo lėktuvais be telefono ir interneto ryšio. „O gal jis galvoja, kad raštelį mačiau? Ir pagalvojo, kad jo nemyliu? O ar būčiau likusi, jei būčiau pamačiusi raštelį anksčiau?“ – kankino visokios mintys.
Vos grįžusi namo mylimajam skambinti nedrįsau – pas jį juk buvo vėlyva naktis. Rytą pagaliau paskambinau, bet pasikalbėti nepavyko – jis turėjo kažkur lėkti, vėliau pas mane užgriuvo svečių. Pavargusi nuo laiko zonų skirtumo, kelionių ir keistų jausmų porą dienų nekreipiau dėmesio į prastą savijautą. Galiausiai ne juokais sunerimusi dėl savo sveikatos labai greitai radau tikrąją negalavimo priežastį.
Aš laukiuosi... – naujieną mylimajam teko pranešti telefonu.
Kažkodėl į neplanuotus nėštumus dažnai žiūrima pašaipiai. Vaikai vadinami „netyčiukais“, o vestuvės „iš reikalo“, dažnai dar nepamirštant patraukti tėvelių per dantį dėl nemokšiškumo. Tačiau primenu, kad net patikimiausios kontraceptinės priemonės apsaugo tik 99%. Vadinai, viena pora iš šimto – kaip mes.
Frazė „aš laukiuosi“ yra smarkesnė už visas romantiškas piršlybas. Tai ir savotiškas moters piršimosi būdas, ir meilės išbandymas: ką dabar vyras darys – ims pieštuką ir rinks kūdikiui vardus ar pabėgs, slėpsis, išsisukinės?
Mano mylimasis nė nesvarstydamas susirado darbą, susitaupė pinigų skrydžiui į Lietuvą ir atskridęs čia, pas tris mėnesius pažinotą moterį, susipažino su mano seneliais, tetomis, dėdėmis, leidosi mano močiučių gnaibomas, ragavo cepelinus, vėdarus, srėbė šaltą saldžią sriubą, kantriai žvejojo su mano tėvu, kol pagaliau be jokių piršlybų išsivežė mane atgal, į tropinę salą, kurią abu jau vadiname namais.
Mes abu savo gyvenimo scenarijus įsivaizdavome šiek tiek kitaip. Bet esame laimingi. Esame kartu. Esame komanda. Šią vasarą vėl grįšime į Lietuvą, šį kartą jau trise! Norėjome palaukti kol gims mūsų vaikutis, kol mano močiutės išmoks ištarti egzotišką vyro vardą, - ir jau netrukus šoksime savo vestuvėse.
Dabar ieškau suknelės, batelių, muzikantų, vestuvinių žiedų, ir kartais juokaudama patraukiu vyrą per dantį: tai kur mano sužadėtuvių žiedas? Bet jeigu žiedas tėra įsipareigojimo simbolis, tai tų žiedų pas mane jau pilni namai: pradedant vežimėliu vaikeliui, ir baigiant... kai myli įsipareigijimai ir dėmesys niekada nesibaigia. Ir visai nebūtina priklaupti ant kelio. Yra daugybė būdų kaip tapti tuo išsvajotuoju riteriu ar tiesiog mano komandos nariu.
J. W.
*************
Šis rašinys yra konkurso „Ar tekėsi už manęs?“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus ir laimėti volframo žiedus!
