Tačiau darželiniame amžiuje mergaitė suvokia, kad mama myli tėtį, o tėtis mamą. Ne tik jai skiria dėmesį. Be to, dar kažkur laksto ar ropoja brolis ar sesuo. Jie taip pat yra mylimi ir siekia tėvų dėmesio. Vadinasi, mergaitės meilė atsiduria pavojuje- ji tampa ne vienintelė. Tai- sudėtingesnė, edipinė stadija. Nes atsiranda pavydo, konkurencijos, kraugeriškų fantazijų konkurentų atžvilgių. Šios fantazijos yra pusiau sąmoningos, jas lydi kaltės jausmai. Tačiau tokio amžiaus vaikai neretai ir atvirai pasako :"noriu būti vienturtė".Arba "noriu tekėti už tėvelio".
Tai neįgyvendinami dalykai. Laimei, tokie norai yra iš sąmonės išstumiami ir sąmonėje atsiranda naujų įsitikinimų- " man tėvų meilės ir nelabai reikia, aš myliu abejus tėvus, taip pat savo brolius ir seseris." Konkurencija, pavydas yra iš sąmonės pašalinti. Sieloje įsiviešpatauja įsitikinimas "aš esu mylinti dukra".
Šiam procesui įsitvirtinti padeda įsimylėjimai ir draugystės už šeimos ribų. Iš pradžių įsimylėti kitą yra gėda. Tačiau padeda aplinkinių įsimylėjimai- " visos mergaitės jaučia tą patį". "Ar tu jau turi berniuką?" Dar nelabai ką jausdama, mergaitė eina į šokius ir išsikerpa iš žurnalo kokio kino aktoriaus portretą.
Įdomu. Iš pradžių ji ima elgtis taip, lyg jau būtų įsimylėjusi. Iš pradžių išmoksta elgtis, kaip įsimylėjusi, o tik paskui įsimyli. Procesas eina su išankstine garantija! Tik ne viskas taip paprasta.
Kai jaunystėje ši mergina iš tikrųjų įsimyli vaikiną, ji siekia atgaminti pirmapradį dviejų širdžių ryšį. Ji nebėra kūdikis, tačiau emocinėje sferoje jaučiasi panašiai :"tu turi būti su manimi visada ir tik mane mylėti". Toks jos reikalavimas vaikinui. Jeigu ji įsimyli nelabai populiarų ir nelabai gražų vaikiną, ir jeigu jis irgi sugeba ją mylėti, ji lieka ilgam patenkinta. Nebent būsimas vyras vėliau atiduotų savo širdį technikai, alui ar darbui.
Jeigu mergina įsimyli labai gražų vaikiną, ji ilgainiui įsitikina, kad yra tokia ne viena. Jai tenka konkuruoti su kitomis merginomis. Arba vyras tik iš pradžių būna jai vienintelis. Jis ima ir santuokoje turėti kitų moterų, kai tik užsidirba pakankamai ir ima važinėti į verslo komandiruotes. Tai jau sunkesnis atvejis. Tačiau abu šie atvejai- tradiciniai.
Štai moterys, kurios dažniausiai įsimyli vedusius vyrus. Čia viskas dar sunkiau.
Taip. Nes vedęs vyras pagal apibūdinimą susietas seksualiniais ir emociniais ryšiais su kita moterimi ir kitais vaikais. Vadinasi, moteris jaučiasi taip, kaip edipinėje fazėje. Ji jaučiasi nesaugiai. Jai , kaip ir edipiniame amžiuje, kyla pavyduliavimo, konkurencinių jausmų ir slaptų fantazijų atsikratyti konkurenčių. Bet juk moteris jau suaugusi. Ji turi savigarbą. Ir dažniausiai negali net sau prisipažinti , kad šalia meilės nešioja širdyje dar ir agresiją.
Ji dažnai ne tik myli savo išrinktąjį , bet ir kovoja su visokiomis agresyviomis fantazijomis. Ji kaltina save. Bet tai negelbsti. Ji nenori kaltinti savęs. Ji nenori pavyduliauti. Jai dar sunkiau, nei darželinio amžiaus mergaitei. Aname amžiuje ji dar galėjo įsiutusi pasakyti sesutei :" nekenčiu tavęs, pamaiva !" Arba užrikti ant broliuko :"Tu esi mamytės princas !"
Šitaip piktai pasakyti mylimo vyro šeimos nariams ji negali. Ką, jinai turi skambinti vyriškio žmonai ir šaukti :"Eik šalin, pamaiva ! Jis tavęs nemyli !" ?
Tuomet ją pavadins isterike ir psichopate. Nes ji žino, kad turi būti labai gera. Mandagi. Išlaikyta. Padori. Tolerantiška. Kad jos mylimasis nepakenčia scenų. Ji nenori jo skaudinti. Ji kartais yra įsitikinusi, kad gali pamilti ne tik vyriškį, bet ir jo vaikus, o kartais- net ir jo žmoną.
Kovojant tokiems priešingiems siekiams , moteriškėms kyla neurozės ( nemiga, nerimas, dirglumas, kaltės jausmai) arba sveikatos sutrikimai ( skausmai, svaigimai, permušimai ir dusimai) . Kai kurioms moterims, žinoma, tokia meilė praeina lengviau. Galbūt, tai būna tuomet, kai jų psichika viską sutvarko sėkmingai. Pavyzdžiui, joms atrodo, kad konkurencijos iš vis nėra ( žmonos faktiškai nėra, vaikų nėra). O galbūt ir dar dėl ko nors- ką aš žinau?
Psichoterapeutai apskritai daugiau susiduria su sutrikimais, o ne su sėkmingais žmonėmis. Dėl to man labai patinka, kai "Delfi" skaitytojos ima įrodinėti, kad viskas gyvenime yra kitaip, nei aš rašau. Kad ir šioje situacijoje…
Kodėl apskritai moteriai kyla meilė vedusiam vyriškiui?
Psichoanalitikai mano, kad viskas turi savo priežastis. Netgi meilė. Jums atrodo, kad tiesiog įsimylėjote . Na, gal jūs sakote :"vedęs vyras- tikras vyras". Arba ką nors panašaus. Ir dar jūs galite pastebėti, kad jums norisi, kad vyriškis greičiau iš meilės trikampio padarytų tiesią liniją. Kad atsiduotų tik jums. Kad greičiau nutrauktų savo seną santuoką. Ką jis ir pažada.
Tačiau galima į šią situaciją pažvelgti kitaip : "Kodėl jums kilo meilė būtent vedusiam vyrui?" Taip labai atsargiai ir po truputį klausia "edipinių" moterų mūsų profesijos atstovai.
Panašu, kad taip gali būti todėl, kad kai kurioms moterims reikia tiesiog dar kartą pakartoti edipinę situaciją. Kažko jos ten nebuvo išsprendusios darželiniame amžiuje. Ir štai sulaukusios tinkamą progą jos nesąmoningai susikuria sau panašią meilės trikampio situaciją. Tikėdamos, kad dabar jos kai ko pasimokys ir galbūt pavys emociniame vystymesi kitas, labiau tradicines meilės srityje, moteris. Tokius vystymosi vingius dažnai lydi atradimai. Pavyzdžiui, kad nebūtina visą laiką jaustis kovotoja.
Arba atradimas, kad galima mylėti ir nevedusius, laisvesnius vyrus. Ir ne tik moterys tai atranda, bet taip viena dieną ir padaro. Savo pačių nuostabai. Juk negali įsimylėti iš proto , ar ne? Kaip ir negali jokio jausmo tiesiog atsikratyti. Vienu žodžiu, ši nuomonė yra tokia : meilė vedusiam vyrui- kaip vaikiška liga, kuria persergi, kad daugiau ji nesikartotų.
Mano nuomonė yra pozityvesnė:
meilė vedusiam vyrui - tai šansas moteriai. Arba ji laimi vyriškį, nors ir kai ko apie save nesuvokia. Arba ji pralaimi ir turi šansą geriau susivokti savo jausmuose. Abu dalykai man atrodo simpatiški. Ypač turint omenyje, kad kiekvienas ryšys- žingsnis į kitą žmogų. Kažko mes ten visą laiką ieškome, jūs taip nemanote? Ieškokime toliau.
