Niekada nepasitikėjau psichologais ar psichoterapeutais. Kreipimąsi į juos lyginu su paslaugų pirkimu iš kurtizanės ar „naktinės plaštakės“: sumoki pinigus, ji atsiduoda tau. Jauti dėmesį. Tačiau po „seanso“ ji nueina. Ir tą patį vakarą turi dešimtis kitų, panašių į tave. Viskas – tik dėl pinigų, o pats esi kaip statistinis vienetas. Darbo objektas. Ir, galbūt retsykiais, profesinio intereso dalis.
Tačiau šį kartą nutariau nedvejoti ir parašyti laišką psichoterapeutui.
Nuo pat savo intelekto ir, jei galima pavadinti, asmenybės susiformavimo apie šešioliktuosius mano gyvenimo metus, didėjo noras surasti santykius. Antrą pusę. Merginą. Šį norą tapatinau su paauglystės metais: maniau, kad tai tik seksualinės brandos ir hormonų padarinys. Tačiau formuojantis mano vidiniam pasauliui, mano stiliui, pomėgiams ir požiūriui, aš pradėjau suvokti, jog tame slypi šis tas daugiau.
Nenorėjau turėti tos stadijos, kurią išgyvena kiti paaugliai: neįpareigojantys santykiai (žaidimai), neturintis jokio brandaus pagrindo. O ir progos nebūtų atsiradę. Svajojau peršokti į rimtos draugystės kelią jau iš karto, jei tik būtų atsiradusi galimybė. Tačiau taip pat suvokiau, kad esu labai jaunas ir visas gyvenimas – dar tik prieš akis.
Bėgo metai. Moters įvaizdžio estetika dėl man vis dar nežinomų priežasčių įaugo į mano sąmonę. Mano kūryba ir pomėgiai – muzika, menas, literatūra – būtinai turėjo savyje talpinti merginos, moters archetipą. Einant laikui poreikis „ją“ turėti šalia savęs didėjo. Jūs greičiausiai įsivaizduojate, kad susikūriau idealą, kurio man beprotiškai reikėjo. Ne visai. Realybėje esu labai atviras merginoms, tad ir ne visus reikalavimus atitinkančios man tiktų. Tačiau niekada neturėjau galimybės turėti ir „bet kokios“.
Laikas ėjo ir toliau. Pilnametystė, mokyklos baigimas, darbas iš karto po egzaminų. Ir užsidarymas. Gyvenau provincijoje, taigi neturėjimas galimybės rasti draugę siejosi su užsisklendimu. Žinoma, galima kaltinti susiklosčiusią situaciją. Galima kaltinti mano kitonišką charakterį bei pomėgius. Tačiau išėjus iš komforto zonos – įstojus į universitetą – situacija nepasikeitė. Visgi per keletą pastarųjų metų pora merginų pasitaikė. Ne, nieko su jomis nebuvo.
Sakydamas „pasitaikė“, turiu omeny „susipažinau“. Viena man patiko iš karto. Tačiau atstūmė. Pasakė, kad neturi intencijos siekti romantikos. Po metų ar kiek daugiau sužinojau, kad susirado vaikiną... Su antrąja mergina – beveik analogiška situacija, tik viskas vyko mažesnėje laiko amplitudėje. Suvokiau, kad su manim yra kažkas labai „ne taip“. Neabejoju, kad atstūmimas – dėl mano išvaizdos. Esu nepatrauklus vaikinas ir situacijos pakeisti negaliu.
Taigi laikas vis dar eina. Kai susidomiu mergina, greit paaiškėja, kad visa tai – šnipštas. Stipriai suvokiau, kad likimas iš manęs labai pasityčiojo. Matau laimingas poras. Nuostabias, mielas paneles aplink ir suprantu, kad aš to negaliu turėti. Dažnai klausiu savęs, kodėl visi kiti turi teisi tuo džiaugtis, o aš – ne? Man reikia žmogaus, į kurį galėčiau atremti sąmonę, mintis, savo būtį. Tačiau net mažiausios progos nepasitaiko.
Juokiatės? Sakote: „tai tik kelios merginos, tau tik 25 ir visas gyvenimas prieš akis!“ Man taip neatrodo. Esu tikras, kad gražiausi metai – jaunystė nuo 19 iki 25, kai ši laiko amplitudė yra skirta ieškoti romantikos ir patirti kontaktą su priešinga lytimi. Troškimas bei skausmas – didėja.
Mane apima beprotiškas (vis vien pakankamai baltas) pavydas, kai stebiu poras. Priėjau prie ribos, kai negaliu žiūrėti filmų, serialų ar skaityti knygų, kuriuose – romantika ir mielos merginos. Manyje kiekvieną sykį pabunda skausmas, kai matau grakštų liemenį, ilgus, lengvai krentančius plaukus, žavią šypseną... Ir suvokiu, kad mano atstumiantis veidas ir kūnas niekada neleis to turėti. Kaip nejausti skausmo? Jei kas nors man pasakytų, kad yra 100 % galimybė, kad turėsiu „ją“, kad ir dar po kelerių metų, aš nusiraminčiau. Tačiau stebiu tendencijas. Ir jos nieko gero nežada.
Neseniai sprogo dar vienas burbulas. Pasiekiau visišką liūdesio ribą. Man beveik 25. Ir aš vis dar nesu turėjęs normalaus bučinio. Nesu vaikščiojęs po parką už rankos paėmęs mergaitės. Nesu lietęs nuogos, švelnios „jos“ odos... Negaliu pasakyti, kad „aš su ja planuoju daryti tą ir aną, keliauti ten ir ten...“ Ar aš turėčiau susitaikyti su situacija? Niekas kitas manęs taip nežeidžia, kaip šitoks suvokimas. Ir tai trukdo mokslui, darbo paieškoms, kūrybai.
Ačiū už jūsų dėmesį.
