Sveiki, jaučiuos nereikalinga, nemylima, palūžus, išsekusi, nebežinau ko imtis toliau gyvenime.
Pradžioj viskas buvo gražu, susižadėjom, netyčiukais gavos vaikutis. Jis nuolatos kalbėdavo kaip nori vaiko, tačiau tik sužinojęs, visai nesidžiaugė, atrodė sutrikęs, kadangi jis dirbo užsieny, po šios žinios iškart pas jį skridau. Atskridus savaitę laiko viskas buvo gražu, tačiau po to prasidėjo pykčiai, nebepamenu dėl ko, bet konfliktai buvo bereikšmiai, įsiutęs rėkė ant manęs greitai važiuodamas kalvotomis uolų viršūnėmis, tuo metu nebeįstengiau nieko pasakyt tik ašaros riedėjo skruostais.
Rytais pabudęs apsimesdavo, kad nieko nėra ir ramus išeidavo į darbą, grįžęs vėl kas kokią antrą dieną konfliktuodavo. Po ilgiau nei mėnesio dėl studijų reikėjo grįžt į Lietuvą. Dėl tokių santykių mintyse galvojau apie abortą, tačiau man tai nepriimtina ir buvo per skaudu, juk tai nauja gyvybė, kuri pati nusprendė ateit į šį pasaulį, jei ne vaikutis tuo pat po kelionės bučiau viską nutraukusi.
Grįžus į Lietuvą nuolatos skambindavo, rašydavo, kad pasiilgo, negali būti be manęs, be galo myli mane. Kadangi studijų baigimui reikėjo pradėt rašyt bakalauro darbą, jausmai kiek nusiramino, visas mintis sutelkiau į darbą.
Kažkur po poros mėnesių grįžo jis į Lietuvą, viskas vėl buvo gražu, begalinis pasiilgimas, švelnumas, dėmesys, laisvalaikis kartu. Greičiausiai visa tai tik dėl to, kad buvo su manimi pora savaičių.
Vėliau vėl išvyko. Po daugiau nei mėnesio savaitgaliais pradėjo dinginėti, nebeskambindavo sakydamas, kad užmigo yra pavargęs, nori eit anksčiau miegot, meluodavo, kad nebuvo interneto ryšio, kad sugedo tel. ir panašiai.
Nuolatos tai kartodavos artėjant savaitgaliui. Man buvo per daug įtampos, tuo metu mirė mano tėtis, dar jis nuo manęs kažką slėpė, iki diplominio užbaigimo liko nebedaug laiko, dar egzaminai.
Nuo to streso pradėjo skaudėt pilvą, nuėjus pas gydytoją iškart siuntė į ligoninę pasitikrint. Ligoninėj išrašė gerti vaistų, nustatė miego režimą. Po kokios savaitės skausmai praėjo, tačiau kalbant su juo vakarais telefonu vis tiek su manimi konfliktuodavo.
Kartais nenorėdavau visai su juo kalbėt, nes žinodavau, kad tik pradėjus bendraut vėl susinervinsiu, prasidės skausmai. Eidavau su draugėm susitikt, o grįžus vakare meluodavau jam, kad esu pavargus ar reik toliau rašyt diplominį darbą, kad tik nesugadintų man nuotaikos.
Viduje save nuolatos įtikinėdavau, kad esu stipri, kad galiu ir be jo.
28 nėštumo savaitę planavau eit darytis 3d vaikučio echoskopiją. Pasakiau jam, kad jau ilgą laiką nesimatėm ir dėl jo tokio elgesio galiu prarast vaikutį arba bet kada pradėt gimdyt.
Pasakiau jam, kad nebenoriu su juo tokių santykių, kad esu nėščia ir man reik palaikymo, meilės, kuri man suteiktų stiprybės. Po kokio mėnesio nusprendė sugrįžt į Lietuvą dėl vaikučio gimimo.
Apsistojo pas mano tėvus, po savaitės susirado darbą Lietuvoje. Vieną dieną užėjus į socialinį tinklapį jam parašė mergina, kuri gyvena užsieny tam pačiam mieste, atrašiau už jį ir iš įdomumo pasiūliau susitikt ji iškart sutiko pareikšdama, kad galės savaitgalį susitikt kokiam bare, o tuomet eit kartu į klubą.
Tuomet viskas man ir paaiškėjo kur jis būdavo savaitgaliais. Parašiau, kad gerai, tik ką reiks sakyt sužadėtinei, ji nustebo, kad jis susižadėjęs, sakė manė, kad tik įsipareigojęs.
Grįžus jam iš darbo teisinosi, kad jos net nepažįsta, parodžius žinutes sakė šiaip pažįstama. Ir taip nuolatos viską meluodavo ir meluoja. Iš jo nejaučiu nuoširdžios meilės man.
Pradėjo vaikščiot į darbą, kiekvieną dieną laukiu jo grįžtant gaminu valgyt, jam pietus į darbą, keliuosi ryte, kad išleisčiau ir padaryčiau pusryčius. Tačiau jam grįžus iš darbo sulaukiu tik draugiško bučinio į lūpas, apkabinimo ir viskas.
Nebėra iš jo pusės jokios šilumos, artumo, meilės. Nieko man nepasakoja, jei noriu ką sužinot, turiu kas žodį traukti ir tai neaišku ar sakys tiesą.
Eilinės dienos, viskas tas pats per tą patį, bandant naktį jį apsikabint mane atstumia, nėra jokio artumo lovoje. Pamiršau jau kada paskutinį kartą mylėjausi. Iš jo pusės buvo tik seksas.
Naktį miegant pažadindavo ir bandydavo iškart suartėt nesuprasdamas, kad moterį reik sujaudint. Bandžiau jam išaiškint kaip viskas turi būt ir kad man nereik tokio sekso, tačiau jam buvo nė motais.
Galiausiai jau gal pusantro mėnesio tarp mūsų visai nieko nebėra.
Nebegaliu sulaikyt emocijų dažnai pravirkus verkiu nesustodama visą dieną. Jam nerūpi mano ašaros, vadina mane nesubrendusia, nesveika, o man taip reik artumo, palaikymo, šilumos. Galiausiai vieną dieną pasakė, kad jį iš darbo parveš bendradarbis. Tačiau prieš savaitę minėjo, kad bendradarbis jau užbaigė, ką buvo daręs ir kartu nebedirbs. Kilo įtarimas. Paskambinau klausdama, kurioje vietoj jį paleis ir kad noriu jį pasitikt, pasakė, nuėjau ten laukt. Kaip ir tikėjausi, gavau žinutę, kad jį paleido visai kitoj vietoj, nors niekad jo ten nepaleidinėdavo.
Vėliau gavau žinutę, kad nuo ten važiuos su autobusu, tačiau išlips stotelę prieš tą nurodytą, kur aš turiu laukt.
Joks autobusas nepravažiavo. Nebereikėjo man jau jo žodžių, viskas buvo aišku. Grįžus man namo apsimetinėjo, kad nieko neįvyko, stebėjosi kodėl aš esu be nuotaikos, kas man nutiko. Vėliau man pasakius, kad jis apgaudinėja mane pradėjo juoktis, užsidengė burną, o iš patirties žinau, kad tai melo ženklai.
Naktį negalėjau užmigt vėl bėgo upeliais ašaros ir taip porą dienų iš eilės, jis nei bandė mane ramint, nei bandė kažką teisintis, įrodyti nieko. Galiausiai pradėjau jo klaust ar ir toliau bus tokie šalti santykiai tarp mūsų.
Galiausiai ryte atsikėlus pasakiau, kad jei taip ir toliau nieko nekeis, tai gali išeit iš namų, nes ir taip gyvenam tartum jo nebūtų. Vakare po draugu gimtadienio buvo kiek išgėręs, dar kartą perklausiau, ką jis nusprendė, pradėjo rėkti ant manęs, kad išeis. Kad gims vaikas ir paliks mus. Kad nebematysiu jo. Kad jei noriu, galėsiu vaiką pasiimt sau. Kad jam atsibodo mano ašaros, žiūrėt į mane liūdna, kad jam nereik tokio žmogaus šalia. Nebeturėjau ką jam atsakyt.
Kitą dieną lyg niekur nieko atsikėlė, tartum nieko nebūtų nutikę, kadangi buvo savaitgalis, pradėjo klaust, ką veiksim. Kadangi visą naktį verkiau, nebenorėjau vėl palūžt, važiavom į miestą pasivaikščiot. Kai emocijos buvo atslūgusios, pasakiau, kad man nereik, jog lauktų, kol vaikas gims, kad galiu ir pati pagimdyt, pareiškė, kad mane myli ir niekur neis, bus kartu visą laiką.
Tačiau man iš jo lūpų tai tik žodžiai, kurie nieko nebereiškia. Atsibodo būt skaudinamai, nemylimai, aprėkiamai. Jausmai užplūsta prisiminus, kokia turi būt meilė, su apkabinimais, bučiniais, dėmesiu. Dėmesio gaunu iš jo, būna, nuperka kas mėnesį gėlių, ar taip kokią dovaną, tačiau kas iš to, kai nėra artumo.
Nebenoriu net eit susitikt su jokiom draugėm, nenoriu, kad jos mane pamatytų liūdną. Dažnai galvoju, kas bus toliau, nenoriu, kad vaikas matytų barnius šeimoje, o viena neįsivaizduoju savęs su vaiku, dėl to dažnai vėl pradeda byrėt ašaros.
Nebežinau ko imtis, ką daryti, su kiekviena diena vis sunkiau apsimest, kad man viskas gerai, kai nebeįstengiu apsimetinėt, pravirkstu ir verkiu visą dieną, vėliau kitą dieną įgaunu kažkiek stiprumo, tačiau neilgam. Jaučiuosi niekam nereikalinga ir vieniša. Tėvai, pas kuriuos gyvenam, būna retai namuose, o kalbėtis su motina nėra kada, ji gyvena savo gyvenimą, jai aš neįdomi.
KAI JAUTIESI NEREIKALINGA
Sveiki,
Eilutė, kuria jūs užbaigiate savo laišką apie motiną, kuri gyvena savo gyvenimą, paaiškina labai daug jūsų dabartinei situacijai suprasti. Taip, jei vaikas jaučiasi motinai neįdomus, jei tėvams nesijaučia reikalingas, tuomet ko galima iš jo tikėtis, kai jis užaugs ir rinksis sau gyvenimo draugą?
Galima tikėtis dviejų dalykų: arba jis ieškos kraštutinai priešingo partnerio (aš jam esu visas pasaulis), arba kažkodėl pasirinks tokį pat, kaip ir tėvai , t.y. sutuoktiniui visai nerūpės. Kam jam rinktis tokį pat? Tam, kad tai yra iššūkis - tarsi antras bandymas „pralaužti ledus“. Nepavyko užsitarnauti tėvų dėmesio ir meilės vaikystėje, tai gal pavyks su vyru?
Deja, tokie bandymai retai kada atneša pasitenkinimą. Jūs galite kasdien puoštis prieš savo vyrą, galite tenkinti visokiausias jo seksualines fantazijas, galite būti pavyzdinga žmona ir ideali jo vaikų motina, tačiau senas nereikalingumo jausmas vėl atsiranda. Ir kartu atsiranda pyktis ant gyvenimo ir savo likimo: už ką visa tai man?
Kaip jūs supratote, aš nesiruošiu prisijungti prie vyro kaltinimo. Tokiu atveju aš tik patvirtinčiau jums, kad esate aplinkybių auka. Ir jus palaikytų choras tokių pat nelaimingų moterų, sakančių: „Taip, mes tave suprantame, tavo vyras yra šaltas išdavikas, grubus ir nejautrus, kaip ir mano vyras, jie, vyrai visi tokie - dėmesingi tik prieš vestuves...“
Žinoma, malonu, kai tave palaiko, tačiau tuomet iš jūsų rankų atimamas vairas, kuriuo jūs vairuojate savo gyvenimą. Ir vietoje to jums suteikiamas bilietas į „nusivylusių namų šeimininkių“ klubą. Kur visas vidinis gyvenimas sukasi apie du dalykus: svajones apie Nuostabųjį Princą ir guodimąsi savo atšalusiu sutuoktiniu. Kurio meilės nuotykiai tik įneša daugiau dramatizmo, nes leidžia jaustis aplinkybių auka ir kartais nuo karto skųstis ypač nelaimingu likimu.
Žmonės mėgsta sakyti, kad mes esame aplinkybių aukos. Nelaiminga vaikystė, per mažas atlyginimas, silpna sveikata - visa tai, atrodo, yra likimas, Dievo pirštas. Tačiau ką, jei mes pabandysime paversti juos mūsų pasirinkimais: aš pasirinkau vaikystėje jaustis nelaimingu; aš pasirinkau uždirbti mažai pinigų; aš pasirinkau būti silpnos sveikatos?
Jums neatrodo, kad taip mąstyti gal ir nėra labai malonu, tačiau prablaivina ir pastato mus ant žemės? Jei aš pasirinkau šitaip, vadinasi, galiu pasirinkti ir kitaip. Taip, jūs galite pažvelgti į savo vaikystę kaip į didelę sėkmę (nes apkritai buvote gimusi). Jūs galėjote užsispirti ir užsidirbti kur kas daugiau (jums reiktų atkaklumo ir laiko).
Jūs galėjote užsiimti savo sveikata taip, kad taptumėte žymiai sveikesnė. Jūs galėjote pasirinkti būti didesne egoiste santuokoje ir tiek pat rūpintis juo ir vaiku, kiek ir tuo, kad vyras šalia jūsų būtų didesnis pagalbininkas ir lankstesnis.
Pamėginkite priimti kitokią įvykių versiją: joje jūs pati renkatės savo likimą ir pati numatote gyvenimo kryptį. Pagal seną įvykių versiją viskas buvo taip: jūs PATEKOTE į gražius santykius, tačiau vyrui PRIREIKĖ važiuoti į užsienį užsidirbti, jums ATSITIKO TAIP, KAD PASTOJOTE, jūs buvote UŽLIŪLIUOTA gražių vyro žodžių (juk jis po barnių rytais elgiasi lyg niekur nieko ir sako jus mylįs).
Paskui vyro gyvenime ATSIRADO kita moteris, kas jus labai PRIBLOŠKĖ IR ĮSKAUDINO. Jūs čia nieko nesirenkate, tik kenčiate. Vaiką jūs nutarėte išsaugoti, su vyru išsiskirti negalite, ką daryti toliau - nežinote. Taigi jaučiatės auka. Padėti aukai negali, ją gali tik gelbėti, tačiau nuo to ji auka būti nenustoja.
Pagal naują įvykių versiją, kurią aš jums siūlau, buvo kitaip.
Taip, jūs iš tiesų nesijautėte labai įdomi savo tėvams, ypač motinai. Todėl jūs NUSPRENDĖTE, kad ieškosite geresnio likimo, t.y. tokio, koks jis turėtų būti: „Kokia turi būt meilė, su apkabinimais, bučiniais, dėmesiu“. Su vyru jūs susilaukėte vaiko, nes nepaisant jo netvirto ryžto būti tėvu NUSPRENDĖTE gimdyti. Vėliau jūs RYŽOTĖS baigti mokslus ir NUTARĖTE toliau gyventi su vyru (nors jis ir elgdavosi nebrandžiai, nesusivaldydavo ir nemokėjo paruošti jūsų seksui).
Nenorėdama kardinaliai keisti savo likimo, jūs tik RODĖTE vyrui ašaras, kad pamatęs, kokia jūs nelaiminga, pasijustų kaltas ir nepaliktų jūsų. Porą kartų jūs RYŽTINGAI PASAKĖTE jam, kad tokio gyvenimo nenorite, ir įsitikinusi, kad jis žada jus mylėti ir lieka su jumis, SUPRATOTE, kad jums reikia seksualinio ir dvasinio artumo.
Kaip matote, visa tai yra tie patys faktai, bet juose nėra vietos beviltiškumui. Paverkti, paliūdėti, žinoma, yra dėl ko - kad ir dėl iš gyvenimo išėjusio tėvo, tačiau lieti ašaras dėl to, kad vyras jums atšalo? Ar tai - jūsų ar jo problema?
Jūsų poreikiai dabar jums kaip niekad aiškūs. Jūs ne kartą minite savo laiške artumą, švelnumą, palaikymą. Poreikiai - dalykas atkaklus. Ar gali toks žmogus, kaip jūsų vyras, padėti jums juos patenkinti? Jūs galite nuspręsti, kad liekate su vyru. Jis dar jaunas, todėl „nuėjimų į šoną“ galima iš jo tikėtis dar ilgai. Charakteris jo taip pat vargu ar pasikeis. Ką gi, viskas iš jo pusės bus taip, kaip yra. Tad gal šių savo poreikių jums išvis vertėtų atsisakyti?
Jūs rašote, kad mokate pasakyti sau, kad esate stipri. Tad gal jūsų stiprumas būtų tame, kad jūs pasakytumėt: „Mums ne pakeliui. Aš susitvarkysiu su savo gyvenimu pati“?
Įtariu, kad jūs visa tai žinote ir pati. Jūs galite mechaniškai pakartoti šiuos žodžius. Mintyse. Tačiau jūs šitaip nesijaučiate ir bandydama ištarti juos tikrovėje greičiausiai jaustumėt didelį nerimą. Tačiau už nerimo slypi mūsų nežinomos galimybės. Tos, kurių dėka jūs gimėte, augote, mokėtės, nešiojote vaiką. Ir dar daug jums nežinomų.
Tai - jūsų tikroji jėga. Kuo jūs artimesnė jai, tuo didesnis nerimas. Jums trūksta reikalingumo jausmo. Nes jūs visą šį jausmą susiejote su žmogumi, kuris negali jumyse šio jausmo palaikyti. O palaiko šį jausmą visai ir ne vyrai. Ir ne tik jūsų vaikas. Ir ne vien tėvai. Ir ne tik draugės. Jį palaiko jūsų tikėjimas nežinomomis savo galimybėmis, savo gyvenimo misija, savo gyvenimo prasmingumu. Ir kelias į jį eina per vienatvę ir nerimą.
Sėkmės jums šiame kelyje.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
