Perėjimo nuo baimės prie fobijos kriterijus gana subjektyvus. Tačiau galima pasakyti: fobija - kai žmogus negali kontroliuoti savo elgesio ir visiškai atsiduoda baimei. Pavyzdžiui, bijote egzamino, bet vis gi einate jo laikyti. Kitas žmogus taip bijo, kad neina - tai jau fobija.

Fobijos skirstomos į tris dideles grupes. Pirmoji ir labiausiai paplitusi - tai situacijų fobijos, kai stiprus baimės jausmas iššaukiamas tam tikrų aplinkybių. Tūkstančiai žmonių turi erdvės baimę - uždaros (klaustrofobija) arba atviros (agorafobija). Klaustrofobai bijo važiuoti liftais ir visuomeniniu transportu. Agorafobai nesugeba išeiti už nuosavo buto ribų. Kankinami baimės išsiskirti su ta vieta, kur jaučiasi saugūs, jie niekur niekada neišeina.

Daugumai vienintelis langas į pasaulį- tai Internetas, kaip tik apie tai neseniai sukurtas filmas “Įsimylėjęs Toma” (“Thomas est amoureux”), sėkmingas prancūzų režisieriaus Pjero- Polio Renderso debiutas. Filmo herojus Tomas turi aiškiai išreikštą agorafobiją- jis aštuonerius metus neišėjo iš namų ir nieko pas save neįsileido. Šiai fobijų grupei priklauso ir aukščio bei gylio baimė - daugelis žmonių gali plaukioti ten, kur jie kojomis siekia dugną, o gylyje juos apninka panika.

Kita - įvairialypė grupė - apjungia taip vadinamas “paprastas” fobijas, kai žmogus bijo kokio nors daikto arba objekto. Jų tūkstančiai, nes bijoti galima visko ir gana retai baimė susijusi su realiu pavojumi. Didesnė dauguma tų, kas bijo gyvačių ir nuodingų vorų (kas, apskritai, normalu), niekada gyvenime nėra su jais susidūrę. Milijonai moterų, pamačiusios mažytę pelytę, rėkdamos užšoka ant kėdės - ši baimė niekaip nepaaiškinama, nereikia ir bandyti tai daryti. Baisu, ir viskas. Dar baisiau - šikšnosparniai. Tai visiškai nekalti padarai, bet kitaip, nei “pragaro išgama” jų nepavadinsi: pakanka pažvelgti į jų velniškas fizionomijas.

Ne mažiau žmonės bijo negyvų daiktų. “Jį gąsdina mergina, grojanti fleita; kaip tik jis išgirsta pirmą sugrotą natą, jį apima baimė”,- apie vieną savo pacientą parašė Hipokratas (fleitos baimė vadinasi aulofobija). Kažkas bijo mėnulio, kažkas baltos spalvos, lėlių, aštrių daiktų. Yra net gi žmonių, kurie bijo pinigų. Moterys paprastų fobijų turi gerokai daugiau, nei vyrai. O galbūt jos paprasčiausiai daugiau afišuoja savo nemotyvuotas baimes.

Trečia baimių grupė - tai daugybė socialinių fobijų (kitaip jos vadinamos veiksmų fobijomis). Žmonės, turintys šio tipo fobiją, bijo ką nors padaryti ne taip, patirti sumišimą arba pažeminimą, patirti gėdą prieš aplinkinius. Jie bijo parausti, bijo valgyti matant kitiems, bijo išstoti prieš publiką.

Sociofobijos vienaip ar kitaip būdingos beveik kiekvienam ir jų lengvos formos įveikiamos psichoterapijos pagalba. Japonijoje kai kurios kompanijos naujiems darbuotojams rengia savotišką išbandymą: juos verčia išeiti į gatvę, pilną žmonių ir garsiai dainuoti - tokiu būdu jie mokosi nugalėti liguistą sumišimą.

Fobijas galima suskirstyti į aštuonis tipus, kurių tarpe, be išvardintų, yra baimė kuo nors susirgti (nazofobija), mirties baimė (tanatofobija), seksualinės fobijos (vyrų - impotencijos baimė, moterų - baimė pastoti arba būti išprievartautai).

Fobija - tam tikro laipsnio sąlyginis refleksas. Psichologai baimę vadina “apmokymu iš pirmo karto”. Įžymi 19 a. italų dainininkė Marija Malibran, atlikdama Dezdemonos partiją, visuomet spektaklio pabaigoje nualpdavo: kažkada, prieš pirmą Marijos pasirodymą šiame vaidmenyje, jos tėvas, vaidinęs Otello, pagrasino, kad ją pasmaugs iš tikrųjų, jei ji blogai sudainuos.

Iš pradžių išsigąstate betarpiškai su kuo nors susidūrę. Po to baimė apima jau laukiant pažįstamos situacijos. Ir, pagaliau, žmogus atšąla vien nuo minties, kad tokia situacija teoriškai gali atsirasti.

Kaip reiškinys, fobijos įdomios ne tik nešiotojams ir psichologams. Genetikai taip pat bando paaiškinti, kodėl mus kankina baimės. Daktaras Ksaveras Estevilis iš Barselonos nustatė, kad fobijos gali būti susijusios su penkioliktos chromosomos mutacijomis. Tyrimai, kuriuos atliko jis ir jo kolegos, parodė, kad 97%, žmonių, turintiems fobijų, pasireiškė ši mutacija. Estevilis mano, kad panašus genetinis pasikeitimas nors ir negarantuoja kiekvienam jo nešiotojui fobijos atsiradimą, bet žmogų priskiria rizikos grupei.

Taip pat jis nustatė, kad dviems iš penkių žmonių, turinčių fobijų, vienas tėvų taip pat turėjo fobinį sindromą. Genetikai turi savo būdą, bet kiekvienam pavyzdžiui, patvirtinančiam jų versiją, galima rasti kitą pavyzdį, paneigiantį ją. Fobijos greičiausiai atsiranda nuo gyvenimo būdo ir tarpusavio santykių šeimoje. O fobijų gydymo Amerikiečių bendruomenės prezidentas Džerilin Ross mano, kad fobija - tai pirmiausia baimė supanikuoti ir pasielgti neadekvačiai, savo impulsų baimė.

Bent mažiausią fobiją turi beveik kiekvienas, ir tai normalu. Jeigu jūsų baimė trukdo jums normaliai gyventi ir dirbti - neišvengsite profesionalios pagalbos. Psichoterapeutai turi įvairių grupinės ir individualios elgesio terapijos metodų, viskas priklauso nuo konkretaus atvejo, tačiau vienas pagrindinių principų - lėtas, laipsniškas paciento priartėjimas prie baimės objekto, kas slopina sąlyginį refleksą. Jeigu žmogus bijo vorų, jam iš pradžių rodomas juodai baltas voro atvaizdas, po to spalvotas, trimatis, po to guminis, po to negyvas ir vėliau gyvas. Taip pamažu galima priprasti ir prie pelių, ir prie tarakonų, ir net prie pasirodymo prieš publiką.

Galbūt genetikai kada nors išmoks gydyti fobijas, o kol kas tenka pasikliauti tik psichoterapeutais. Arba savimi.

Vaistai nuo baimės

Daktaras Garoldas Levinsonas, psichiatras ir neuropatologas iš Niujorko valstijos, vienas knygos “Laisvas nuo fobijų” autorių, padarė išvadą, kad dauguma fobijų iššauktos vestibiuliarinio aparato sutrikimo, kuris yra vidinėje ausyje.

Vienas iš fobijų gydymo būdų - virtualios realybės panaudojimas: galima imituoti skrydį, važiavimą viešuoju transportu, griaustinį, pakilimą liftu į didelį aukštį ir net kalbėjimą prieš auditoriją.

Fobijos ir kitos neurozės sėkmingai gydomos tokių metodikų, kaip NLP (neurolingvistinis programavimas), simbolių dramos (psichoanalizė vaizdų pagalba), meno terapijos (darbas su tam tikru būdu atkliktais paciento piešiniais), holotropinio kvėpavimo (tam tikro kvėpavimo ritmo ir gylio derinimas su muzika), orientuotos kūno terapijos pagalba. Šiuos metodus praktikuoja daugelis psichoterapeutų.

Japonijoje kai kurios firmos naujiems darbuotojams rengia išbandymus: verčia juos išeiti į gatvę, pilną žmonių ir garsiai dainuoti.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją