Juk tie, kas taip gyvena, išdrįso pareikšti visuomenei, kad jiems tokie santykiai - ne kasdienis sunkus darbas, o tarsi ilgai laukta šventė. Tokių sutuoktinių nuomone, dirbti žmonės turi ten, kur jiems moka pinigus, o mylimo žmogaus nereikėtų paversti įrankiu, priklausomu nuo vieno kurio įpročių. Ir mylėtis reikėtų tada, kai to tikrai trokšta abu, o ne „pagal grafiką“. Rūpintis vienas kitu reikia taip, kad tai keltų džiaugsmą, o ne primintų kalėjimą.
Svarbiausias tradicinės santuokos argumentas – artimo žmogaus, galinčio paduoti stiklinę vandens senatvėje, buvimas. Ir dar, aišku, vaikai. Jei sutuoktiniai gyvena atskirai, visuomenė pasipiktina, juk visi įsitikinę, kad vaikas turi gyventi pilnavertėje šeimoje, matydamas kasdien abu tėvus. Tik šitaip gerai ir teisinga.
Turbūt dėl to milijonai moterų gyvena su alkoholikais, neištikimais vyrais, tokiais, kurie moterį laiko tik patogiu buities įrankiu. Visa tai tik dėl to, kad vaikas išaugtų „pilnavertis“.
Laimei, dauguma tradicinių šeimų su tokiomis didelėmis problemomis nesusiduria. Paklausę apie netradiciškai gyvenančią šeimą, galime išgirsti įvairiausių nuomonių:
„Šeima, gyvenanti ne kartu, – iškrypimas, - teigia 35 metų Tomas. – Aišku, vyrui patogu, - atėjai kartą per savaitę, seksualiai pasitenkinai ir išėjai. Ir moteris patenkinta, kad nereikia kasdien gaminti, tvarkytis ir gražiai atrodyti. Kam norisi apsikrauti buities problemomis? Bet aš manau, jei jau nusprendei vesti, kentėk ir pratinkis prie normalaus šeimyninio gyvenimo“.
Panašūs pasisakymai prieš „netradicinę“ šeimą būdingi daugeliui „normalių“ šeimų gynėjų. Besiklausant jų pradeda atrodyti, kad žmogus gyvena vien dėl to, kad būtų su kuo numirti. Kad būtų skolingas kitiems, kuo ilgiau, tuo geriau, o geriausiai – iki pat gyvenimo pabaigos. Kad neliktų vienišu senuku, kuriuo niekas nesirūpina, nes jis nesugebėjo užsitarnauti ar išlaikyti kitų žmonių meilės.
Kas apsisprendžia gyventi atskirai
Aišku, ateitis stabilesnė atrodo gyvenant tradicinėje santuokoje, gyvenimas patogesnis. Juk toks gyvenimo būdas sukuria iliuziją, kad žmogus nėra vienišas, kad kartu gali dalintis rūpesčiais, susijusiais su sveikata, materialine gerove, vaikų auklėjimu. O gyvenant atskirai šios iliuzijos nelieka, sutuoktiniai puikiai supranta, kad gyvenime reikia pasikliauti tik savimi.
Praktika rodo, kad bendra buitis neapsaugos nuo išdavystės ar nelaimingo atsitikimo. O džiaugtis laime ir meile galima ir nevedant bendro ūkio.
Toks požiūris į santuoką būdingas tik tam tikram žmonių tipui – jauniems, nepriklausomiems, mylintiems partnerį, bet ne tiek, kad susietų su juo savo gyvenimą „kol mirtis mus išskirs“.
Psichologų nuomone, būtent tokie žmonės nusprendžia santuokoje gyventi atskirai.
Tačiau daugiau yra tokių, kurie kenčia dėl stabilumo, saugumo jausmo trūkumo.
27 metų Elena, jau tris metus su vyru gyvenanti atskirai, skundžiasi kad nieko gero tame nemato. „Gal mano pažiūros ir pasenusios, bet toks gyvenimas be ateities. Mes perkame viską atskirai, beveik nesitariame. Tai neteisinga. Aš už sutuoktinius, gyvenančius tik kartu. Vienareikšmiškai.“
Nesidžiaugia gyvenimu atskirai ir tie, kurie taip gyvena ne savo noru. Pavyzdžiui, žmonės susituokia ir dėl materialinių problemų negali gyventi kartu. Arba tradicinė santuoka pavirsta gyvenimu atskirai – žmona lieka viename mieste, o vyras, gavęs gerą darbą kitame, grįžta kartą per mėnesį. Vis daugiau porų gyvena atskirai, kai vienas iš jų dirba užsienyje.
Išvada viena – jei trokštame būti su artimaisiais ne tik tada, kai kas nors suserga, bet ir džiaugsmingomis akimirkomis, gyvenimas atskirai – ne jums. Tie, kurie nori kartu auklėti vaikus, girdėti jų pirmuosius žodžius, matyti pirmuosius žingsnius, mokyklinius pažymius, taip pat stengsis gyventi kartu. Tada nebaisūs nei buities darbai, nei nuolatinis klausimai „kada grįši?“
Galima sakyti, kad gyvenimas atskirai – drąsių žmonių pasirinkimas, tai laikina ir tinka tik trumpam gyvenimo etapui, negimus vaikams. Gyvenimas kartu – įprastas nuo senų senovės, su savo džiaugsmais ir rutina.
