Tad kodėl rašau? Nėra viskas taip paprasta, man šeima yra didžiausia vertybė ir man nepatinka, kad žmonės skiriasi, tačiau ar tai apskritai galima pavadinti šeima?
Abu dirbam, uždirbam, tik gana skirtingais būdais, jis dirba ramų, paprastą darbą, aš atvirkščiai – daug reikalų, daug perspektyvų.
Turime beveik septynerių metų dukrą, kurią dieviname abu. Ir ji tą žino. Bent šis dalykas yra nuostabus. Vis dėlto ji mūsų pykčius mato ir, kaip suprantu, priima kaip normą, nes kai ateinu, apkabinu, atsiprašau jos, ji nerūpestingai paklausia – jau viskas, atsiprašėt, susitaikėt?..
Dukra gyventų su manimi, jau ne kartą ir su ja pačia apie tai kalbėta. Su tėčiu matytųsi dažnai ir net neabejoju, kad mes patys nesipyktume būdami atskirai. Bet po vienu stogu mes nesugyvenami. Pykstamės kasdien. Išmokau verkti, išsilieti, keista tokia emocinė būsena, vaikystėje būdavo atvirkščiai – sakydavau, ne, neverksiu, niekas nematys, kad man liūdna. Tiesa, šiandien verkiu vis rečiau – gal dėl to, kad abu planuojame gyventi atskirai ir nebėra prasmės kankintis?..
Su vyru mes pykomės nuo pat pradžių – virš 10 metų. Pačioje pradžioje padaryta daug klaidų, bet buvome jauni ir nelabai suprantantys apie šeimą. Užaugom, tačiau ties emociniu bendravimu ir darna nė kiek nepasistūmėm į priekį.
Aš jautri, įžeidi, karštakošė. Tačiau – empatiška, lanksti, rūpestinga. Jis – grubus, šiek tiek asocialus, kalbant apie suvokimą kaip šeimoje gyventi, nedėmesingas. Tačiau jis man padeda techniniuose reikaluose, suranda, jei ko reikia, nepriekaištauja dėl mano kelionių, išvykų (pats niekur nemėgsta eiti iš namų), padeda kituose įvairiuose dalykuose.
Mūsų požiūriai apie pasaulį ir gyvenimą jame labai sutampa, kalbant tiek apie vaikų auklėjimą, tiek apie politiką, tiek apie kitus visuomeniškus dalykus.
Aš labai daug dirbu. O jis turi galybę laiko. Kai auginau vaiką (keistai skamba „auginau“, bet iš pradžių taip ir buvo) ir dirbau mažiau, jaučiausi klaikiai, nes jis laiko turėjo tiek pat, tačiau aš darydavau viską namuose + šiek tiek dirbau + mokiausi. Kai dukra paaugo, pasinėriau pilna galva į darbus, todėl man tiesiog nebeliko laiko buičiai ir jis prisiėmė dalį, nors iki to reikėjo labai sunkiai eiti.
O dabar parašysiu tai, dėl ko man labai gėda. Ir dėl savo elgesio, ir dėl to, kad suvokiu, – ne kiekviena atleistų šitokius dalykus, o aš vis bandau pateisinti, suprasti, išaiškinti ir t. t. ir pan.
Pirmiausia yra tai, kad jis nesupranta žodžio „prašau“. Po prašymo ateina reikalavimas, po reikalavimo rėkimas, po rėkimo skandalai, pykčiai, o tada, pavyzdžiui, šiukšlės būna kitą kartą išneštos. Jis pripratęs, kad ant jo rėktų, aš nesuprantu ir nesuprasiu stereotipinio požiūrio, kaip pavyzdžiui, aš „nedirbsiu moteriškų darbų“. Įdomiausia tai, kad jis taip kalba grynai dėl tingėjimo, o ne dėl to, kad taip galvoja.
Jis kalba įvairius, mane erzinančius dalykus, tyčia. Tam, kad mane suerzintų (pats nesuvokia, kodėl taip elgiasi). Aš suprantu, kad jis tai daro tyčia ir aš susierzinu ne dėl to, kad jis man kažkokias bjaurastis ar apskritai nesąmones kalba, o dėl to, kad apskritai tą daro TYČIA.
Matydamas mano (ne)reakciją, jis pradeda juoktis, sakydamas, kad juokauja (nusišneka kelis kart per dieną, o kartais net ir nuolat, t.y. lygioj vietoj ko paklausi, to negausi). Jau mano dukra pasakydama ką nors ne taip, pasitaiso ir sako „pajuokavau“. Čia, žinoma, nėra svarbiausias dalykas, bet tai prisideda prie bendro vaizdo.
Per pykčius būna visko. Netekęs kantrybės, nes aš žodžio kišenėj neieškau, o jis ieško, mane išvadina „užsičiaupk daune“, „čiaupkis debile“ (beveik visada). Gal ir pati esu privedusi, nes minėjau, esu karštakošė ir paleidžiu žodžių tiradą, kurios jis galbūt neapsikenčia, bet jis man ne kartą yra trenkęs. Paskutinį kartą prieš pora metų, kai verkiau vonioje atsisėdus ant grindų, jis atėjo ir pylė man iš kojytės.
Yra buvęs man du kartus (kiek žinau) neištikimas (nieko rimto, tačiau žvėriškai skausminga ir tik neseniai nustojau dėl to kankintis. Aš visada buvau ištikima, bet jei ir nebūčiau, man nesuvokiama, kokiam reikia būti žioplam, kad du kartus pagautų). Jis, žinoma, gailėjosi, apie tai daug kalbėta, aiškintasi ir pan., tačiau faktai yra ir tai lengvai nenutrinama.
Aš tikrai turiu kažkokių psichologinių problemų, kad apskritai šitiek laiko gyvenau (man jau nebesvarbu kas kaltas, tiesiog baisu taip gyventi). Įdomu tai, kad aš labai lanksti ir jei jis nori, gali mane nuraminti per vieną sekundę, tačiau panašu, kad jam patinka tie pykčiai (nors tikrai nepatinka) ir jis apart to, kad viską nugesintų, kuria dar labiau.
Aš šiaip labai gerai jaučiuosi ir laikausi visuomenėje. Neabejoju, kad šiek tiek pakeitus mano mąstymą, aš būčiau labai laiminga atskirai. Tačiau aš esu labai prieraiši, labai gailiuosi ir kankinuosi, jei kažkas negerai, nors apskritai esu optimistė.
Gal ir sumaliau per daug, gal sunku suprasti, net nežinau, koks tikslus klausimas turėtų būti Jums (rašydama ir verkiau, ir pykau, kam visa tai, juk labai aišku ką reikia daryti).
Gal kaip išgyventi ir nesigailėti? Kaip nesieti jokių vilčių su tuo žmogumi? Nes net ir dabar aš tikiuosi, kad kažkas gali pasikeisti, nes net neabejoju, kad gali, tiesiog jis nenori nieko keisti, o tai man pikta, nes jis sako: „aš žinau, kad vienas kauksiu be jūsų ir gailėsiuos, bet nieko padaryt negaliu“. Kaip gali būti toks žodis „negaliu“, jei net nebandai???
Nežinau, kodėl man taip nepasisekė. Ir kartais galvoju, kokia esu beviltiška... Irzli, reikli. Negaliu pakęsti tinginių, tiesiog purto, kai dirbi nesustodamas (na, čia mano pasirinkimas, bet vis tik...), o kažkas šalia sėdi ir mūkteli – tai kąą vaaalgooom?..
Jis įvardija, kad didžiausias mano trūkumas – „teisybės ieškojimai“. Visada noriu išsiaiškinti. O kartais geriau nuryti ir patylėti.
Sakyčiau, kad ir pati esu ne dovanėlė. Bet vis dėlto, ne, aš save myliu ir žinau, kad galiu būti labai gera žmona, mama, draugė ir kt. Tačiau kaip tokia būti, kai esu nuolat dirginama? Kaip galiu nekreipti dėmesio į mane žeminančias kalbas? Juk jis kai mato, kad nekreipiu dėmesio, tampa nevaldomas ir elgiasi dar baisiau. Ar dukra matydama, kad mama tyli, o tėvas daro cirkus iš jos, supras tai kaip normą?
Kas liečia lovos reikalus – nėra stebuklų, bet nieko, galima gyventi. Kas liečia dėmesingumą vienas kitam, kuo tolyn, tuo mažyn. Kalbant apie psichologus – vyras nenori eiti, neva per brangu (nepaminėjau, kad jo suvokimas apie pinigus labai savotiškas, jam viskas yra per brangu ir jis geriau nepirks, jei negali; tuo tarpu mano požiūris – ne per brangu, o per mažai uždirbu, ką daryti, kad galėčiau uždirbi daugiau?).
Parašiau šį laišką, perskaičiau. Atrodo ne kaip. Bet įdomus Jūsų komentaras, kas čia per bėdos ir kaip gyventi toliau. Kaip suvokti, kad skyrybos - ne tragedija ir kad nepakeičiamų nėra? Teoriškai man viskas aišku, bet emociškai man labai sunku.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠGYVENTI IR NESIGAILĖTI?
Skaitydamas jūsų laišką pamaniau, kad nenoriu atsakyti į klausimą „Kaip suvokti, kad skyrybos ne tragedija ir, kad nepakeičiamų nėra?“ Manau, kad skyrybos gal ir nėra tragedija, tačiau yra pakankamai nelengvas dalykas, o jūsų vyras ir jūs tikrai esate unikalūs. Ir pakeisti vyrą kitu būtų tas pats, kaip pakeisti jus kita moterimi.
Todėl į jūsų skyrybas aš žiūriu daugiau kaip į laikiną nutolimą. Manau, kad jūs todėl ir gyvenote kartu tiek laiko, kad buvote sujungti jums apie tai nenutuokiant aukštesniame lygyje.
Šis lygis suveda į santuoką žmones, ir ne tik žmones, bet ir šiaip gyvas būtybes bendram labui. Šis tikslas yra giminės tęsimas, ir gamta visai nesirūpina, kad tarp sutuoktinių būtų psichologinis komfortas. Ko gero, jūs abu mylite savo dukrą ir žinote, kad be jos netęstumėte buvimo kartu virš dešimties metų. Be to, tarp jūsų vyksta keli „psichologiniai žaidimai“, kurie įprasmina laiką, padeda išlaikyti jūsų gyvenimiškas pozicijas bei yra įprastas laiko leidimo būdas.
Kalbant apie žaidimus, jūs iškart galite prisiminti, kaip prasideda eilinis jūsų susipykimas. Jūs kažko prašote - iš anksto žinodama, kad jis nesutiks. Jis žino, kad jūs to iš jo ir nesitikite, todėl niekaip nereaguoja. Tuomet jūs pakeliate balsą. Jis reaguoja ironiškai arba tyli. Tuomet jūs rėkiate, ir jis padaro, ko prašote, tačiau jaučiasi neteisingai apkaltintas „beprotiškos isteriškos bobos“. Jis lieka nekaltas, jūs - kalta.
Kadangi tai vyksta ne tik tarp jūsų, bet ir kitose šeimose, psichologai vadina tai vienu iš tradicinių „šeimyninių žaidimų“, kuriame kiekvienas žaidėjas gerai žino savo rolę. Ir baigtis būna aiški. Abu jaučiasi „išprievartauti“. Vyras - dėl to, kad ant jo rėkia. Jūs - nes jis „tyčia jus išerzino“.
Tokia baigtis leidžia jums abiem pajusti šiokį tokį sado- mazochistinį malonumą; sutvirtina jūsų požiūrius į pasaulį; leidžia jaustis auka ar persekiotoju ir galų gale nusiimti atsakomybę nuo savo pečių. Juk kiekvienam atrodo, kad kitas jį išprovokavo.
Tačiau vienas - šiuo atveju vyras - aiškiai jaučiasi „pasodinęs jus į balą“. Abu žmonės kelia skandalą automatiškai, tarsi būtų užprogramuoti. Todėl jūs galite patikėti savo vyru, kai jis sako „aš negaliu kitaip“. Lygiai taip pat jūs negalite imti ir pasikeisti. Jums paprasčiau pavadinti save „karštakoše“. Ko galima norėti iš karštakošės?
Jūs teisi, galvodama apie psichologo konsultacijas. Dažniausiai analizuojant pavyksta suprasti, iš kur žmonės išmoksta šių žaidimų. Panašūs žaidimai vyksta tėvų ar senelių šeimose, ir jie perduodami ainiams kaip kokia nors šeimos relikvija. Kaip? Per nesąmoningą susitapatinimą (tarkime, „aš - gryna močiutė“), o kartais - per tiesiogines tėvų provokacijas („žinok, vaikeli, vyrams negalima leisti užlipti sau ant sprando“ ir pan.).
Ankstyvoje vaikystėje bei darželiniame amžiuje mes dažniausiai jau būname pasiruošę ateičiai, nes numatome, kas yra santuoka ir kaip mums teks bendrauti su būsimu sutuoktiniu. Belieka pasirinkti - ar gyvensime pagal scenarijų „aš - kaip mama“ , ar pagal išvirkštinį scenarijų – „tik ne taip, kaip mama“.
Abiem atvejais vis tiek atrandame, kad reaguojame kaip vienas iš tėvų ar senelių. Vyksta tai nesąmoningai, tačiau sąmonė anksčiau ar vėliau atskleidžia mums – gyventi „gražiai ir darniai“ kažkodėl nepavyksta.
Ar situacija yra išsprendžiama tik per skyrybas?
Neretai skyrybos irgi yra scenarijaus dalis - kas skyrėsi jūsų giminėje? O kartais tai tik menamos skyrybos („nutarėme pagyventi atskirai, po to vėl suėjome“). Bet kokiu atveju skiriantis lieka kažkokia graužatis, kartėlis, nepilnai pragyvento gyvenimo jausmas.
Taigi sprendimas ne tame, skirtis ar nesiskirti. Sprendimas ambicingesnis - PEREITI Į POZITYVŲ GYVENIMO SCENARIJŲ.
Iš kur jį gauti? Psichoterapijoje ieškoma unikalių kelių kiekvienai porai. Tačiau galima tokia kryptis.
Reikalinga atsiriboti nuo ydingo scenarijaus ir „išlaisvėti“ iš giminės įtakos. Tuomet seka nauja giminės analizė - savo giminėje jums reikia rasti porą, kuri gyveno iš tiesų darniai ir pasižymėjo pozityviomis savybėmis. Žinoma, ne visomis, juk tai ne angelų kraštas, o žmonių.
Bet kurioje poroje galima rasti vieną ar keletą tokių savybių: sugebėjimą džiaugtis kartu; humoro jausmą; pakantumą ir išmintį; sugebėjimą dovanoti vienas kitam laisvę; sugebėjimą mylėti ir elgtis šiltai ir pan. Po to reiktų įsivaizduoti, kad jus augino būtent ta, kita pora. Ir galų gale prisiminti jūsų poros stiprias puses - tarkime, kad jūs neblogai pasiskirstydavote šeimos pareigas; suteikdavote vienas kitam galimybę gyventi taip, kaip kiekvienas nori; netgi abu nusprendėte pagyventi atskirai; o svarbiausia- panašiai vertinote pasaulį bei žmones.
Tokiu būdu iš būsenos „gaila, kad pragyvenome blogai kartu“ bei įsitikinimo „mes tik kankindavome vienas kitą“ jūs pereitumėte į būseną „mums dažniau būdavo gera kartu“ ir minties „mes darėme tik tiek, kiek sugebėdavome daryti“. Tuo pagrindu žmonės ima vertinti vienas kitą ir jaučia dėkingumą. Nesvarbu, ar jie gyvena kartu, ar skyrium. Jie nesigaili dėl to, kaip gyveno. Matote, tai - ambicingas projektas. Nors ir įvykdomas.
Kitas, ne toks ambicingas kelias - iš tiesų gyventi atskirai. Po truputį pratinant save prie to, kad sutuoktinis yra kažkur toli, gyvena savo gyvenimą, o tu gyveni savo. Galbūt per tą laiką atsiranda kitas žmogus. Jis nebūna visapusiškai geresnis. Tiesiog jis yra kitoks. Ir su juo reikia išmokti gyventi.
Geriau būtų gyventi nežaidžiant senų žaidimų, o naudojantis savo prigimtinėmis savybėmis, tokiomis, kaip jūsų tiesumas, drąsa, lankstumas, socialinis interesas bei panašiomis – to kito žmogaus.
Aš nežinau, kokiu keliu pasuks jūsų santykiai. Manau, kad jūs išgyvensite. Ir nesigailėsite.
Pagarbiai,
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
