Palaukite - o kaip su įprastiniu „skelbiu jus vyru ir žmona“? Atrodo, gimimas, brendimas, santuoka, santykiai, vaikų auginimas ir mirtis - visa tai duota mums iš aukštai ir jokio mokymosi nereikalauja. Užtenka tik paskelbti: „gimė“- ir gimsti. Užtenka pasakyti: „eik žaisk į kiemą“- štai tau ir bendravimas su vaikais prasideda.
Kažkaip išmoksi mylėtis. Kaip - tavo reikalas - juk jūs nenorite, kad šito mus mokytų mokykloje! Tam tikro elgesio su suaugusiais taip pat mokytis nereikia - užteks žinoti dešimt Dievo įsakymų - tiesiog privalu jų laikytis ir jokio mokymosi čia nereikia. Kokios čia dar mokyklos? Savo Zodiako ženklą žinai? Na, ir užteks. Užtenka mums vidurinės ir aukštosios... tačiau kažkas čia ne taip.
Jūs žinote, kad anksčiau ar vėliau gražiai paskelbtoje santuokoje ateina negražių nusivylimų metas. Nusivylimai šie labai keisti ir nelaukti. Tarkime, santuokoje jie jau kokie septyni metai, yra keli vaikai. Žmona vyrui atrodo nuolat kaltinanti, isteriška ir reikli. Tačiau ar jis turėtų prie jos derintis? Nieko panašaus - juk jis uždirba ir į kairę neina.
Mylėtis jis pavargsta. Be to, jį nervina jos suirzęs balsas. Daug dirba - mažiau laiko seksui lieka. O žmonai atrodo, kad vyras su ja nenori mylėtis, todėl ir užtrunka darbe. Ji jam nebepatraukli. Ir su ja nesišneka, nes ji jam neįdomi. O tai reiškia, kad jam įdomi kita moteris- bendradarbė. Ji nenori apie ją nieko girdėti. Tačiau tenka. Ir tai erzina.
Vienas iš paaiškinimų, kuriuos jie atrado, yra Zodiako ženklai. Jis - Vandenis, o ji – Mergelė. Horoskope jie perskaitė: „Seksualinis suderinamumas labai prastas ir ženklai nejaučia aistros vienas kitam. Vandeniams reikalingas nuolatinis aktyvumas, bendravimas su daugybe žmonių ir milžiniškas pažįstamų ratas, o tai labai vargina ramų laisvalaikį mėgstančias Mergeles“.
Kilo mintis: o kodėl santykių pradžioje jie mylėdavosi aistringai? Atrodo, tik atsiradus antram vaikui viskas pašlijo. Bet juk pas visus taip? Ar tik pas Mergeles ir Vandenius?
Kažkiek ramybės dėl Zodiako vis dėlto atsirado. Bent jau aišku, dėl ko viskas prasidėjo. Tačiau kas iš to? Jie žino, kad nereikia eiti į kairę, o taip pat sutinka, kad derėtų gerbti tėvą ir motiną. Tik štai bėda: tokių santykių, kokius jie matė savo šeimose, jie nenori. Ypač vyras - jo tėvas buvo mamai „po padu“ ir šeimoje niekas jo negerbė. Tad jis ir ėmė išgėrinėti. O žmonos mama atrodė labai prispausta valdingo tėčio, tad ir ji nenorinti gyventi kaip mama. Kaip čia jiems gerbti tėvą ir motiną?
Pažiūrėkite: ar galėjo „paskelbimas vyru ir žmona“ bei dešimt Dievo įsakymų kartu su Zodiako ženklo žinojimu padėti jiems išspręsti šeimoje kylančias problemas?
Pabandykime pažiūrėti į situaciją kitaip - kaip į normalias kompetencijos ribas.
Kas atsitiktų, jei jie pasakytų kitaip: „mes mokėjome gyventi dviese- įsimylėję ir su aistra. Tačiau mes nelabai mokame gyventi penkiese su vaikais“. Tuomet posakį „nelabai mokame“ galima pakeisti „norime išmokti“.
Vadinasi, dabar situacija strategine prasme atrodo kur kas suprantamesnė: štai susikūrė kolektyvas iš penkių asmenų. Trys iš jų - vaikai - visiškai nauji kolektyvo nariai su ribota atsakomybe. Du - tėvai - su aukščiausia atsakomybe. Jiems reikia išmokti sugyventi kartu.
Tam reikia išmokti prisiderinti, išgirsti vienam kitą, suvokti individualius skirtumus, suprasti savo atsakomybės ribas. Ir tai, kad iš santykių pasitraukė seksas - ne kažkokia nenormali situacija. Tačiau ir nėra kažkieno vieno atsakomybė - visi šioje šeimoje kažko nemoka. Belieka tik performuluoti situacijos įvertinimą ir paklausti: „o ko kiekvienas norėtų išmokti?“
Taip - būtent ko norėtų kiekvienas - juk čia kaip su kosmonautų ekipažu: reikia išmokti pakelti apkrovas, ilgai išbūti ankštoje kabinoje, įvaldyti aibę prietaisų, prisitaikyti prie nesvarumo, išmokti navigaciją ir t.t. ir pan.
Ar kas nors siunčia į kosmosą ekipažą tiesiog PASKELBĘ juos kosmonautais ir priminus: nežudyk, gerbk Valdymo Centrą, neimk svetimo maisto davinio, nesižvalgyk į kitas kosmines stotis ir t.t.? Na ne, kosmonautų pasiruošimas trunka gan ilgai, ir netgi įtraukia krizinių situacijų repeticijas.
Taigi ir šeimoje galima paskelbti mokymosi laikotarpį. Paklauskime, kas ko nori. Mažesnieji, tarkime, nori išmokti padėti mamai:
Užmigti be tėvų;
Laistyti gėlytes;
Susidraugauti su kiemo vaikais.
Vyresnioji mergaitė nori išmokti kepti pyragą bei suprasti žvaigždėtą dangų. Ji nori, kad tėtis ją išklausytų, kai ji pasakos apie tai, tačiau ji formuluoja šį norą šitaip: „aš noriu išmokti jį sudominti“.
Vyras nori išmokti atlaikyti žmonos blogas nuotaikas, o tai reiškia - nebijoti savo paties emocijų. Jis sako: „noriu išmokti reikšti liūdesį, nuoskaudą, pyktį - tai, ko nemokėjo daryti mano tėtis. O taip pat noriu nevartoti alkoholio relaksacijos tikslams - kad susilaukčiau geresnio, nei tėčio, likimo“.
Žmona nori išmokti jausti orgazmą ne tik masturbacijos metu, bet ir lytinio akto metu. Taip pat ji nori išmokti atsirišti nuo namų šeimininkės vaidmens ir kurį laiką pašvęsti savišvietai. Ji žino, kad tai pakels jos savivertę ir nuramins jos nuotaikos svyravimus.
Pastebite, kas pasikeitė performulavus „problemą ir kas dėl jos kaltas“ į „siekį pakelti savo kvalifikaciją“? Reikalas ne tik tame, kad mokytis yra įdomu ir smagu.
Kai žmogus kuria santykius, jis priartėja prie Kūrėjo. Nes buvo sukurtas pagal jo atvaizdą. Vadinasi, taip buvo sumanyta.
Olegas Lapinas
