Ar laiminga buvo Pelenė?

 (647)
Prancūziška pasaka apie Pelenę pas mus neįtikėtinai populiari. Tačiau laimingas šeimyninis gyvenimas Pelenės laukia tik vienu atveju: jeigu ji gimė princese ir susitikimas su princu ne stebuklas, o gamtos klaidos taisymas. Visais kitais atvejais santuoka su karališkojo kraujo atstovais turi sunkių psichologinių pasekmių.
Yra toks profesinis narų susirgimas - kesoninė liga. Ji atsiranda nuo staigaus kilimo į paviršių. Socialinė “kesoninė liga” tikriausiai laukia visų, kas bando aukštai iššokti vestuvinės karties pagalba.

Kai mes susipažįstame su nauju žmogumi, tai paprastai bendriems pažįstamiems užduodame gana kvailoką klausimą: “O jis kas?”. Tuo pačiu mes tarsi turime minty profesiją, nors iš tiesų pirmiausia mus jaudina toli gražu ne tai, ką žmogus daro darbo vietoje. Mes bandome išsiaiškinti, kas jį supa.

Jeigu poniutė “su pretenzijomis” susipažįsta su gražuoliu atletu, o tas staiga prisipažįsta, jog dirba sunkvežimio vairuotoju, tai - žvelkim tiesai į akis - tiek jis ją ir tematė. Visiškai nesvarbu, kad šios merginos tėtis taip pat gali tapti sunkvežimio vairuotoju. Net priešingai: ji pernelyg gerai susipažinusi su šia aplinka, kad nors minutei sugalvotų joje pasilikti.

Kiek bedeklaruotume žmonių lygybę, mes ne akli, kad nematytume, jog “visi lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus”. Kiekvienas nori prasiveržti už savo aplinkos ribos, ir tai normalu, kai žmogus pakyla laipteliu, na dviem - jeigu ypač talentingas. Šoktelėjus į viršų per kelis laiptelius gresia rimti lūžiai.

Pailiustruojant galima būtų pateikti gana paradoksalų pavyzdį, kai “jis myli, ji myli, pinigų sočiai, o laimės nėra”. Dėl teisingumo reikia pasakyti, kad mergina Nadia, apie kurią bus kalbama, gimė kiemsargės šeimoje. Išaugo ir protinga, ir graži. Todėl nėra nieko keisto, kad inteligentiškos šeimos trečios kartos berniukas ją įsimylėjo, vedė ir net jo mama ir tėtis nebuvo ypač prieš, nes Nadia buvo ne tik graži mergina, bet ir įdomi asmenybė.

Ir viskas būtų kaip pasakoje, jei Nadia galėtų pamiršti savo kilmę. Galbūt todėl, kad ji buvo jautri, ji negalėjo atsikratyti jausmo, jog Andrius jos gėdijasi. Kiekvieną sekundę visas jos sąmoningumas buvo nukreiptas tam, kad elgtųsi tinkamai ir būtų verta savo dievinamo vyro. Paaiškinti jai, kad būtent dėl inteligentiškumo Andrius net minties negali turėti gėdytis savo žmonos, jai, pirmiausia, būtų neįmanoma, o antra, ji iš baimės sau to nepripažintų, jau nekalbant apie pašalinius.

Visą savo laisvalaikį Nadia skirdavo savęs tobulinimui užsiimdama tai šeipingu, tai mokydamasi užsienio kalbų, bet nežiūrint į nieką, išlikdavo jos chroniškas išgąsčio vaizdas. Prieš kiekvieną savo žodį arba gestą Nadia, kaip stop- kadre, sustingdavo sekundei, bijodama padaryti ką nors ne taip, todėl sudarydavo keistoką įspūdį.

Ji ir pati jautėsi nesmagiai, bet visi jos bandymai pakeisti situaciją atitiko išorines formas: tai ji tapdavo vegetare, tai ieškojo išsigelbėjimo augindama japoniškus augalus bonzai. Priežastis buvo ta, kad visais savo sumanymais ji siekė atitikti žmonos tipą, kurio vertas jos Andrius. Niekas negalėjo apkaltinti Nadios, kad ji jo nemylėjo. Tačiau visiškai akivaizdu, kad ji nemylėjo savęs. Ji ne savęs ieškojo- ji ieškojo savo vyro idealios žmonos tipo. Sunku pasakyti, ar laimingas buvo su ja Andrius, nes vargu ar galima būti laimingam su partneriu, kuris nemyli savęs.

Gamtos taip sutverta, kad žemesnį traukia aukštesnis, ir tai teisinga. Retai galima sutikti porą, kur jis ir ji būtų visame kame lygūs. Visuomet kažkuris kiek labiau išsilavinęs arba labiau išauklėtas. Antrasis pamažu tobulėja ir viskas būna gerai. Tačiau šis maloningas vaizdelis galimas, jeigu akcentuosime žodelį “kiek”. O jeigu tarp sutuoktinių skirtumas lyg bedugnė, tai bandymas ją įveikti toks pat absurdiškas, kaip pagal Darvino skalę pitekantropas vienu šuoliu pabandytų pavirsti homo sapiens su aukštuoju išsilavinimu.

Nelabai suprantama, ar galima objektyviai nustatyti sąlyginai “aukštesniojo” ir žemesniojo kriterijus? Jeigu pagal amerikiečius turtą laikysime sėkmės kriterijumi, tuomet užvakar praturtėjęs kriminalinių struktūrų veikėjas yra aukščiau daktaro su mažu atlyginimu. Tikriausiai vienintelis žmonijos tikros priklausomybės aukštesnei visuomenei supratimas gali būti išsilavinimo ir kultūros lygis.

Lengva pastebėti net televizoriaus ekrane, kad aukščiausieji valdžios valdininkai didžiai gerbia kūrybinio ir mokslinio elito atstovus ir spindinčiomis akimis pasakoja apie savo susitikimus su jais. Neatsitiktinai, tai suprasdami, net “naujarusai” ir “naujalietuviai” leidžia vaikus mokytis geriausiose mokyklose, o bet kurioje aristokratinėje dinastijoje vaikus nuo kūdikystės pratina suprasti klasikinę muziką.

Įprasta, jeigu aristokratas veda paprastuolę, tai arba paprastuolė ne tokia jau prasta, arba aristokratas kiek pagadintas. Porevoliucinėje Rusijoje aristokratai dažnai maišėsi su virėjų vaikais. O ką darysi - reikėjo išgyventi. Dabar apie išgyvenimą nėra kalbos, bet aristokratas vis tiek gali vesti virėjo dukrą. Greičiausiai tai bus labai kvailas aristokratas. Visi būna kvaili, tame tarpe ir aristokratai.

Na, o kas tas aristokratas, mūsų laikais nėra visiškai aišku. Tiksliau, susitikime su aristokratais- aišku: jie kažką tokio skleidžia, ko nesupainiosi. Jis tik pasisveikino, o jau jauti - aristokratas. Bet kriterijų nėra. Pabandyk nustatyti, kas tai: išsilavinimas, išsiauklėjimas, eisena… Tik viena neginčytina: aristokratas su visais elgiasi mandagiai ir kaip su lygus su lygiu nors ir su elgeta.

Kuo gi aukštesnysis luomas skiriasi nuo žemesniojo? Jeigu mergina iš aukštuomenės, suprasdama, jog jai sunku išvengti vienatvės ir, ieškodama paprastumo bei žmogiškumo, susiranda sau sąžiningą medkirtį, jos laukia tie patys išbandymai, kaip ir herojės visiems žinomo romano “Ledi Čaterlej meilužis”, kuris jau beveik šimtmetį nepalieka abejingos snobiškosios anglų nacijos, ir ne tik jos. Jeigu tu konfliktuoji su visuomene, būk pasiruošusi eiti iki galo. Bet kuriai moteriai, susiejusiai savo gyvenimą su vyriškiu iš kito luomo, reikia būti pasirengusiai gyventi pagal jo aplinkos įstatymus, o ne savo. O jie, galima pasakyti, gerokai griežtesni, nei rafinuoto elito tarpe.

“Pelenių” problemos panašios į per vieną valandą tapusių milijonierėmis parduodant naftą arba išlošusiomis aukso puodą. Situacijos loteriškumas priveda prie to, kad “mityba gera, o laimės nėra”. Kai tiesiogine to žodžio prasme laimė nukrinta ant galvos, tai sukelia smegenų sutrenkimą.

Jeigu ištekėti reikėtų tokių pat protinių sąnaudų, kaip ir padaryti karjerą arba surasti savo vietą gyvenime, tai šeimos būtų darnesnės. Iš kur imasi mergautinės raudos dėl momentinio virsmo iš pėstininko į karalienę? Iš ten, iš kur atsirado proletariško himno eilės” kas buvo niekuo, tas bus viskuo”. Ir tai iš tiesų pavyksta kai kurioms moterims, bet tik tada, kai kalbama išimtinai apie socialinę gradaciją.

Niekam ne paslaptis, kad socialinės piramidės viršūnėje galima aptikti toli gražu ne protingiausius ir ne labiausiai išsilavinusius. Tie, kas iš purvo pakilo į kunigaikščius, gali leisti sau iš tokio pat purvo ištraukti kitą pusę. Harmoningos buvo buvusios Sovietų Sąjungos pagyvenusių vyriausybinių narių santuokos su jų ketvirtos valdybos poliklinikos medicinos seserimis. Nežiūrint į didžiulį formalų socialinį statusą, visi jie buvo vienos aplinkos, kaip ir buvo dainuojama: “Visi mes iš liaudies”.

Tą patį galima pasakyti ir apie poras, kai kriminalinės aplinkos milijonierius veda buvusią prostitutę. Tačiau net tokioje aplinkoje visi jaučia, kad inteligentiškas žmogus, nežiūrint į neretą vargingumą, yra ne tik aukščiau už visus, bet ir jokiu būdu savęs nežemina.

Vienas “naujasis rusas” labai didžiavosi, kad jam pavyko vesti dailininkę- tačiau čia problemų atsirado pačiai išrinktajai. Pirmoji gyvenimo šeimininkų generacija nelabai panaši į princą iš pasakos apie Pelenę. Jeigu tu parsiduoti už baseiną ir kotedžą, būk pasirengusi priimti ir savo sutuoktinio mąstymo būdą. Moteris ištekėdama mano, kad ji pasirinko gyvenimo būdą. Iš tiesų jai teks pakeisti mąstymo būdą.

Yra dar viena egzistavimo santuokoje forma, patinkanti ambicingiems vyrams ir prie kurios linksta rytietės moterys. Tai žmonos tarnavimas vyrui. Pasirenkant šį kelią būtina atsiminti, kad bet koks tarnavimas - ar armijoje, ar vienuolyne arba patriarchalinėje šeimoje - turi tuos pačius įstatymus. Skirtumas tik toks, kad armijoje yra galimybė užsitarnauti aukštesnį laipsnį, o namų gretose žmona visuomet liks “eiline”.

Žodžiu, jei aristokratas ves virėją, tai greičiausiai tam, kad išsiųstų ją į virtuvę. Tegul ne tiesiogine, o perkeltine prasme, juk kažkas pasakys, kad šiuolaikinės prestižinių vyrų žmonos nestovi prie viryklės, o su malonumu leidžia laiką kosmetikos ir masažo kabinetuose.

Besiverždama prie turtų, išalkusi virėja pradeda su kaupu pildyti jaunystės spragas, bet anksčiau ar vėliau ji supranta, kad vienu metu penkerių kailinių neužsivilksi ir viso brangiai kainuojančio konjako neišgersi.

Taip ir Natalija, “sėkmingai” ištekėjusi, vieną nuostabų momentą suvokė, kad neturi kur dėti puikiausių rūbų, o nuo delikatesų pertekliaus pradeda nevirškinti skrandis. Tuomet ji ėmė ieškoti linksmybių, keisdama tarnaites. Tarnaitė išeidavo verkdama, o liūdesys nemažėjo. Į artimiausią parduotuvę ji vaikščiojo tam, kad porą kartų mesteltų pardavėjams: ”Aš per dieną daugiau išleidžiu, nei tu per mėnesį uždirbi”. Nutrūktgalviškas važinėjimas mašina ir smarkus rūkymas net nėštumo metu - to irgi nebuvo per daug.

Beje, vyras pasirodė toks kantrus žmogus, kad į visa tai sugebėjo žvelgti atlaidžiai, nuoširdžiai pasakydamas: “Na, pasiaus ir kada nors pamirš apie savo kilmę”. Tačiau jo gyvenimas tekėjo sava vaga. Nesvarbu, kad jis jos neėmė su savimi į šventes - dėl savo grubumo ji pati jautėsi nejaukiai. Kai atsibodo varinėti tarnaites ir erzinti turgaus prekeivius, Natalija pradėjo gerti viena. Net buvusios draugės nelabai ją gerbė, nes kiekvieną minutę Natalija negalėjo nepabrėžti, kokiame mėšle jos, skirtingai, nei ji, kapanojasi.

Natūrali gyvenamoji aplinka todėl ir vadinama natūrali, kad bet kokioje kitoje žmogus jaučiasi netikras. Išrauta iš savo aplinkos ir neprigijusi svetimoje, moteris, kaip majoro Kovaliovo nosis, būna pasmerkta liūdnam blaškymuisi.

Patekti iš žemesniojo rato į aukštesnįjį - maždaug tas pats, kaip iš naujo gimti tik ne sentimentalia tos metaforos prasme. Pasirodo, reikia mokytis visko iš pradžių: vaikščioti, kalbėti, rengtis, valgyti ir valyti dantis. Ne visiems ir ne iš karto ateina į galvą, kad reikia “atitikti” aukštesnįjį. Net vakarienės su omarais atveju viskas ne taip, kaip įsivaizduojama. Na, pasitreniruosi juos skaldyti žnyplėmis. Treniruokis ar ne, o aptaškyti vis tiek gali.

Išaiškėja, kad ne tiek svarbu mokėti naudotis žnyplėmis, kiek ramiai reaguoti į bet kokius netikėtus aptaškymus tiesiogine ir perkeltine prasme. Skonio išmokti negalima, jis formuojasi metų metus. Įpratusi prabangos viršūne laikyti krištolinį šviestuvą “Kaskada”, kiek bestudijuotų žurnalus apie interjerą, naujai iškepta žmona sielos gilumoje niekada nepriims grynų plytų sienų estetikos.

Sociologai kalba apie “socialinių migrantų” fenomeną - žmonių, savo valia staiga pakeitusių įprastą gyvenimo aplinką ir bendravimo ratą į kitą. Šia prasme nėra jokio skirtumo tarp valytojos, užkariavusios bankininką arba provincialo, besiveržiančio į karjeros viršūnes sostinėje. Kiekvienas iš jų į aplinkinius ir jam naujus žmones (su nežinomais ir nesuprantamais įpročiais, mintimis ir bendravimo taisyklėmis) žiūri, kaip į “aplinką”, medžiagą, kurią galima panaudoti arba pašalinti tikslui pasiekti. Ir niekam iš jų neateis į galvą žvelgti į aplinkinius, kaip į lygius sau - skirtingus, bet vis gi lygius pagal žmogiškąsias vertybes.

Ir visiškai nesvarbu, ar naujai iškeptas “aristokratas” laiko save jau tokia vargana asmenybe, kurios galima tik gėdytis, arba, priešingai, neteisingai likimo nuskriaustu didžiu žmogumi (skirtingai, nei neteisingai klestintys “niekšai”). “Migrantas” sau jau iš pat pradžių nustatė nelygybę, padalinęs žmones į “aš mažytis” ir “visi dideli”. “Smėlis ne dykumoje, o beduino galvoje”, -sako patarlė. Kartą pradėjus veikti pagal taisyklę “tu - aukščiau, aš - žemiau”, jau neįmanoma apleisti “bėgikų vertikale” gretų, nes visuomet atsiras ką pastatyti į virtualų aukštį.

Yra tik viena paslaptis, kurios pagalba, nežiūrint į visus išsilavinimo ir kultūros skirtumus, galima pavergti elitą. Pasakysime: tai mokėjimas į save pažvelgti su jumoru anksčiau, nei tai padarys kiti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Myli nemyli

7 moterys atvirai papasakojo, kokiomis sekso pozomis pagaliau patyrė orgazmą (100)

Daugelis merginų ir moterų pasakytų, kad reikia daug praktikuotis, kol supranti, kokie judesiai ir pozos padeda pasiekti orgazmą. Džiugi žinia – kartą tai patyrus, kelio atgal nėra, rašo womenshealthmag.com.

Pradėjau kalbėti apie rimtus santykius, bet iš jo nieko nesulaukiu (40)

Klausimas: Turiu draugą, jei jį taip dar galima vadinti. Jis yra jaunas našlys. Jo žmona žuvo prieš 3 metus. Jis augina 2 mažametės mergaites. Iš pradžių mes buvome draugai, tikrai ilgą laiką.

Iššūkis poroms: ar jau metas apsigyventi kartu? (58)

Mintis apie apsigyvenimą kartu yra jaudinanti ir gąsdinanti tuo pat metu, nes šis žingsnis atveria duris į visiškai naują intymumo lygį. Turint omenyje visus tuos šeimos ir draugų patarimus, apsispręsti, ar jau atėjo metas dalintis su savo antrąja puse tuo pačiu adresu, gali būti išties nelengva, rašo womenshealthmag.com.

Kaip vyrai gali prisidėti prie moterų orgazmo? (125)

Faktas, kad moterys orgazmą pasiekia kur kas rečiau nei vyrai, pastaruoju metu sukėlė nemažai diskusijų. Tačiau lygybės miegamajame siekia ne tik moterys – dauguma rūpestingų ir mylinčių vyrų taip pat pritaria idėjai, kad seksas moterims turėtų suteikti tiek pat malonumo, kiek ir vyrams. Ir kad orgazmas turėtų tapti kasdienio gyvenimo dalimi, o ne išskirtine proga.

Bandžiau žiūrėti pornografiją su savo vyru: štai kas nutiko (481)

„Niekada nemaniau, kad mano vyras Jeffas* žiūri pornografiją, kol vieną dieną jo kompiuteryje neaptikau daug tokio turinio“, – 38 metų dviejų vaikų mama Elena* neslėpė nustebimo dėl savo sutuoktinio įpročio mėgautis pornografija.