Ar įmanoma surasti idealiai tinkantį partnerį?

 (8)
Ar egzistuoja pasaulyje idealus partneris? Tyrimai rodo, kad romantiška aureolė, sukurta aplink vienintelį mylimąjį, kurį reikia rasti ar jo išlaukti, gali su mumis iškrėsti piktą pokštą, rašo psychologies.ru.
© Shutterstock nuotr.

Jeigu jūs tikite idėja, kad egzistuoja vienintelis žmogus (kraštutiniu atveju, keli), su kuriuo galėtumėte būti iš tikrųjų artimi ir be jokių pastangų sukurti stebuklingą visiško supratimo atmosferą, tai nesate vieninteliai tokie.

Tyrimų centro „Marist Poll“ duomenimis, 73 procentai amerikiečių – 71 procentas moterų ir 74 procentai vyrų – taip pat mano, kad tik vienas vienintelis mylimasis gali padaryti juos iš tikrųjų laimingus. Tokie romantiški įsivaizdavimai dažniausiai būdingi jaunesniems respondentams – 79 procentams tų, kurie dar neturi 45 metų, ir 69 procentams tų, kurie yra vyresni.

Deja, tačiau tyrimų rezultatai mūsų fantazijoms, kuriomis taip norisi tikėti, nepritaria. 1998 metais psichologas Raymondas Knee atliko testą, kuris turėjo nustatyti, kaip tikėjimas vieninteliu partneriu veikia santykius. Eksperimento metu buvo palyginti tie, kurie tiki likimu, ir tie, kurie orientuojasi į santykių kūrimą, manydami, kad jie reikalauja laiko ir priklauso nuo abiejų partnerių pastangų.

Idealus partneris

Šie žmonės nuoširdžiai tikėjo, kad jau per pirmą susitikimą pajus, kad prieš juos tas žmogus, kurio jie laukė visą gyvenimą. Tokiu būdu jie nesąmoningai buvo nusiteikę visiškai priimti partnerį.

„Iš pradžių šios poros demonstravo jausmų intensyvumą, atvirumą ir greitai ėjo suartėjimo link, – teigia psichologas Jeremy Nicholsonas. – Tačiau tikėjimas tuo, kad išties artimi žmonės nedirba su santykiais ir su „savo žmogumi“ jie visada randa supratimą, sugriovė sąjungą kilus pirmiesiems neišvengiamiems sunkumams. Išsiskyrusios tokios poros pradėdavo naujas paieškas – jiems atrodė, kad santykiai nesusiklostė todėl, kad jie suklydo rinkdamiesi partnerį“.

Todėl tų žmonių, kurie tikėjo nulemtu susitikimu, sąjungos būdavo aistringos, tačiau dažniausiai trumpalaikės.

Santykių kūrimas

Antroji tyrimo dalyvių grupė mažiausiai pasikliovė stebuklingo susitikimo galia ir greičiau jau tikėjo tuo, kad tikram artumui būtinas laikas, o santykiai reikalauja darbo ir dėmesio. Šie žmonės nebijojo konfliktinių situacijų ir manė, kad sunkumai padaro porą stipresne.

„Santykių pradžioje tokios poros demonstravo mažesnį aistringumą ir žiūrėjo į partnerį pakankamai kritiškai, – toliau aiškina J. Nicholsonas. – Daugelis iš jų nejautė euforijos, tačiau tuo pat metu buvo pasirengę konstruktyviam pokalbiui ir abipusiams kompromisams. Todėl jie neskubėjo išsiskirti su partneriu atsiradus pirmiesiems nesutarimų požymiams“.

Be to, tie, kurie tikėjo su santykiais susijusiu darbu, buvo labiau pasiruošę atleisti savo partneriui situacijose, kai romantikos mylėtojai iškart pasiduodavo.

Jausmų magija ar dvasinis darbas?

Pirmosios grupės atstovai, žinoma, jautė stiprius jausmus, apie kokius visi svajoja.

„Tačiau bėgant laikui mylimojo idealizavimas pradeda veikti prieš mus, – tvirtina J. Nicholsonas. – Mes pasirodome esantys nepasiruošę priimti tikrą žmogų, su visais jo trūkumais ir leistinomis ribomis. Mes nepasirengę sutikti, kad ir mūsų skirtumuose slypi santykių jėga, o nesutarimų akimirkomis mus drasko įtarimai – ar iš tikrųjų tai mums artimas žmogus?“.

Tokiu būdu mes atsisakome to, su kuriuo galėtumėme būti laimingi, jeigu neatimtume iš partnerio teisės būti savimi, o mūsų sąjungos – prieštaravimų ir konfliktinių kampų teisės. Tie, kurie tikėjo, kad santykiai reikalauja dvasinių pastangų, o žmonės tampa artimesni bėgant laikui, išsaugodavo sąjungą, nors kartais prarasdavo ryškius jausmus.

„Turbūt sveika pusiausvyra galima būtų pavadinti situaciją, kai mes neatsisakome ieškoti mylimo žmogaus, su kuriuo santykių pradžioje jaučiame aistrą, tačiau neatimame iš jo teisės būti netobulu ir silpnu, – įsitikinęs J. Nicholsonas. – Mes turime būti pasiruošę tam, kad mūsų sąjunga ne visada klostysis savaime, prireiks kompromisų ir sugebėjimo atleisti. Ir supratimas, kad mes esame skirtingi žmonės, o ne vieno obuolio dvi puselės“.

Mums iš tikrųjų patogu gyventi ir tobulėti santykiuose, kur mes galime realizuoti visas savo asmenybės sudedamąsias dalis. Aš-vaikas, paleidžiantis į laisvę jausmus, aš-tėvas, ateinantis į pagalbą savo partneriui, mokantis išklausyti, ir aš-suaugęs žmogus, pasirengęs stoti į akistatą su konfliktinėmis situacijomis, gebantis priimti partnerio kitoniškumą ir suteikiantis jam laisvę eiti savo keliu. Būtent tokiuose santykiuose mes galime augti, suprasti ir palaikyti vienas kitą, jausdami džiaugsmą ir malonumą gyventi dviese.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Myli nemyli

Sėkmingus santykius gali lemti ir tėvų teiginiai, girdėti vaikystėje (2)

Kai sakoma, kad berniukai neverkia, o geros mergaitės nepyksta, tai suprantama kaip nurodymai neturėti negatyvių jausmų – dėl tokio tėvų elgesio vaikas neišmoksta susitvarkyti su emocijomis.

Skyrybų istorijos: ką iš tiesų tenka patirti ir kaip nepalūžti? (40)

Statistika sukelia šoką: 40-50 proc. pirmų ir 60 proc. antrų santuokų baigiasi skyrybomis, o tai reiškia, kad kas antra prie altoriaus su išrinktuoju žengianti moteris išsiskirs.

Savo mylimajai vaikinas pasipiršo labai originaliu būdu (8)

Daugelis vaikinų suka galvą, kaip kuo originaliau pasipiršti savo širdies damai. Vitalijus nusprendė tai padaryti ore.

Dingo seksualinė trauka? Štai priežastys, kodėl taip nutiko (100)

Tenka pripažinti, kad kartais nepadeda nei jauki žvakių skleidžiama šviesa, nei romantiškai nuteikti turinti muzika, paprasčiausiai fiziniam artumui nėra nuotaikos. Svarbu suvokti, kad tai nėra blogai: aiškėja, kad yra normalu neturėti nuolatinio seksualinio geismo.

Išsiskyrė ir vėl ištekėjo už buvusio vyro: 4 moterų istorijos (35)

Pasitaiko atvejų, kai po išsiskyrimo ir vėl suartėjama. Būna ir taip, kad metų metus trunkanka sugrįžimų vienas pas kitą ir po jų sekančių išsiskyrimų virtinė. Kur kas rečiau pasitaiko variantų, kai santuokai suteikiamas antras šansas jau po įvykusių skyrybų.