Aš nesupratau: „Ką?“ Tada ji pasakė žodžius, kurių bijo kiekvienas šios planetos vyras: „Tu negali suprasti manęs kaip moters, nesuvoki mano emocinės padėties“.
Aš pradėjau galvoti, kad esu netikęs vyras. Galų gale supratau, kad šią naktį nieko nebeįvyks, ir užmigau.
Šeštadienį mes nuėjome kartu apsipirkti. Didžiuliame prekybos centre mano žmona susirado tris sukneles, ilgai matavosi, tačiau niekaip negalėjo apsispręsti, kurią norėtų nusipirkti. Aš pasiūliau pirkti visas tris. Ji užsiminė, kad dabar prie viso to jai reikėtų dar ir kelių tinkamų batų porų.
Aš pasakiau, kad tai – gera idėja. Išsirinkome batus. Tada dar išsirinkome auksinius auskarus su deimančiukais.
Ji buvo tokia laiminga ir susijaudinusi! Ji greičiausiai pagalvojo, kad aš išprotėjau, bet neatrodė, kad tai ją gąsdintų. Ji buvo susijaudinusi. Būtumėte matę jos veidą, kai ji pasakė: „Gal einame į kasą susimokėti?“ Man nebuvo taip lengva susikaupti ir jai paprieštarauti: „Brangioji, aš kažkaip praradau norą visa tai pirkti.“ Ji išbalo kaip kreida. Aš dar pridūriau: „Aš tik norėčiau, kad tu mane stipriai apkabintum“. Dar spėjau pasiskųsti: „Tu negali suprasti manęs kaip vyro, nesuvoki mano finansinės padėties“.
Koks saldus keršto jausmas...
KOMENTARAS
Keršija tie, kurie jaučiasi menkaverčiais
Kas yra kerštas? Mūsų kvailos ambicijos, ar nebrandumas? Ką reikėtų patarti kerštauti puolantiems jauniems žmonėms? Gal jau laikas skirtis, gal tai ir yra vadinamieji nesutapę charakteriai? Visi esame individualybės, kiekvienas turime savo nuomonę, tad kartais taip sunku nesupykti, nugalėti ambicijas ir įsiklausyti į kitą žmogų – o kodėl jis taip pasielgė? Ar aš dėl to privalau pykti ir kerštauti? O gal pats esu neteisus? Apie kerštą kalbamės su psichologe Rūta Vitkūniene.
Neapykanta iškreipia pasaulį
Kada prasideda kerštas? Tuomet, kai mus kamuoja neapykanta – ilgai užsitęsęs pyktis dėl to, kas mums nepatinka, kas erzina, kas prieštarauja mūsų norams, vertybėms. Pyktis yra natūralus jausmas, skatinantis kovoti už save, apsiginti, suteikiantis jėgų ir ryžto. Tačiau neapykanta iškreipia visą žmogaus gyvenimą. Kažko labai nekenčiantis žmogaus negali objektyviai matyti pasaulio, susigadina santykius su visais ir siekia tik vieno – keršyti.
Kiekvienas žmogus yra išgyvenęs išdavysčių, nuoskaudų, nusivylimų ir įžeidimų. Ir retas kuris gali pasakyti, kad tai nesukėlė grįžtamosios reakcijos – noro įskaudinti, nubausti, atkeršyti. Juk tai taip įprasta mūsų aplinkoje: „Tu tik nenusileisk, skelk atgal, jei kas tave užgaus“, – moko tėtis savo mažylį, žengiantį pro darželio duris. „Šeimoje neturi būti nuolanki. Svarbu pradžioje parodyti savo galią, kad vyras ant galvos neužliptų, kitaip kentėsi“, – pataria jaunamartei draugė. Todėl patyrę skriaudą, įžeidimą tuoj pat puolame atsakyti taip, kad kuo labiau įskaudintume, kad mus ilgai prisimintų. Kodėl?
Supratimas formuojasi vaikystėje
Nuo pat gimimo atsinešame į šį pasaulį pranašumo siekį. Norą būti stipriam, siekti tobulumo ir pilnatvės. Tačiau mus visą gyvenimą lydi ir kitas palydovas – menkavertiškumo jausmas. Nuo pat vaikystės mes žinome, ką reiškia patekti į suaugusiųjų pasaulį, kur esame maži, silpni. Todėl ir savo gyvenimo tikslą numatome, ieškome būdų, kaip jaustis saugiai ir gerai, kad tik mažiau patirtume menkavertiškumo, savo silpnumo. Šeima ir yra ta vieta, kurioje mes dar vaikystėje nusprendžiame, kaip prisitaikysime, kaip spręsime visas problemas, kaip pyksime ir kaip mylėsime. Tėvų santykiai, vertybės, konfliktų sprendimas (kas visada teisus, kiek tęsiasi tyla po konflikto, kieno žodis būna paskutinis) – visa tai vaikas mato, susidėlioja ir jau vaikystėje nusprendžia, kaip gyvens pats. Tiesa, visa tai vyksta pasąmonėje, jam pačiam nesuvokiant, o dažnai netgi įsivaizduojant, kad gyvens priešingai.
Užaugę atsinešame į savo šeimą ir pasąmonėje susiformavusį supratimą, ko reikia siekti, o ko vengti, ko laukti ir ko tikėtis iš partnerio. Šeimoje susitinka du žmonės, turintys savo įsivaizdavimus, savo lūkesčius, kaip viskas turi atrodyti šeimoje. Vaikystėje tėvų šeimoje augusi „gerietė“ moteris ir savo sukurtoje šeimoje geriausiai jausis būdama pranašesnė už savo partnerį, mokės parodyti savo tikrą ar tariamą pranašumą. Jai į porą labiau tiks iš vaikystės atėjęs „blogiukas“, kuris ir prieš partnerę jausis menkesnis.
Prisipažink, kad esi netobulas
Kas gali išgydyti kerštingą sielą?
Svarbiausia sėkmingų santykių paslaptis yra pagarba ir sau, ir kitam, šalia esančiam. Priimdamas save su visais savo trūkumais, juos nuoširdžiai pripažindamas, leidžiu sau būti netobulas, drįstu klysti, ieškoti, pripažinti savo kaltes, mokausi atsiprašyti. Iš tiesų reikia būti labai drąsiam, kad pripažintum savo klaidas ir atsiprašytum artimųjų.
O jei širdy verda didžiulė neapykanta ir nenumaldomas noras keršyti? Ypač sunku, kai palieka, išduoda patys artimiausi, mylimieji. Kančia atrodo begalinė, o tikėjimas žmogumi susvyruoja. Todėl kerštas atrodo toks saldus – priverti kentėti savo skriaudėją, tikiesi, kad jis dabar jau kenčia tiek, kiek kentėjai tu.
Tačiau toks nesibaigiantis užburtas ratas pakerta mus. Žmogus nutraukia ryšius su kitais, nieko negali sukurti, nebesuvokia atsakomybės už poelgius ir būna pasiruošęs tik griauti.
Didžiausias kerštas – nekeršyti
L.Tolstojus yra pasakęs, kad didžiausias kerštas yra nekeršyti. Prisimenu konsultuotos moters, kuri degė neapykanta ir kerštu savo buvusiai draugei, nuostabą atradus šią tiesą: „Dieve, juk iš tiesų galiu to nedaryti. Nekurti keršto planų ir nedaryti to, ko ji tikisi iš manęs“. Nekeršyti, nors įskaudinęs žmogus iš mūsų tikisi būtent tokio elgesio ir galbūt yra paruošęs dar vieną ėjimą keršto keliu. Koks yra kelias nutraukti šį užburtą ratą?
Pirmiausia – apmąstyti tai, kas įvyko. Taigi kažkas pasielgė ne taip, kaip mes norėtume, ne taip, kaip mes tikėjomės ir vylėmės. Tačiau juk ir pasaulis nėra tobulas. Dažnai aplinkinių jausmai ir poelgiai neatitinka mūsų norų. Todėl verta savęs paklausti, ko aš laukiu iš aplinkinių, ar ne per daug? Svarbu yra suvokti, ką mes atsinešėme iš vaikystės, kodėl taip siekiame pranašumo, kas verčia mus jaustis menkaverčiais? Svarbu priimti kitus tokius, kokie jie yra iš tiesų, o ne tokius, kokie jie turėtų būti.
Pats svarbiausias dalykas, kuris išlaisvina nuo keršto, yra atleidimas. Sugebėjimas nuoširdžiai atleisti nedemonstruojant kilniadvasiškumo. Suvaldyti savo vaikiškas nuoskaudas ir pyktį mes mokomės visą gyvenimą. Ir tik nuo mūsų priklauso, kiek toli nukeliausim siekdami emocinės brandos.
