Augau alkoholikų daugiavaikėje šeimoje. Tėvai nuolat girtavo ir manau mes, vaikai, buvome tik pigi darbo jėga kaimo laukuose ir prie gyvulių. Mama nebandė mūsų apginti nuo despoto tėvo, pati gėrė ir palikdavo mus vienus savaitei be valgio ir be priežiūros išvažiuodama tiesiog į landynę, kur girtaudavo.
Tėvas išsiblaivęs jos ieškodavo po jau žinomas landynes, parsiveždavo, vėl kartu gerdavo, mušdavosi ir mums liepdavo dirbti, dirbti, dirbti. Aš ištekėjau 18 metų už vyro, kurį maniau, kad myliu. Jis augo su mama tik ir po vedybų išryškėjo, kad jis nesugeba prisiimti jokios atsakomybės, pradėjo gerti, mane mušti, įžeidinėti iki tokio lygio, kad atimdavo rūbus ir apatinius rūbus vaikų akivaizdoje, kad nepabėgčiau.
Gimė 6 vaikai skurde ir pragare. Žodžiu, aš ištekėjau už tokio vyro, koks buvo mano tėvas, tarsi vykdžiau įvestą programą. Po 20 metų išsiskyriau, nes suvokiau, kad nuo tokio gyvenimo man norisi nusižudyti arba kildavo minčių jį nužudyti. Išsigandau savo minčių ir suvokiau, kad esu dugne, kad reikia gelbėti save ir vaikus.
Skyrybos buvo pamazgom apipiltos, bet aš labai norėjau gyventi kitaip. Po jų per du metus aš pasikeičiau, atsigavau. Su vaikais tapome ramūs, gerai miegojome, valgėme skaniai, nors ir neprabangiai, nes atlikdavo pinigų, kuriuos turėdavau duoti pragerti buvusiam vyrui. Vaikai pradėjo gerai mokytis, jaustis saugūs, pasitikintys.
Su mokyklos treneriu pakalbėjau, kad vaikams reikia tikro vyro pavyzdžio ir savo 3 berniukus atidaviau jo globon. Vaikai visi trys yra Lietuvos čempionai savo svorio kategorijoje graikų-romėnų imtynėse. Aš daug domėjausi, kaip reikia auklėti vienai mamai berniukus ir mergaites, nes norėjau, kad jie būtų laimingi patys ir mokėtų laimingais padaryti kitus. Atrodo, pats Dievas man siuntė aplinkybes, žmones ir galimybes vaikų auklėjimui palankias sąlygas.
Ir atrodo, kad dabar aš jau žinau, pagal kokius kriterijus rinkčiausi savo naują vyrą. Rinkčiausi tokį, su kuriuo saugu, kurį gerbčiau, su kuriuo jausčiausi moterimi. Bet nutiko taip, kad jau 3,5 metų bendrauju su jaunesniu už save 8 metais vyru. Jis man pasipiršo po 2 metų, aš atsakiau taip, bet džiaugsmo jokio. Jis geras, rūpinasi manimi ir vaikais, duodamas pinigų, pirkdamas vaikams dviračius, veždamas juos pramogauti. Bet aš jo nemyliu.
Susipažinau su juo, nes ilgėjausi būti mylima, norėjau pati mylėti. Bet draugas dažnai mane įžeidinėdavo, kad esu stora, nors svėriau 65 kg, prašydavo, kad nusidažyčiau juodai plaukus, kad nesenčiau:),kad neatsirastų raukšlių. Buvau su juo dėl jo duodamų pinigų ir leisdavau jam kartais mane žeminti. Draugas sako, kad myli mane, kad nori nugyventi iki gyvenimo galo, bet aš netikiu.
Draugas yra „mamyčiukas“, nepasitiki savimi, nesugeba prisiimti atsakomybės kaip vyras, kalba vaikiškai net kartais, mane pradėjo erzinti tokie santykiai. Jo negerbiu, nors bandžiau pradėt gerbt už tai, kad mums padeda.
Jaučiuosi kalta, kad negaliu jo pamilti, kad esu su juo tik dėl pinigų. Jis dirba užsienyje, grįžta kas pusantro mėnesio ir aš vos ištveriu dvi savaites atostogų mūsų kartu. Net laukiu, kol jis vėl išvažiuos. Draugas nori mane rudenį vesti, nori kūdikio bendro. Bet aš jį laikau silpnu, irzliu, nesugebančiu pakelti menko konflikto, smerkiančiu žmones, silpnavaliu ir tiesiog peraugusiu vaiku.
Jaučiuosi su juo kaip motina, o ne moteris, seksas neteikia jokio džiaugsmo. Atsidūriau aklavietėje, ką pasirinkti? Ar saugų dėl pinigų gyvenimą, kad galėčiau išlaikyti vaikus, ar savo laisvę ir ieškojimą kito vyro, kuris mane suprastų.
Aš suvokiu, kad paskelbdama skyrybas, pasmerksiu savo vaikus ir save prastesniam gyvenimui, teks man dirbti ir vėl arti vienai, nes buvęs vyras alimentų nemoka ir už viską man tektų vėl vienai prisiimti atsakomybę. Suvokiu ir tai, kad mano metų (42) visi geri vyrai gyvena šeimose ir menka tikimybė, kad man pasisektų rasti tokį, kuris prisiimtų atsakomybę už mane ir mano vaikus.
Viskas būtų neblogai, jeigu mūsų gyvenimas su draugu taip ir tęstųsi, kad jis grįžtų periodiškai, duotų man pinigų ir aš gyvenčiau sau viena su vaikais ramiai. Bet draugas stato namą savo mieste mums, kuriame, įtariu, turėsiu būti tarnaitė dėl jo smulkmeniškumo, nori mane vesti ir nori vaiko. Atrodo, lyg turiu gyventi kito gyvenimą, bet jokiu būdu ne savo. Aš net nesvajoju, esu realistė, nesijaučiu moterimi. Susipainiojau visiškai. Kaip gyventi toliau? Prašau, padėkite ir patarkite.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
AR VERTA TEKĖTI DĖL PINIGŲ?
Skaitydamas jūsų laišką pagalvojau, kad tikrai jūsų gyvenimas iš pradžių priminė scenarijų arba programą: tėvas- alkoholikas, tai ir vyras turėjo būti alkoholikas. Ir pagal šį scenarijų gyventumėte jūs panašiai kaip ir jūsų mama gyveno. Nusigertumėte, su vyru muštumėtės. Tačiau po 20 metų santuokos jūsų situacija stebuklingai pasikeitė: jūs iš šio scenarijaus lyg ir išsilaisvinote. Ir vaikai jūsų pasuko kur kas geresniu už tėvą keliu, ir netgi prasimušė į sportą. Tačiau džiaugtis per anksti: dabar gyvenimas jums iškėlė nelengvą pasirinkimą: ar tekėti dėl pinigų už nemylimo vyro, ar išsiskirti su juo ir ieškoti už jį geresnio?
Įsivaizduokime, kad jūs už šio vyro ištekėsite. Arba tiesiog gyvensite su juo kartu jo statytuose namuose užsienyje. Tačiau vargu ar jo reikalavimai jums sumažės. Dabar jis reikalauja, kad nebūtumėte stora, kad persidažytumėte plaukus ir kad neturėtumėte raukšlių. Ar galite įsivaizduoti, ko jis reikalaus po dešimties metų? Juk negalite pažadėti, kad metams bėgant tik gražesnė darysitės. O dar tas dėkingumo jausmas...
Jis sakys jums, kad davė jums tiek daug: ir jūsų vaikais rūpinosi - ne savais, svetimais! Ir namus jums statė, ir į geresnę šalį atsivežė, ir jums - jūsų nepopuliariam amžiuje - pasiūlė ranką ir širdį. Ir jūs tapsite jo skolininkė, įpareigota už visa šį gėrį jį mylėti. Tikrai tarnaitė ir dar turėsianti už tai būti dėkinga, kad geras ponas jums pasiūlė šią tarnystę. Ar galite jūs pažadėti, kad jį mylėsite?
Įsivaizduokite, kad jūs šiam vyrui pasakysite „ne“. Tuomet jums teks vėl iš kažkur gauti pinigų vaikams auginti. Ir gyventi teks Lietuvoje. Ir likti be garantijos susirasti geresnį vyrą. O dar reiks vis tiek jaustis jo skolininke, jį nuskriaudusia ir už visą jo gerumą jį atstūmusia. Tai nėra labai džiugi išeitis.
Taigi, panašu, kad jums reikia rinktis tarp dviejų blogybių. Kartais taip gyvenime būna. Tai nėra žaidimas, kuriame gali išlošti. Greičiausiai tai žaidimas, kur gali laiku mesti kortas arba blefuoti. Negaliu nuspręsti už jus. Galiu tik pasidalinti, kas, mano manymu, padėtų jums nepralošti per daug.
Manau, kad šioje situacijoje visgi palankiau būtų iki minimumo sumažinti priklausomybę nuo šito vyro. Ir imti iš jo tik tiek pinigų, kiek mainais jūs galėtumėte jam grąžinti: pinigais arba kitu būdu.
Tai gali įvykti, jei jūs pradėsite turėti savo pajamas. Ir vis didesnę dalį savo poreikių tenkinsite pati. Ir stambesniuose klausimuose - mašina, butas, vaikų išsilavinimas - neleisite jam būti vieninteliu jūsų sponsoriumi.
Nėra lengva padaryti tai greitai. Tačiau įmanoma: jums jau teko gyventi ir su geriančiu vyru, ir visai be vyro. Ir neprapuolėte. Kitas dalykas nereikalauja tiek daug laiko, tik reikalauja drąsos būti sąžininga. Tai reiškia, kad jūs jo neatstumiate visai, tačiau nemeluojate, kad jį mylite. Ir pasakote jam tiesiai, ko bijote: kad amžiai jūsų per daug nelygūs; kad po dešimties metų jis bus dar mažiau jumis patenkintas; kad nenorite likti priklausoma nuo jo tarnaitė.
Kodėl jūs mažai pralošite? Todėl, kad išvengsite dviejų kaltinimų: kad esate begalinėje skoloje prieš jį ir kad vedžiojote jį už nosies juo pasinaudodama.
Žinoma, jis gali nenorėti girdėti tokių dalykų. Jis gali pasakyti, kad nieko iš jūsų nenori, o tiesiog jus myli. Kad jam malonu aukoti savo laiką ir pinigus dėl jūsų ir jūsų vaikų. Kad jūs jam patiksite ir ateityje. Kad ir taip jam duodate daug. Juk jis kažką jumyse pamatė, jei jau iš visų moterų išsirinko būtent jus. Ir tai, ką jis sakys, nebus melas. Jis iš tiesų tuo tikės.
Tačiau gali būti, kad jūsų nuojauta teisinga ir sielos gilumoje jis ieško mamos. Jis tik nori, kad ši mama niekada nesentų, ir todėl niekada jo nepaliktų. Juk senėjimas reiškia mirtį, o mirtis reiškia, kad tave paliks. Ir dar vyrams neretai reikia moters, kuri viskuo primindama motiną, vis dėlto skirtųsi nuo jos tuo, kad su ja galima būtų mylėtis.
Jei taip ir atsitinka gyvenime, tai nebūna lygūs santykiai. Vyras tokiu atveju turi moteriai daug pretenzijų, ir dėl to, kad ji negali jų išpildyti, ant jos pyksta, ja nusivilia. Jam sunku priimti natūralų žmonos senėjimą, nes tai reikštų priimti, kad tave gali palikti. Norisi išlikti vaiku, nepastebint to fakto, kad visi senstame ar bandyti laiką atsukti atgal.
Ir nepaisant to, kad finansinėje plotmėje jūsų draugas yra gerokai atsakingesnis, nei prieš tai buvę artimi jums vyrai, jis vis dėlto kažkiek vaikiškai žiūri į bendro gyvenimo perspektyvas. Žinoma, kai kurioms moterims tai nemaišytų, jos sakytų: na, mano vyras - tai didelis vaikas, bet aš jį myliu. Taip būtų, jei santykiai būtų lygūs: daug bendrų interesų, panašūs amžiai, pomėgiai, tenkinantis abu žmones seksas.
Jūs negalite jo mylėti, nes nesijaučiate jam lygi, jo negerbiate. Jums nepatinka su juo mylėtis. Nelygybė santykiuose jums gerai pažįstama. Jūs tokių santykių prisižiūrėjote pakankamai. Vienas elgiasi neatsakingai, kitas - super atsakingai. Jūsų tėvų šeimoje neatsakingai elgdavosi abu tėvai, o vaikai buvo perdėtai atsakingi. O ką reiškia gyventi su lygiu partneriu? Tai reiškia priimti jį ne tik su aistra, bet ir su pagarba. Ir dalintis atsakomybe po lygiai.
Todėl manau, kad mažiau praloštumėte atsitolindama nuo vyro - laipsniškai, sąžiningai ir atvirai aiškindama jam, kodėl. Ir panašiu tempu didindama savo finansinį pajėgumą.
Suprantu, kad lengva pasakyti ir nelengva padaryti. Bet žinau, kad jūs - ne iš tų, kurioms atiteko lengvas gyvenimas.
Sėkmės jums ir pagarba.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
