Mistiška maža salelė
Velykų sala įsikūrusi pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, už 4 000 km nuo Pietų Amerikos krantų ir už 3 000 km nuo artimiausios Taičio salos. Jos ilgis siekia vos 22 km, plotis – 11 km. Ši sala atrasta 1772-ųjų balandžio 6-ąją per Velykas, todėl ir buvo taip pavadinta. Salą atrado olandas Jakobas Rogevenas, vadovavęs trijų laivų eskadrai, plaukusiai iš Pietų Amerikos ieškoti vergų ir aukso turtingų žemių.
Keliautojus apstulbino salos gyventojų sudėtis: čia gyveno juodaodžiai, raudonodžiai ir baltaodžiai. Pribloškė ir milžiniškos akmeninės statulos, rastos netoli kranto. 1770-aisiais į Velykų salą atvyko Felipės Gonsaleso vadovaujami ispanai ir prijungė ją prie Ispanijos valdų. 1774-aisiais prie salos krantų inkarą išmetė kapitono Džeimso Kuko laivas. Salos gyventojai buvo išgabenti į žemyną kaip vergai, likusieji turėjo priimti krikščionybę.
Daugiau klausimų negu atsakymų
Salą pradėta tyrinėti 1914–1915 metais. Iš pradžių tai darė britai, vėliau prancūzai, belgai, čiliečiai, čekai, rusai ir amerikiečiai. 1955 ir 1987 m. sala susidomėjo ir žymusis norvegas Turas Hejerdalas. Toks didelis dėmesys salai – neatsitiktinis, nes joje matėsi Polinezijos ir Peru kultūrų, nežinia kaip pasireiškusių vandenyne pasimetusiame sausumos lopinėlyje, įtaka.
Neseniai Velykų sala pateikė dar vieną staigmeną: viso pasaulio spaudos agentūros išplatino pranešimą apie sensacingą australų ekspedicijos radinį. Profesorius Ričardas Majersas su pagalbininkais, kasinėdami pelkėtoje salos vietoje, aptiko viduramžių riterio, sėdėjusio ant žirgo, palaikus. Dėl konservuojamųjų durpių savybių raitelis ir žirgas išsilaikė puikiai. Sprendžiant iš šarvų, raitelis buvo Livonijos ordino narys, o jo piniginėje aptikti trys auksiniai vengrų dukatai, nukaldinti 1326 metais.
Riterio paslaptys
Mokslininkai atsidūrė aklavietėje – kaip Livonijos ordino riteris atsirado saloje? Livonijos ordinas buvo įkurtas 1237 metais iš subyrėjusio Kalavijuočių ordino. Jis įsikūrė rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kur kartu su Teutonų ordinu valdė didžiules žemes nuo Vyslos iki Narvos.
Oficialiai ordinui vadovavo Romos popiežius ir vokiečių imperatorius. Siekdami išplėsti savo valdas ordino riteriai nuolat kariavo. Rytuose 1242-aisiais juos sustabdė Aleksandro Nevskio kariuomenė. Pietuose ordinas nuolat kariavo su lenkais ir lietuviais, kol 1525 m., patyręs pralaimėjimą, nustojo egzistuoti.
Riterio piniginėje rastos monetos yra itin svarbios aiškinantis, kada jis gyveno. Archeologai materialinės kultūros radinių amžių nustato remdamiesi monetomis, paprastai „jauniausia“ moneta. Riterio piniginėje aptikta vengrų kalybos monetų, datuojamų 1326 metais. Būtent 1325–1326 m. Vengrijoje ir pradėti kaldinti tokie dukatai.
Šios 3,5 gramo sveriančios auksinės monetos buvo populiarios Lietuvoje ir Lenkijoje, kur nebuvo savų auksinių monetų. Nuolatinės ordino kovos su Lenkija ir Lietuva paaiškina, iš kur šių monetų galėjo turėti riteris. Taigi riterio palaikai turėtų būti datuojami 1326 m. arba kiek vėlesniu laikotarpiu.
Bet kaip europietis XIV a. pirmojoje pusėje pateko į pietinę Ramiojo vandenyno dalį? Žinoma, galėjo atplaukti. Kolumbas atrado Ameriką 1492-aisiais. Ispanų kolonizatoriai joje įsitvirtino XIV a. pirmojoje pusėje. Viduramžių riterio gyvenimo būdas leido jam keliauti po visą Europą ir dalyvauti Kryžiaus žygiuose. Bet nuo 1326-ųjų iki Amerikos atradimo dar turėjo praeiti daugiau kaip 150 metų, vadinasi, jis atkeliavo ne su ispanais ir portugalais.
Anksčiau už Kolumbą Amerikoje pabuvojo vikingai – dabartinių danų, švedų ir norvegų protėviai. Tačiau jie lankėsi šiaurinėje, o ne pietinėje žemyno dalyje. Prie Šiaurės Amerikos krantų buvo aptiktos jų gyvenvietės, o Grenlandijos sala iki šiol priklauso Danijai. Tačiau Šiaurės Amerika kolonizuota kur kas anksčiau. Taigi riteris su normanais netgi į Šiaurės Ameriką patekti niekaip negalėjo.
Versija, kad XIV a. į Velykų salą audra nubloškė kokį nors Europos laivą, taip pat neatlaiko kritikos. Nors tuo laiku ir būta laivų, skrodžiančių vandenyną, bet be specialaus laivo sutvirtinimo, didžiulių maisto ir vandens atsargų atsitiktinai audros užklupti žmonės tikrai būtų žuvę.
Spalvotoji sala
Kad ir kaip ten būtų, Kolumbas ir ispanų konkistadorai pastebėjo tarp vietos genčių gyvuojantį baltaodžio kultą. Indėnai žvelgė į atvykėlius kaip į dievus, o šie tuo pasinaudojo apiplėšdami ir sunaikindami galingas actekų, inkų bei majų kultūras. Be to, Pietų Amerikoje būta baltaodžių laukinių, juos matė ir Velykų salos atradėjai. Pasak mokslininkų, jeigu baltaodžiai ir atvyko į salą, tai turėjo įvykti mažiausiai prieš 2 000 m., todėl vis tiek neaišku, kaip ten atsidūrė Livonijos ordino karys...
Išskiriami trys Velykų salos istorijos laikotarpiai. Maždaug nuo IV iki XII a. saloje gyveno indėnai, kuriuos išstūmė jų priešai iš Pietų Amerikos dar prieš inkų laikus. Tai buvo Saulės garbintojai. Apie 1100-uosius saloje atsirado naujų persikėlėlių iš Pietų Amerikos, su labiau išsivysčiusia kultūra ir protėvių garbinimo kultu. Matyt, su pirmąja persikėlėlių banga į salą pateko ir baltaodžių žmonių.
XV–XVI a. Velykų saloje pasirodė pirmieji tamsesnio gymio polineziečiai. Ar jie atkeliavo patys, ar buvo aborigenų belaisviai – nežinoma, bet visi ramiai gyveno iki 1680 m., kol neprasidėjo karų ir neramumų laikotarpis. Taigi galima manyti, kad europiečiai į salą pateko XI–XVI a., bet iš pradžių jie turėjo atsidurti dabartinėje Peru pakrantėje, kas tiesiog neįmanoma.
Gyventojų kilmė
Velykų salos gyventojų kilmės versijų daugybė. Jais laikyti finikiečiai, garsėję kaip puikūs jūrininkai, egiptiečiai, vikingai, netgi dingusio Aleksandro Makedoniečio laivyno jūreiviai. Minėtos tautos iš tikrųjų turėjo laivų ir teoriškai galėjo pasiekti Velykų salą, bet praktiškai – vargu. Tačiau to vis tiek neįmanoma susieti su Livonijos ordino riteriu.
Rasti palaikai rodo, kad riteris nebuvo palaidotas. Velykų saloje žmonės buvo laidojami dviem būdais – deginami ir perkeliami į cilindro formos bokšto rūsį. Jeigu riteris nebuvo palaidotas, vadinasi, jis žuvo atsitiktinai, paskęsdamas kartu su žirgu pelkėje.
Vietos gyventojai jo nematė, kitaip jų legendose būtų atsiradęs baltaodis žmogus – ateivis su keistu gyvūnu, t. y. žirgu. Lieka vienintelė prielaida, kad Livonijos ordino riteris saloje atsidūrė atsitiktinai ir atsitiktinai žuvo pelkėje. Tik kas lėmė šį „atsitiktinumą“?
