Tylioji Vytauto Didžiojo gimtinė

 (7)
Vargu ar rasite Lietuvą aplankiusį turistą, kuris nebuvo užsukęs į Trakus. Parodyti užsienio svečiui buvusią šalies sostinę 30 km nuo dabartinės – lietuvio garbės reikalas, tačiau retam šaus į galvą jį supažindinti su Senaisiais Trakais. O juk jie – tik už 3 km nuo Trakų!
Tylioji Vytauto Didžiojo gimtinė
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Vieni tvirtina, kad ten nėra ką žiūrėti, o kitiems Senųjų Trakų kaimas – tikra naujiena.

„Neretas tautietis mano, kad tai Trakų pilių komplekso pavadinimas, ir nesuka galvos, kur yra Vytauto gimtinė“, – apgailestauja jos patriotė Vilma Vilkoncienė, kartu su bendraminčiais ketinanti gaivinti Vytauto Didžiojo atminimą.

Vytauto Didžiojo kelias

Apie Vytauto gimtinę ir atstumą iki jos informuoja standartinė šalikelės nuoroda. O kad į Senuosius Trakus veda Vytauto Didžiojo kelias, supaisyti labai nelengva. Trakų nacionalinio istorinio parko administracijos iniciatyva 1998 m. įkurtą kelią žymi liaudies meistrų sukurti koplytstulpiai.

Ant pirmojo iš devynių užkeltas šv. Jurgis simbolizuoja kunigaikščio Vytauto kovas su kryžiuočiais ir žymi kelio į jo gimtinę pradžią. Keliaujančiuosius jos link pasitinka kitos simbolinės figūros, pavyzdžiui, „Pabėgimas į Egiptą“ primena Vytauto į Lietuvą atvežtus ir įkurdintus karaimus.

Deja, dauguma koplytstulpių aplūžę, apsilaupę, nuskalbti darganos – to neneigia ir Leona Jančiauskienė, Trakų nacionalinio istorinio parko informacinio centro vadovė. Ji kalba apie būtinybę juos restauruoti – Vytautui Didžiajam iš tokio kelio maža garbės.

Juolab kad ir jo skulptūra netekusi ne tik kardo, bet ir rankos. Šv. Jurgiui pasisekė, mat jo kardu ir kūnu neprašomi rūpinasi kelininkai, tvarkantys šį plento ruožą. Paskutinė iš devynių kelio stotelių – šv. Madonos su kūdikiu statula, primenanti kunigaikštienę Birutę su naujagimiu Vytautėliu – stovi jau Senųjų Trakų teritorijoje. Būtent čia antroji Kęstučio žmona ir susilaukė sūnaus, tapusio žymiausia Lietuvos istorijos asmenybe.

Čia vaikštinėjo kunigaikštienė Birutė

Trakai – Senieji Trakai anuomet vadinosi būtent taip – pirmąkart buvo paminėti Vygando Marburgiečio kronikoje 1337 m. Tada šioje strategiškai svarbioje vietoje šalia kryžiuočių karo kelio stūksojo viena seniausių Lietuvos mūrinių pilių, pastatyta dar kunigaikščio Gedimino.

Apie 1287-uosius ją porąkart nusiaubė priešai. Kęstutis, Žemaitijos ir Trakų kunigaikštis, pilį valdė nuo 1345-ųjų ir čia įkurdino nuo pamario atsivežtą jaunąją Birutę. Maždaug po penkerių metų pilyje jiems gimė sūnus Vytautas.

Tiesa, anuos laikus menančių autentiškų statinių seniai nebėra. Piliavietę, kurią supa platus 6 m gylio griovys su tvenkiniu, tik optimistas pavadintų įspūdinga: čia stūksantis vienuolynas nėra unikalios architektūros, kaip ir iš jo mūrų iškylanti neogotikos bažnyčia.

Tas vaizdas veikiau sukelia minčių apie negailestingą istorijos tėkmę, dažnai nepaliekančią akmens ant akmens. Tačiau piliakalnis, supamas padūmavusių tolumų, tykus kaimelis jo pašonėje ir aplink tvyranti ramybė žadina vaizduotę. Štai kunigaikštienė Birutė, sūpuodama sūnelį, žvelgia pro pilies langą į gūdžius miškus (anuomet ši vietovė anaiptol nebuvo plika), ilgisi gimtosios jūros ir sunkiai taikosi su naujuoju tikėjimu... Lakią vaizduotę turintiesiems čia yra ką veikti!

Krikščionybės Lietuvoje lopšys

Anot archeologų, šios vietos mūsų protėvių buvo pamėgtos nuo neatmenamų laikų. Netoli kelio į Šventininkus, šalia pelkės (buvusio ežerėlio), II tūkst. prieš mūsų erą viduryje būta didžiulės gyvenvietės. Jos neliko nė pėdsako, o kaimo kapinaitės atsidūrė jos viduryje. Beje, Senųjų Trakų gyvenvietė dar neseniai buvo daug didesnė, ją smarkiai apnaikino nutiestas kelias ir išraustas žvyro karjeras.

Minėta Trakų pilis XIV a. antroje pusėje nebeteko gynybinės reikšmės. Kunigaikštis Kęstutis pasistatė naują pilį vaizdingoje vietoje tarp ežerų netoli nuo čia, kuri gavo Naujųjų Trakų vardą.

O gimtąją senąją Trakų pilį jo sūnus Vytautas padovanojo vienuolynui. Gavęs popiežiaus Inocento VII privilegiją,1405 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas gimtojoje pilyje apgyvendino iš Tyneco (netoli Krokuvos) parsikviestus benediktinų vienuolius ir netoliese pastatė jiems bažnyčią. Taigi Senieji Trakai mena ir vieną seniausių Lietuvoje vienuolynų.

Jo pastatus nekart niokojo gaisrai, o naujieji kilo ant senųjų liekanų. XVIII a. pabaigoje iškilo mūriniai atkurto vienuolyno pastatai. Jį 1845 m. uždarius, broliai benediktinai buvo perkelti į Nesvyžių. 1898 m. dalis senųjų vienuolyno mūrų pagal architekto A. Mikulskio projektą buvo perstatyti į neogotikinę bažnyčią, o sovietmečiu suremontuotas vienuolynas, kaip anuomet buvo įprasta, atiteko vietiniam kolchozui.

Laimei, kai kurios vertingos bažnytinės relikvijos išliko, nors ir perkeltos į kitą saugojimo vietą. Į Senųjų Trakų bažnyčią anuomet maldininkus sutraukdavo Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, tiesiogiai siejamas su Vytautu Didžiuoju.

Anot legendos, paveikslą Lietuvos valdovui krikšto proga padovanojo Bizantijos imperatorius Manuelis II Paleologas, o Vytautas jį dovanojo benediktinų vienuolynui. Paskutinis jo abatas relikviją išsivežė į Vilnių, bet ji neprapuolė – ją priglaudė Vilniaus katedra. Paveikslas nūnai kabo šalia paminklinės lentos Vytautui Didžiajam. Senųjų Trakų bažnyčioje liko tiktai vertingas XVIII a. šv. Benedikto atvaizdas, sukurtas Simono Čechavičiaus.

Senieji, bet nepasenę

Šiandien vienuolynas, gavęs Viešpaties Apreiškimo vardą, vėl atgijęs: čia ne taip seniai įsikūrusios Šv. Jono apaštalinės seserys įsteigė ir rekolekcijų namus. Senųjų Trakų tėvų bendruomenės pirmininkė V. Vilkoncienė tuo džiaugiasi – vienuolės tikinčiuosius kviečia ne tik į rekolekcijas, jos rūpinasi vietiniu jaunimu, ruošia religines šventes, buvo priglaudusios ir bardų festivalio dalyvius.

V. Vilkoncienė tikina, kad Senieji Trakai nėra pasenę – vienintelis vaikų darželis jau nebesutalpina mažiausių miestelio gyventojų. „Nemažai jaunimo išvyko į užsienį, tačiau mūsų kaimas neapmiręs, veikiau stokoja valdžios dėmesio ir paramos. Prieš kelerius metus susikūrusi mūsų bendruomenė vis negauna kampo, o būstinė juk būtina teikiant projektus.

Sumanymų turime gerų, juolab kad mums talkins ir atskirai susibūręs kaimo jaunimas. Pirma, sieksime kartu su Trakų nacionaliniu parku atgaivinti Vytauto kelią. Antra, mėginsime įamžinti Birutės ir Vytauto atminimą nors nediduku muziejumi, kad ir apleistame kluone“, – vardijo planus ryžtinga moteris.

Dabar ji suka galvą, kaip iš Kauno „atsivilioti“ neseniai sukurtą paminklą Birutei. Kas paneigs, kad Senieji Trakai – geriausia vieta jam stovėti?

„Valstiečių laikraštis“
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Kelionės ir laisvalaikis

Iš arti: šalis, kurioje vaikai labai norėtų eiti į mokyklą (2)

Artėjanti Rugsėjo 1-oji mums - šventė, kurioje tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujame visi. Tėvams rūpi surasti savo atžaloms geriausią mokyklą ir pedagogus, įtraukti vaikus į prasmingą popamokinę veiklą. Tai - visiems savaime suprantama ir įprasta. Tuo tarpu vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių - Bangladeše, turinčiame daugiau kaip 156 mln. gyventojų, mokykla - tai laimė, kuri nusišypso tik retam vaikui, o mokslas šiems laimingiesiems leidžia tikėtis, kad gyvenimas neapsiribos lūšnynais ir sunkiu fiziniu darbu.

Sugadintos atostogos: apgyvendino dulkėtame kambaryje su nešvaria patalyne (2)

Lankantis Biržuose teko pasinaudoti vienų svečių namų paslaugomis. Patalpos labai nešvarios, visur dulkės, daug vorų ir voratinklių. Patalynė neskalbta. Prie durų staktų išlindusios vinys.

5 priežastys, dėl kurių verta atostogauti rudenį (2)

Nors tradiciškai atostogų sezonu laikoma vasara, didieji kelionių organizatoriai pastebi kasmet vis labiau ryškėjančią rudeninių atostogų tendenciją – rugsėjį, spalį į užsienio kurortus vykstančiųjų srautai didėja. Tad kokios priežastys skatina atostogauti ne sezonu? Ką laimi poilsiautojai, kraunantys lagaminus prieš žiemą paskutiniai ir sykiu kokiems rūpesčiams jie turėtų nusiteikti?

Neįprasta kelionė Nerimi: matėme gražių ir nelabai gražių dalykų (62)

49 valandos, 65 kilometrai, 15 tiltų, Lietuvos gamtos grožis ir jį bjaurojančios šiukšlės. Taip apie kelionę savadarbiu plaustu Nerimi pasakoja 35 metų vilnietis Vytautas Rukštelė. Jis su keturmečiu sūnumi ir draugu bei dviem jo sūnumis rugpjūčio viduryje leidosi į kelionę nuo Verkių iki Kernavės.

Būtina pamatyti: sūrių sostinė trijų šalių glėbyje (20)

Tai buvo mano pirmoji kelionė į Šveicariją. Mintyse Šveicariją įsivaizdavau su be proto gražia gamta ir nuostabiomis Alpėmis (kurias, deja, teko matyti tik pro lėktuvo langą). Svajojau, kaip vieną dieną ir aš kopsiu į tuos didelius kalnus ir žvelgsiu į Šveicarijos aukštumas ne tik pro lėktuvo langą. Ir nors Alpių dar nenugalėjau, pamačiau vieną iš gražiausių Šveicarijos miestų – Bazelį.