Šoka nuo kalno

Tik jau nesakykite: „Ne, ne, tai ne man“, – stovėti ant uolos atbrailos ir sklęsti parasparniu – tikrai ne tas pats.

„Aš irgi bijau aukščio, nežiūriu pro langą iš trečio aukšto, nes žinau – jei iškrisiu, susižalosiu, o kai skrendu, esu tikras, kad viskas bus gerai“, – juokiasi Ömüras Denizas Erdalis, parasparnių kompanijos „Ulusky“ instruktorius.

Septynerius metus su parasparniu sklandantis vyras ne tik nė karto nebuvo susižeidęs, bet ir nepatyrė adrenalino antplūdžio, kurį sukeltų pavojus nukristi. Kiek iš viso kartų yra sklandęs Ömüras Denizas sako pametęs skaičių, tikriausiai – kelis tūkstančius. Vien pernai į orą jis pakilo daugiau kaip 700 kartų.

Turkijos pietuose Alanijoje penki skraidantys vilkai, taip išvertus vadinasi „Ulusky“ kompanija, turistams rengia pramogas – nuo kalno sklendžiama dviviečiais parasparniais. Šiandien šį ekstremalų sportą išbandysiu ir aš. Nors dėl teisybės reikėtų pasakyti, kad sportuoja tik instruktorius, nes jis valdo parasparnį, o keleivis pūpso kaip melionas ir dairosi aplinkui, taigi anoks čia sportas.
Turkija iš paukščio skrydžio

Į 700 metrų aukščio kalną, kuris stūkso prie pat Alanijos, lekiame džipu. Nuo miesto centre esančio Kleopatros paplūdimio sukame į šiaurę. Palydžiu akimis paskutinius miesto namus, prasideda daržai, kur kaimo žmonės augina ne tik daržoves, bet ir bananus, už jų – miškas. Kelias siaurėja, darosi vingiuotesnis, džipo ratai šokinėja per vis didesnius akmenis, augmenijos mažėja. Netrukus išvažiuojame į plynaukštę ir dardėdami kone bekele, pasiekiame kalno šlaitą. Iššokus iš džipo atsiveria miesto panorama. Iš vienos pusės skalaujama Viduržemio jūros bangų, iš kitos – įrėminta Tauro kalnų Alanija maudosi saulės spinduliuose.

Ömüras Denizas spėriai kloja ant žemės parasparnį ir moja man, kad prieičiau arčiau. Tada sukemša mane į keistą diržų darinį, – lyg rėmus, lyg kuprinę. Kai aplink mano kojas, krūtinę ir rankas būna susagstytos devynios galybės sąsagų, pasijuntu lyg voras, nuo kurio nugaros tęsiasi daugybė siūlų. Iš tiesų tai – parašiutinės virvės. Nors atrodo įtariai plonos, tačiau yra be galo stiprios.

Pamatęs abejonę mano akyse, instruktorius tikina, kad parasparnis vidutiniškai gali išlaikyti 250 kg svorio. Hmm, įdomu, kiek sudėjus svertume mudu su Ömüras Denizas? Pažiūriu į jį, į save ir nusprendžiu, kad svorio limito tikrai neviršysime. O jis porina toliau: „Kartą teko skristi su vyruku, kuris svėrė 150 kilogramų. Ir nieko blogo nenutiko.“

Paaiškėja, kad yra ir lengviausio keleivio limitas – 25 kilogramai.
Bepasakodamas pilotas už manęs irgi įsipainioja į panašų tinklą ir dabar jau dviese esame vienose rogėse. Dar kartą profesionalia akim pažvelgęs į dangų jis taria: „Na, eime“.

Abu koja kojon žengiame kalno šlaitu ir net nepajuntu, kaip pakylame. Dabar laukia didžiausias išbandymas – patogiai įsitaisyti krėsle.

Įspūdingas vaizdas

Jau galiu apsidairyti. Be miesto panoramos ir jūros, atsiveria įspūdingas kalnų vaizdas. Mūsiškis, nuo kurio šokome, ima tolti. Toli apačioje lieka ant kalno šlaitų augančių eglių viršūnės, regiu, kaip vienas po kito į orą pakyla mūsų bendrakeleiviai, vėjas plaiksto plaukus, saulė šildo skruostus. Imu suprasti ką jaučia paukščiai sklęsdami danguje ir kodėl jie miršta uždaryti į narvus.

Ömüras Denizas sako, kad geru oru su šiltomis oro srovėmis galima pakilti į 2 kilometrų aukštį, bet dažniausiai skriejama kilometro aukštyje. Patikėkite – iš ten viskas irgi gerai matyti, o jausmai tikrai ne silpnesni. Nors instruktorius ne visai sutinka su manimi – neįtikėtina laimė sklęsti tarp debesų!

Apsukame ratą aplink mūsų kalną ir skriejame link jūros. Toli apačioje nusidriekia Kleopatros paplūdimys su galybe skėčių nuo saulės, mažais arbatos restoranėliais, suskaičiuojame Alanijos mečečių minaretus, tyrinėjame gatvių raizgalynę.

Jeigu keleivis jaučiasi gerai, paprastai skrydis užtrunka apie 20 minučių, jei ne – vos 5 minutes. Nusileidžiama Kleopatros paplūdimyje, kur „Ulusky“ turi mažą savo bazę. Ömüras Denizas ir manęs neužmiršta paklausti, ar nebijau. Ne, nebijau. Priešingai – jaučiuosi puikiai. Tad pilotas nusprendžia mane nustebinti – parodyti kaip iš dangaus atrodo viešbutis, kuriame gyvenu.

„Caligo“ stovi ant jūros kranto, Alanijos pilies papėdėje. Pro langą, nepasikeldama galvos nuo pagalvės, galiu matyti pilies kuorus. Praskrendame virš viešbučio, – kieme svečiai gurkšnoja kavą, pasukame link pilies. Koks įspūdingas vaizdas žiūrint žemyn nuo jos sienos, aš žinau, bet dabar netenku amo žvelgdama į laiko nugludintas sienas iš šono, apačioje į krantą ritasi turkio spalvos bangos, ant jų besisupantys žvejų laiveliai atrodo tarsi žaislai.

Pilotas sako, kad galime skraidyti kiek norime. Žinau, – skrydžio parasparniu nuotolio rekordas – daugiau kaip 500 kilometrų, Lietuvoje juo kažkas nuskriejo beveik 300 kilometrų. Ömüras Denizas priduria, kad geru oru, kai vėjas ne per stiprus ir keleivis gerai jaučiasi, saulei leidžiantis skraidoma apie valandą. Jau žinau, kad kitą kartą ir aš norėsiu skristi per saulėlydį.

Palengva, palei pilies sienas sukdami ratą po rato, imame leistis. Paplūdimyje mus pamatę žmonės ima moti, juoktis, mojame ir mes. Kai tarsi vandens paukščiai atstatę pėdas nusileidžiame į baltą smėlį, pasmalsauti ką čia veikiame atbėga keli miesto šunys, – šio paplūdimio gyventojai.

„Galėtume nutūpti net ant stalo“, – tikina mano instruktorius. Tad kodėl liepei apsiauti sportinius batelius? Pasirodo, tam, kad būtų patogu kalne eiti per akmenis. Tai viskas, ką reikia padaryti keleiviui prieš skrydį.

Gali skristi visi

Ömüras Denizas tikina, kad parasparniu gali skristi visi – jauni, seni, vaikai ir neįgalūs. Dauguma klientų 20–40 metų vakariečiai, tačiau neretai tėvai, patys nesiryždami pakilti, nori, kad skrydžio laimę patirtų jų vaikai. Jei kartu nori skristi šeima – dvi komandos pakyla vienu metu ir skrenda vieni šalia kitų.

Vyriausias drąsuolis, kuris išdrįso pakilti su Ömüro Denizo parasparniu buvo 77-erių vokietis. Skraidantys vilkai kelia į orą ir neįgaliuosius. Akliesiems jie pasakoja, kas matyti aplinkui, o vėją, saulę ir laisvę jie pajaučia patys. Nevaikštančius žmones į orą „pamėtėja“ pora pagalbininkų. Pilotas sako, kad jam labiausiai patinka skristi su sunkiais žmonėmis, – visą gyvenimą jie yra arti žemės – nebėgioja, nešokinėja, daugiausia ką gali – vaikščioti. Tokiam žmogui pakilus į orą atsiveria ne tik akys, bet ir jausmų vandenynas. „Gera žmogui parodyti dėl ko verta gyventi“, – sako mano vadovas.

Nors Ömüras Denizas pagal profesiją yra aktorius, jo gyvenimą pasiglemžė parasparniai. Šis sportas jį tiek užvaldė, kad sklandymas dabar yra ne tik jo darbas, bet ir hobis. „Tai ne darbas, tai mano – gyvenimas“, – šypsosi jis.

Šis vyras yra ir sportinio sklandymo parasparniais meistras bei tris kartus Turkijos čempionas. Per varžybas jis sklando vienas. Sako, kad tada daug pavojingiau, nes yra tam tikri reikalavimai: per vienas varžybas profesionalai sklendžia labai greitai ir turi nusileisti pažymėtoje vietoje, o per kitas be motoro privalo skristi apie 150 km ir nusileisti numatytame taške.

Varžybos dažniausiai vyksta Turkijos centrinėje dalyje, nes ten daug karštų oro srovių. Pilotai pradeda kilti nuo 200 m aukščio virš jūros lygio kol pasiekia 2,5 kilometro.

Būtina licencija

Pačiam išmokti skristi parasparniu nesudėtinga – per 10 užsiėmimų galima perkąsti pagrindines šio užsiėmimo paslaptis. Tačiau norint tapti instruktoriumi, tektų paplušėti. Be to, tie, kas skraidina turistus, privalo turėti Turkijos parasparnių asociacijos licenciją. Ši asociacija kontroliuoja ar pilotas pakankamai profesionalus.

Ömüras Denizas man rodo specialų pažymėjimą. Turkijoje, kurioje gyvena 77 mln. žmonių, tik 250 yra profesionalūs pilotai ir gali šokinėti su dvigubais parasparniais. Alanijoje tokių yra 50. Na, o iš viso parasparnių pilotų šioje šalyje yra daugiau kaip 10 tūkstančių.
Dvigubo parasparnio pilotas turi būti ir geras psichologas, nes visi klientai bijo. „Ką darote?“, – klausiu savo pakeleivio. „Kalbamės“, – teigia jis.

Dauguma žmonių, kurie kartą pabandė sklęsti ore, šį jausmą nori patirti dar kartą. Deja, tai gana brangus užsiėmimas. Vienas šuolis kainuoja apie 60 eurų, mat labai brangi įranga, instruktoriaus studijos, bei, žinoma, piloto ir keleivio draudimas.

Pilotas tikina, kad turi klientų, kurie jau penkerius metus kasmet atvykę ilsėtis į Alaniją, ryžtasi nors kartą nusileisti parasparniu.
25-erių Ömüras Denizas gimė centrinėje Turkijos dalyje Konijoje, bet po studijų atvažiavo į Alaniją, nes čia galima parasparniu sklandyti visus metus. „Čia rojus“, – įsitikinęs jis.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (12)