Visų pirma, norėčiau prisistatyti. Esu mergina iš Panevėžio, studijuojanti Vilniaus universitete Kūrybos komunikaciją. Išvažiavau į Pietų Korėją, čia nieko nei nustebinsi, nei pasigirsi. Daugelis studentų pasinaudoja universitetų mobilumo programomis ir išvyksta svetur. Bet ne apie tai noriu šį kartą papasakoti. Mano pasakojimo subjektas yra kas vyko po mainų programos ir kiek nuotykių turėjau.
Pasibaigus egzaminų sesijai, kartu su mokslų draugu išskridome į Indoneziją. O ir mintis vykti ten buvo spontaniška: per pertraukėlę tarp paskaitų dar Seoul‘e (Pietų Korėja) daug šnekėjome ir nusprendėme – vykstam ten. Aiškiai žinojau, kad turiu lygiai mėnesį, ribotą biudžetą ir noriu pamatyti kuo daugiau. Pasinaudojome vietinių oro linijų siūloma akcija ir nusipirkome skrydžius Balis-Kuala Lumpur-Langkawi-Phuket-Bangkok.
Planas buvo tik toks. Nuvykę į Džakartą (Indonezija) žinojome tik pirmos nakties vietą, o Balį pasiekti nusprendėme išsinuomavę motorolerį ir turėjome laiko limitą - savaitė. Planas nepavyko, nes neturėjome tarptautinių vairuotojo pažymėjimų. Per daug nenukabinę nosių telkėmės į pagalbą viešąjį transportą. Nakvynėms visą laiką naudojome socialinį tinklalapį „couchsurfing.com“.
Taip susipažinome su vietiniais, jų kultūra. Pirmasis vaikinas, apgyvendinęs mus, buvo toks draugiškas, aprodė apylinkes, supažindino su draugais, su kuriais vėliau turėjome jaukų vakarą tiesiog sėdėdami gatvėje. Gitaros skambesys, užkandžiai ant pėsčiųjų takelio yra visiškai normalu.
Kadangi kaip tik buvo šv. Kalėdų laikotarpis, kitas planas vykti su autobusais link Balio taip pat nepavyko, nes viskas kuo seniausiai jau buvo išpirkta ir rezervuota. Turėjome aptarti kitas galimybes, kaip kitaip galime pasiekti Balį, tad pasitelkėme į pagalbą oro linijas ir pusę Džava salos tiesiog perskridome. Sustojome mažuose miesteliuose, tokiuose kaip Bangdungas, kur pamatėme nuostabųjį Gunung Tangkuban Perahu vulkaną.
Neatsiejama visos kelionės dalis buvo fotosesijos su vietiniais. Bet šį kartą mes buvome įžymybės, keliasdešimt kartų per dieną prašomi įsiamžinti kartu. Kitas kelionės taškas jau po skrydžio šalies viduje buvo Surabaya. Iš šio miesto didžiausias tikslas buvo pamatyti išsiveržusį Bromo ugnikalnį. Stebėjome saulėlydį ir tapome juodi nuo pelenų, tvyrančių ore.
Aš, būdama naivi, sutikau nė nedvejodama.
Po trumpos kelionės iki skalbyklos ir atgal į vietą, kur buvau apsistojusi, žmogelis paprašė manęs nei daug, nei mažai – 100 000 IDR (apie 7 eur). Derybos rodėsi neįmanomos (ne taip, kaip likusioje Indonezijos dalyje). Rodos, didelio čia daikto, bet tikrai ne šios šalies kainomis. Palyginimui – nuo 60 km skiriančių miestų sumokėjome 10 000 IDR, kas yra 0,7 eur atitinkamai. Turistai visur liks turistais, o aš, tik kitą dieną sutikusį mieląjį senelį atidaviau jam penktadalį, ko jis buvo prašęs ir tai, tik įsikišus policijai.
Balį pasiekėme be didelių nuotykių. Tik kelte buvo normalu sutikti žmonių, viską valgančių rankomis, rūkančių autobuso viduje ir rėkiančių, kiek tik gerklės leidžia. Balis mus pasitiko didelėmis bangomis ir neaprėpiamais ryžių laukais. Buvo nepakartojama.
Toliau mūsų kelionė tęsėsi Malaizijoje. Jos sostinė Kuala Lumpur paliko įspūdį savo švara, kultūros ir civilizacijos santykiu.
Nuostabūs parkai ir viešasis transportas. Pabuvę 3 dienas, iškeliavome į Langkawi. Tai sala, kuriai žodis rojus yra pernelyg menkas. Mėlynas vanduo, žurnalo katalogų vertos nuotraukos ir žmonės, kurie tikrai paslaugūs ir be užmokesčio, kad ir kaip būtų keista. Jau išsinuomavę motorolerį (čia nebuvo reikalingos net teisės jį gauti), pamatėme svarbiausius taškus. Truputį per mažai laiko skyrėme šiai vietai, kaip vėliau nusprendėme.
Jau truputį pavargę nuo dažno skraidymo pasiekėme Singapūrą ir jo „kosmines“ kainas. Stengėmės rinktis vietas, į kurias nereikia mokėti įėjimo mokesčio, tad mūsų studentiškos kišenės per daug nenukentėjo. Bet miestas paliko įspūdį savo architektūra, prancūziško stiliaus gatvėmis, didžiuliu kinų rajonu. Vėliau praleidome šiek tiek laiko su vietiniais, kurie buvo nuostabūs žmonės, intriguojantys savo pasakojimų temomis ir išprusimu.
Phuket, o tiksliau Phi Phi sala – tai buvo mūsų nuostabios kelionės priešpaskutinis taškas. Iš vietinio žmogaus išsinuomavome valtį ir kartu su draugais, su kuriais studijavome dar Pietų Korėjoje, išplaukėme pamatyti gamtos grožio. Beždžionių sala, nardymas, skaidrus vanduo – atpalaidavo ir nuteikė rimtam darbui ir mokslui prieš akis.
Bangkokas. Tikra sekso sostinė, kur vos išėjęs į gatvę vakare gali sulaukti meniu su tam tikromis paslaugomis ir įkainiais. Mes tik nusijuokėme, bet rimtai pasvarsčius, milijonai iš to gyvena ir leidžia sau taip gyventi. Susikoncentravę į miesto objektus juos pamatėme, pasitelkę į pagalbą tuk-tuk taksi, kuris mus už prieinamą kainą nuvežė visur, kur tik paprašėme.
Taip ir praėjo mėnesis nuotykių, planavimo kelyje, sunkumų ieškant prisijungimo prie interneto. Bet tai tik užgrūdino ir atvėrė naujus kelius dar nematytoms šalims. Tai lyg priklausomybė, kuriai išsipildyti turiu noro daug dirbti ir įkvėpti kitus.
Greta J.
************************
Šis rašinys yra atsiųstas konkursui „Kelionė, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!
