Turiu pastebėti, kad tokia simbolinė riba kaip valstybės siena reiškia išties daug. Skiriasi kalba, valiuta, įstatymai, tvarka, žmonių gyvenimo būdas, rasės ir netgi transporto judėjimo pusės.
Taigi perplaukę Maroni upę patenkame į Prancūziją, o tiksliau – Prancūzų Gvianą, o dar tiksliau – į Saint-Laurent-du-Maroni miestelį, kuris buvo įkurtas devyniolikto amžiaus pabaigoje kaip politinių tremtinių ir kalinių, pasmerktų sunkiems darbams, tremties vieta. Tai antras pagal dydį (po CAYENNE) Prancūzų Gvianos miestas, jame gyvena apie 45 tūkstančius gyventojų, o garsus jis yra savo kalėjimu. Per daugiau nei 60 kalėjimo tarnavimo metų jame kalėjo daugiau negu 70 tūkstančių nuteistųjų. Kažkada ypatingai griežtai saugomame kalėjime dabar muziejus.
Taigi pažintį su Prancūzų Gviana ir pradedame nuo pasivažinėjimo po to kalėjimo kiemą. O tada miname tvarkingai prižiūrėtu, netgi su dviračių taku keliu nakvynės vietos ieškoti. Nors kelias ir „europietiškas“, bet kalvotos, palmėmis apaugusios šalikelės palapinėms statytis netinkamos. Mūsų vairuotojai išradingi, įsiprašo į gyventojų kiemą. Šeimininkas verčiasi staliaus amatu, prie kelio jaukus jo dirbinių kioskas, bet kainos stebina – nedidelė medinė kėdutė kainuoja šimtą eurų.
Kitą dieną miname retai apgyvendintomis vietomis - aplink džiunglių miškai, kur ne kur palmių lapais dengtos trobelės, ten ir užsukame pasibaigusio vandens paprašyti, nes nei parduotuvių, nei kavinių nematyti. Žmonės draugiški, pagaili karščio nualintų ištroškusių keliautojų, man ne tik vandens, bet ir valgyti pasiūlo, bet norisi tik gerti. Randame gražią nemokamą stovyklavietę, įrengtą prie upelio, kur galima išsimaudyti, dienos prakaitą ir dulkes nusiplauti bei palapines pasistatyti.
Kadangi buvome netoli jo, tai nepraleidome progos aplankyti kosmodromo muziejaus. O Jonas nepatingėjo atsikelti ketvirtą valandą ryto ir per lietų numinti ten iki aštuonių, kai yra organizuojamos ekskursijos po kosmodromą, į kurias reikia užsisakyti vietą iš anksto (mes, žinoma, to nebuvome padarę). Bet kas ieško, tas randa. Mūsų kosmoso entuziastui Jonui pasisekė, jis buvo priimtas į ekskursiją ir išpildė savo svajonę – pamatė tikrą kosmodromą. Už poros dienų turėjo paleisti raketą, tikėjomės nors iš tolo ką nors išvysti, bet dėl neaiškių priežasčių tas įvykis buvo atidėtas.
Iš muziejaus numyniau į Kuru miestelį, kuriame gyvena kosmodromą aptarnaujantis personalas. Miestas įsikūręs prie Atlanto vandenyno, palei kurį driekiasi puikus paplūdimys. Ten ir nusprendžiau pailsėti, kol neišvarė didžiulis vėjas su lietumi. Reikia nakvynės vietos ieškoti, ji numatyta prie kelio palei vandenyną, ten tikėjomės rasti gražių smėlio pliažų. Bet pirma reikia iš miesto išsikapstyti.
Turiu pripažinti, kad tie žemėlapiai, kuriuos mes gauname su pažymėtu dienos maršrutu, yra netikslūs – juose nupaišyti keliai, kurių išties nėra, o tie, kuriais važinėjame, nenurodyti. Iš kelionių vadovo atšviesta miesto centro schema irgi ne ką gelbsti – nepažymėtas joje nei kelias iš kosmodromo, nei kelias į Kajeną. Su prancūzakalbiais susikalbėti sunkoka, o mieste kelio nuorodų nematyti. Sukis kaip išmanai.
Dabar naujų technologijų laikai ir gudriausi tie, kurie turi GPS arba yra atsisiųsdinę vietos žemėlapius į savo išmaniuosius, aš dar seno sukirpimo turistė ir vadovaujuosi popieriniais žemėlapiais, o kai jie nepadeda, kliaujuosi malda. Taigi šis mano patikrintas išgyvenimo būdas suveikė ir šįkart – pamačiau mūsų MITSUBISHI ir vairuotojas Gintas parodė mobiliajame, kaip išsigauti iš miesto – reikia susirasti didelį tiltą per didelę upę, o tada ir reikiamą kelią rasiu. Ta kryptimi bemindama sutinku Sigitą ir dabar jau jaučiuosi saugi.
Nakvynės vietos kelyje prie vandenyno neradome, pasirodo, kad ten tik pelkynai pilni uodų, bet sutikome grįžtančią mūsų mašiną su žinia, kad teks minti papildomus dvidešimt kilometrų iki miestelio ir glaustis pas gaisrininkus. Mane priėmė į mašiną, ir kaip tik laiku, nes šniojo smarkaus lietaus šuoras.
Mes išsirenkame kavinę miesto centre prieš didžiulį skverą ir užsisakome kavos – kainos čia didesnės negu Paryžiuje, nes visus produktus jie gabenasi iš Europos. Sutinkame Marylią, kuri vakar anksčiau numatyto laiko pramynė tą kelią, o miestelyje nesutiko beieškančios nakvynės vietos mašinos - ji numynė beveik visą kitos dienos normą ir nakvojo viešbutyje. Su ja aplankome vietos muziejų, kurio puošmena – įstabiausių spalvų, ornamentų ir formų drugelių kolekcija. Susitikę su Sigitu prie forto miname visi į nakvynės vietą, dešimt kilometrų už miesto. Vieta puiki – išeini pro sodo vartelius, perlipi akmenis ir vandenynas.
Namo šeimininkas papasakojo, kad į jų pliažą išlipa vėžliai kiaušinių dėti. Vakarinio pasivaikščiojimo metu mes nieko neaptikome, bet paryčiui Marylia rado net šešias vėžlienes! Šitos vėžlienės buvo kitos rūšies negu mūsų ekskursijoje matytoji – kiek mažesnės, pailgos ir šarvas kitoks. Nesu vėžlių specialistė ir nepasakysiu, kokios rūšies jos yra ir iš kur atplaukia, bet man paliko didelį įspūdį tas jų pasiaukojantis motinystės instinktas – atplaukti iš toliausiai, atšliaužti smėliu, susirasti „saugią“ vietą, išsikasti duobę, sudėti tuos šimtą penkiasdešimt kiaušinių, užkasti ir vėl nušliaužti į vandenyną. Mačiau, kiek pastangų tai iš jų reikalauja.
Vakare išleistuvės – mus palieka Gintas ir Jonas. Dabar Ievutė vairuos mašiną ir ieškos stovyklaviečių – ji puikiai su savo pareigomis susitvarko. Tik nebebus Ginto košių, sriubų ir žuvies, teks patiems verstis. Bet jau sustiprėjau, sugebėsiu pasirūpinti. Kelionės pradžioje taip pavargdavau, kad net Ginto išvirtos sriubos ne visuomet sulaukdavau, užmigdavau nevalgiusi. Bet nėra to bloga, kad neišeitų į gera – nuo to tik figūra gerėja.
Artėjant prie Amazonės lyja vis dažniau. Nešalta, bet sunku išsidžiovinti drabužius – krepšiuose pasklinda specifinis kvapas. Vietos pasistatyti palapinėms už numatytų 85 km nėra, vien tankūs miškai - tenka minti dar dvidešimt km iki Reginos miestelio. Anksčiau čia buvo aukso kasyklos, bet dabar auksu nė nekvepia, tykus ramus miestelis.
Miestelių pavadinimai čia įdomūs – tai Albina, tai Regina, tai Antonas... Mane papildomiems kilometrams vėl priglaudžia mašina, labai nemėgstu minti sutemus, nes dviratis be šviesų – transportuojant sulūžo dinama. Įsikuriame stadione, bet jame nėra nei šviesos, nei tualetų, nei dušo. Pasidedu bakelį su vandeniu ant kėdės vidury pievos, nusirengiu ir prausiuosi – tamsu, nieks nieko nemato.
Kitą dieną jau atsisveikinsime su Prancūzų Gviana ir plauksime į Braziliją. Teks plaukti keltu, nors ir yra nutiestas puikus tiltas, kuris turėjo būti atidarytas dar 2013 metais, bet juo naudotis kažkodėl yra draudžiama. Dabar tarp tų šalių nėra jokios kontrolės – mažos valtelės tik ir zuja per upę. Kainų skirtumas yra didžiulis ir gajaniečiai plaukia apsipirkti į Braziliją. Net ir mūsų Ievutė nuplaukė ir atsivežė bakelį benzino, kai jai ne laiku jis baigėsi. Kelto laukti teko gal pusdienį, nes buvo sugedęs jo motoras, o mes su mašina negalėjome persikelti valtelėmis. Šiek tiek pabodo tame paskutiniame SAINT GEORGES miestelyje kinų verteivos ir kava bei ledai po du eurus.
Persikėlę per Amapos upę patekome į Amapos valstiją Brazilijoje, mažiausiai apgyvendintą valstiją, o pasijutome kaip namie. Jau buvome Brazilijoje, iš Venesuelos numynėme į Roraimos valstiją – ten buvo šiauriausias Brazilijos taškas. Nors amapiečiai didžiuojasi, kad Brazilija prasideda būtent čia. Taigi vėl skanus pigus maistas gatvėse ir „sukos naturales“ – šviežios vaisių sultys. Man labiausiai patinka gajabos sultys, nors čia gali gauti visokių: ir ananasų, ir moliūgų, ir tų, kurių pavadinimų niekaip įsiminti neįstengiu...
Bandome nusipirkti vietines mobilaus telefono korteles, kad tarpusavyje susisiekti pigiau būtų. Mergaitė, prekiaujanti SIM kortelėmis, dar teikia ir grožio procedūrų paslaugas: vidury šaligatvio pasisodinusi klientes pešioja ir dažo joms antakius.
Sigitas bando išsiaiškinti plano sąlygas portugalų kalba, kurios moka tik vieną žodį „obrigado“, tuo pačiu metu pešiojami antakiai (ne jam) – visa tai užtrunka valandą. Aš nė vienai procedūrai nesiryžtu ir toliau lieku be ryšio - minu į policijos nuovadą įsidėti spaudo, kad jau patekau į Brazilijos žemę.
Pirmieji penkiasdešimt kilometrų Brazilijoje dar asfaltas ir mes smagiai skrendame mažai apgyvendintomis indėnų rezervatų žemėmis. Kelias kalvotas, tad nenuobodu – čia pakyli, čia smagiai nusileidi. Bet prasideda duobėtas žvyrkelis ir tempas sulėtėja. Nakvynės vietą pasiekiu sutemus, visiškai nusikalus. Stovyklavietė prie upelio, šalia indėnų pašiūrės. Namu jų gyvenamos vietos nepavadinsi.
Pasistatau palapinę ir nesipraususi, nevalgiusi bei nenusirengus virstu miegoti - kur ten naktį vandenį surasi. Kiek nusnūdusi ir atsigavusi bandau tvarkytis – staiga sugriūna palapinė, sulūžta metalinė konstrukcija. Ropščiuosi iš palapinės, atsiremiu į žemę ranka - ją nudegina skausmas, milijonas mažučių rudų skruzdžių apspito rankas ir kojas.
Prie ant kelio paliktos mašinos mačiau mažą palmėmis dengtą pavėsinę su staleliu ir suoleliais, ten buvau palikusi savo maišą su daiktais, nes temptis į palapinę jo jau nebeturėjau jėgų. Prasideda stiprus lietus, einu ten ir pasikėlusi nuvirtusį į balą maišą su daiktais (gerai, kad jie neperšlampami) kabinuosi hamaką, apsitrinu drėgnu rankšluosčiu. Visų skruzdžių atsikratyti nepavyko, džiugino jos mane ir hamake. Keista, bet išmiegojau sausa, manęs toje varganoje pašiūrėje neužlijo.
Išaušo gražus rytas, aplinkui kalvos, miškai, rūkai. Indėniukai pašiūrėje brązgina gitara šiuolaikiškas melodijas. O aš išsimaudžiusi jų upelyje ir išsivirusi kavos minu toliau.
Minti Amapos keliais buvo sunku. Duobėtas žvyrkelis, kalneliai statūs, papėdėse upeliai, o per juos mediniai tiltai, ant kurių įsilaidęs neužšoksi, padangas prakirsi ir šiaip tie tilteliai skylėti, gali papulti į kokį tarpą, tad tenka nuolat stabdyti. Visai suvariau priekines stabdžių kaladėles, o galinės spaudžiasi labai sunkiai. Vienu žodžiu, teko važiuoti tuo pavojingu ir sunkiu keliu beveik visai be stabdžių.
Amapos valstija garsėja auksu, kaučiuku ir džiunglėmis. Net 90 procentų valstijos – džiunglės, o 70 procentų jų sudaro miškai, nepaliesti žmogaus. TUMUCUMAQUE nacionalinis parkas, įkurtas 2002 metais, yra didžiausias atogrąžų miško parkas pasaulyje. XX a. pradžioje Amapoje atrasta mangano, šio mineralo ekploatavimas iki šiol yra labai svarbus ekonomikai.
Amapos valstijos sostinė yra MACAPA, kur ir pasiekėme pusiaują. Taigi dalis Amapos valstijos yra Šiaurės pusrutulyje, o dalis Pietų. Numynėme iki aukšto monumento (MONUMENTO DO MARCO ZERO), apžergėme simbolinę liniją tarp pusrutulių, pastovėjome viena koja viename pusrutulyje, o kita kitame, po to nusifotografavome ir išgėrę šampano numynėme į žavų viešbutį prie Amazonės. Taigi pusiaujas pasiektas, dabar plauksime Amazone iki Belemo.
