Šerlokas Holmsas grįžta – tai elementaru, mano mielas Votsonai...
Praėjus aštuoniasdešimt vieniems metams po sero Arthuro Conano Doyle‘io mirties ir daugiau nei šimtmečiui po paskutinio originalaus romano pasirodymo, garsusis seklys vėl atgimė knygoje „Šilko rūmai“.
Pastaruoju metu Šerlokas Holmsas vėl grįžta į madą – netradicinę šio veikėjo interpretaciją pateikė režisierius Guy'us Ritchie savo filme „Šerlokas Holmsas“, BBC televizijoje rodomas naujas Conan Doyle'io istorijomis paremtas serialas, o Robertas Downey jaunesnysis nusifilmavo „Šerloko Holmso“ tęsinyje.
Knygynų lentynos lūžta nuo Conano Doyle‘io imitatorių ir sekėjų produkcijos. Šalia – vis iš naujo perleidžiamas originalus „šventasis šešiasdešimtukas“ – 56 apsakymai ir keturi romanai. Tik „Šilko rūmai“ pastatyti atokiau.
Tai pirmasis romanas, oficialiai pripažintas ir palaimintas Conano Doyle‘io autorinių teisių paveldėtojų. Holmso pypkę pakėlęs Anthony Horowitzas – vienas populiariausių Didžiosios Britanijos rašytojų, knygų serijos apie paauglį superšnipą Aleksą Raiderį autorius. Jis taip pat scenaristas ir prodiuseris, kuria scenarijus tokiems žiūrovų mėgstamiems serialams kaip „Midsomerio žmogžudystės“, „Puaro“, „Foilo karas“. Horowitzas teigia beveik nekišęs nagų prie Conano Doyle‘io sukurto personažo ir labai tikisi, kad jam pavyko išsaugoti originalių apsakymų intonaciją ir nuotaiką, nors pasakojimo tempą ir ekspresiją mėgino pritaikyti šiems laikams.
Romano „Šilko rūmai“ veiksmas vyksta 1890 metais, rūkuose ir šešėliuose skendinčiame Londone, kurio gatvėmis vis dar rieda senoviški dviračiai ekipažai. Votsonas gyvena senelių prieglaudoje, Holmsas prieš metus mirė. Votsonas aprašo vieną seną tyrimą. Nusikaltimas buvęs toks baisus, kad Holmsui gyvam esant nedrįso apie jį viešai pasakoti – užrašus buvo palikęs saugoti advokatui.
Romano veikėjai visiems pažįstami: misis Hadson, inspektorius Lestreidas, Beikerio gatvės berniūkščiai, Holmso brolis Maikroftas. Pasirodo net profesorius Moriartis. Čia bus ir traukinio užpuolimas, ir pabėgimas iš kalėjimo, ir persirengėliai, netrūks gaudynių ir lėkimo žirgų traukiamomis karietomis. O dar nusikaltėlių gaujos, vietoj vizitinės kortelės paliekančios baltą šilkinį kaspiną...
– Ar seniai esate Šerloko Holmso gerbėjas? Gal prisimenate, kada perskaitėte pirmą knygą apie jį?
– Šešiolikos metų gavau dovanų 56 apsakymų ir keturių romanų apie Šerloką Holmsą rinkinį. Jei gerai pamenu, pirmiausia perskaičiau romaną „Keturių ženklas“, jis man labai patiko. Nuostabi istorija, prasidedanti Indijoje ir ataidinti iki Londono priemiesčių. Įsimenantys veikėjai, makabriškas žudikas... Tada ir užsikabinau.
– Arthuro Conano Doyle'io fondas, tvarkantis detektyvų klasiko autorinių teisių reikalus, pirmą kartą oficialiai pripažino naują romaną apie Šerloką Holmsą. Kaip prasidėjo ši istorija?
– Mane susirado jų atstovas ir pasiūlė rašyti tokią knygą. Bet šiaip jau aš labai mažai su jais bendravau. Man buvo svarbu, kad leistų ramiai dirbti, vienam, nesiūlytų jokių temų ar pastabų. Romano rankraščio man nereikėjo su niekuo derinti. Ir niekas man nenurodinėjo, apie ką turėčiau rašyti. Fondo atastovai visiškai manimi pasitikėjo. Tikiuosi, pasitikėjimą pateisinau.
– Pasaulyje yra daugybė Holmso gerbėjų. Ar nebaisu buvo priimti šitokį iššūkį?
– Aš žinojau, kad galiu parašyti tokią knygą, kitaip nebūčiau nė ėmęsis. Ir buvau teisus. Negalėčiau pasakyti, kad buvo labai lengva, bet didelio streso irgi nepatyriau. Man buvo be galo smagu rašyti šį romaną, mėgavausi kiekviena minute. Juk ne kiekvienam suteikiama šitokia privilegija – keturis mėnesius gyventi Beikerio gatvėje, o dar tokių neprilygstamų literatūros herojų draugijoje!
– Ką galėtumėt papasakoti apie pačią knygą?
– Istorija prasideda 1890 metų žiemą Londone. Į Šerloką Holmsą kreipiasi menų dirbinių prekeivis, kurį kažkas seka. Kadaise jis buvo susijęs su gauja Amerikoje, ir vienas jos narių, regis, siekia keršto. Istorija paini, netrukus Holmsas supras įsipainiojęs į daug sudėtingesnius slaptus dalykus, keliančius grėsmę visai britų visuomenei.
– Kuri istorija apie Holmsą jums pačiam labiausiai patinka?
– „Šerlokas Holmsas marinamas“. Ten nėra jokių žmogžudysčių, mažai veikėjų, bet kokia išmonė! Puikiai atskleidžiamas Holmso genialumas. „Šilko rūmų“ istorija prasideda praėjus trims dienoms po įvykių, pasakojamų šiame apsakyme.
– Kaip manote, kodėl Holmsas štai jau 100 metų išlieka vienu populiariausių personažų pasaulyje?
– Visų pirma, jis, galima sakyti, – visų šiuolaikinių detektyvų tėvas. Bet greičiausiai jis toks nepamirštamas vien dėl santykių su Votsonu. Jis atsiskyrėlis, vienišius, kitoks, visus erzinantis. O Votsonas malonus, šiltas, draugiškas žmogus. Tos knygos – apie nuostabią tikrą draugystę.
– Jūs garsus rašytojas ir scenaristas. Ar Holmso istorijos turėjo kokios nors įtakos jums, kaip kūrėjui?
– Nesumeluosiu sakydamas, kad būtent šios knygos paskatino mane rašyti apie žmogžudysčių paslaptis. Visada mėgau galvosūkius, mįsles, keistenybes. O Conano Doyle‘io Holmsas spustelėjo reikiamą mygtuką...
