Turiadą organizavo Vilniaus keliautojų sąjunga, dalyvavo 200 žmonių. Mūsų grupėje buvo aštuoniolika turistų, vadovavo Gintaras Labutis. Kompanija pasitaikė itin smagi.
Maršrutas: pajudėjom iš Vilniaus per Rygą į Taškentą (Uzbekija), iš ten į Samarkandą (Uzbekija), po to kirtom sieną į Tadžikiją, Pendžikentas, vaikščiojom po Fanų kalnus – sportinio turizmo kelionė, tada nusileidom vėl į Pendžikentą, Samarkandas, Buchara ir vėl į Taškentą, iš kurio per Rygą – namo.
Fotoaparatas: aparatas „Canon 40D“, objektyvas „Canon EF-S 17–55 mm F 2.8 IS USM“.
Pinigai
Uzbekijos pinigai – somai. Pirmas įspūdis – išsikeitęs pinigus, jiems išskiri ne piniginės skyrelį, o nežinai, kaip į kišenę sutalpinti, atskiro maišelio reikia. Elementarių daiktų kainos skaičiuojamos šimtais ir tūkstančiais. Iškeitus 20 dolerių, net neužtenka kantrybės suskaičiuoti tų gautųjų 40 000, tenka tiesiog patikėti, kad neapgavo.
Kelionės pradžia
Rygoje susigriebiam, kad neturim nuotraukų Uzbekijos ir Tadžikijos leidimams. Pirmi kadrai kelionėje – juokingos ir prastos pasinės nuotraukos automatinėje fotobūdelėje... Nusileidę Taškente iš karto pajuntam Vidurinės Azijos karščio alsavimą. Oras sausas, karštis pakeliamas. Autobusu vykstame į Samarkandą, pakeliui sustodami užeigose „čaichana“. Prasideda gurmaniška kelionė į „lepioškų“, arbatos, avienos ir kitokių patiekalų pasaulį.
Samarkande vidurnaktį taksi „Moskvič“ važiuojame pirkti arbūzų. Nejauku, bet supranti, kad žmonėmis čia galima pasitikėti.
Samarkandas
Miestas panašus į stepes, pusdykumes – gelsvos smėlio spalvos. Vieno ar kelių aukštų namukai, Samarkande nėra labai ryškaus senamiesčio, kad būtų galima atskirti – čia senasis miestas, o čia jau naujas. Tiesiog gatvelės, namai, o tarp jų netikėtai virš visko iškylančios mečetės, medresės – penkių stambiausių senųjų architektūros paminklų spalvoti kupolai ir minaretai.
Registano aikštę supantis medresių kompleksas – islamo aukštoji religinė mokykla. Viduje gyvendavo studentai, apačioje vykdavo paskaitos. Visos durelės yra žemos, virš jų – citata iš Korano, kad eidamas pro jas į patalpą perskaitytum ir nusilenktum. Sienos visos puoštos nuostabiais spalvotais glazūruotų keramikos plytelių ornamentais, turkio spalvos kupolai (dabar restauruoti) taip pat dengti keramika.
Laikantis islamo tradicijos, žmogus niekur nevaizduojamas, todėl ornamentika – augalų ir Korano citatų kombinacijos. Daug kas dar restauruojama, pvz., minaretas – net internete rašoma, kad nors darbai ten nebaigti, už tam tikrą mokestį galima susitarti su prižiūrėtoju ir įlipti. Taip mes ir padarėme.
Šachi Zindos kompleksas – vieta, kur palaidota Timūro žmona, yra moterų laidojimo mauzoliejus, ten palaidotos žmonos, pusseserės ir pan. Viduje taip pat ornamentų pasaulis, sustojęs laikas, tačiau jausmas kitoks nei muziejuje – gali net ranka prisiliesti prie sienų, tarsi pajausti Vidurinės Azijos kultūros pulsavimą. Žinoma, apsilankome ir įžymiajame Azijos turguje, kur pilna rytietiško šurmulio, nematytų vaisių, riešutų, prieskonių.
Atskira tema – žmonių noras fotografuotis. Pamatęs tinkamą personažą tiesiog nebyliai klausiu: „Ar galima?“ Visi sutinka su džiaugsmu. O jei dar parodai ekranėlyje, kas išėjo, tai šypsenos ir entuziazmas pozuoti tiesiog trykšta.
Einant per turgų matosi viena didžiausių musulmonų mečečių. Ją pastatė Timūro žmona kaip siurprizą, kol vyras buvo išvykęs į karo žygį Indijoje. Statybos istorija labai romantiška – architektas, vadovavęs statyboms, įsimylėjo išvykusio valdovo žmoną. Statyboms besibaigiant ir artėjant Timūro grįžimo dienai, architektas iškėlė sąlygą – arba Timūro žmona jam atsiduoda, arba mečetės statyba nebus baigta. Valdovo žmona po ilgų derybų sutarė duoti bučinį. Po pabučiavimo architektas paliko žymę.
Grįžęs Timūras tai pamatė. Išgirdęs visą tiesą, puolė ieškoti architekto. O tasai, kaip ir graikų legendoje Ikaras, buvo pasidaręs sparnus ir išskridęs. Tačiau, kaip legendose būna, kažkur vidury Azijos nukrito ir užsimušė. Dabar tai vienas iš nedaugelio nebaigtų restauruoti objektų, todėl galima matyti, kaip atrodė ir kiti pastatai prieš pradedant juos tvarkyti: beveik plikos sienos, nubyrėję plytelės, tačiau pastato didybė lieka, priversdama žavėtis.
Nors visi šie miestai priklauso Uzbekijai, dauguma gyventojų yra tadžikai. Kaukaze turguj sunku fotografuoti, o čia viskas kitaip – ištraukus fotoaparatą, žmonės patys prašosi į kadrą, šypsosi, bendrauja. Stebina daugybė nematytų vaisių, persikų kauliukai pardavinėjami kaip riešutai. Kainos įvairios, tačiau kokybė visai kitokia nei mums iš ten atvežamų produktų.
Vienas iš tradicinių produktų – airanas, t. y. raugintas pienas, tačiau skonis visai kitoks nei mūsiškio kefyro, labai skanus. Kadangi esu matęs rytietišką turgų ir anksčiau, nebestebino lauke be jokių šaldiklių kabanti mėsa. Moterys siūlo šilko kilimus ir, aišku, visur vietinės gamybos duoną, kaip sakoma lepioškas – didesnes ir mažesnes, net su įvairiais ornamentais.
Iš Samarkando iki Uzbekijos-Tadžikijos sienos prabangiai važiuojam nauju autobusu su kondicionieriumi. Sieną pavyksta kirsti per 4 valandas. Pasienio poste kompiuteris vienas ir tas neįjungtas, visa informacija į žurnalus surašinėjama ranka. Stovėdami eilėje stebėjome sienos kirtimo ypatybes: susirinkus kritinei vietinių gyventojų masei, tiesiog surenkama reikiama „bakšišo“ suma ir visi praleidžiami į kitą pusę. Kirtę sieną, kratomės UAZ‘ikais ir PAZ‘ikais iki turistinės stovyklos „Artuč“ kalnuose.
Turiados atidarymas ir aklimatizacinis žygis
Turiados atidarymas: sudainuojam „Kalnai, kalnai“, sušokam „Laurenciją“ ir išeinam į pirmą pusdienio trukmės aklimatizacinį žygį. Pradžioje braunamės per brūzgynus, tačiau greitai randame taką ir sparčiai kylam aukštyn. 2435 m aukštyje pasiekiame Čikuraku ežerą, kuriame galima išsimaudyti.
Vietinės moterys su vaikais ateina skalbti. Pirmieji kontaktai, nuotraukos ir plačios šypsenos. Pakylam iki skaidraus žydro (bet labai šalto) Zierato ežero, pietaujam ir leidžiamės atgal. Pakeliui užsukam į kaimelį, kur moteriškės mielai su mumis bendrauja ir fotografuojasi. Viena, tiesa, niekaip nesutinka fotografuotis, tai kitos, užlaužę jai rankas, atsiveda į kompaniją.
Kulikalono ežerai – Bibi Džanato ežeras
Mums pasiseka. Dienai gauname asiliukus, kurie gerokai palengvina mums kuprinių nešimą. Išeiname į vienuolikos dienų žygį, tad maisto atsargos tiesiog spaudžia prie žemės. O dar visa įranga ir sava manta!
Sunkiai traukiame link nuostabiųjų Kulikalono ežerų, įveikdami tris nuobirynų laiptus. Kuprinės ir staigus pakilimas greitai sekina jėgas. Galiausiai atsiveria vaizdas su neįtikėtino skaidrumo ežerais.Nakvynei apsistojam prie Bibi Džanato ežero, kuo arčiau Alaudinų perėjos – rytojaus tikslo.
Ežero ramybė, žalia asiliukų pievelė ir upės šniokštimas atgaivina, tad išeiname pasivaikščioti iki didžiojo Kulikalono ežero. Pakeliui mus pakviečia užsukti kalniečių šeimyna. Moterys draugiškos, nors senesniosios rusų kalbą moka ganėtinai silpnai, „babuška chorošo“ (močiutė gerai) kartojanti sena moteris mielai fotografuojasi ir netgi duoda išbandyti sviesto muštuvį, tik mums ne itin sekasi. Iš kur ji turi tiek sveikatos?!
Alaudinų perėja – Alaudinų ežerai
Anksti ryte iškeliaujam į Alaudinų perėją (3730 m). Pirmą kartą ant pečių gula visas svoris – asiliukų čia nebėra... Fotografui nelengva: norint užfiksuoti kažką įdomesnio nei bendrakeleivių nugaras, tenka pabėgėti ir į priekį. Nors fotoaparatas ir į bendrą kelionės inventoriaus svorį įskaičiuotas, nėra lengva.
Pakeliui į perėją atsiveria slėnio panorama su apačioje žėrinčiais mažyčiais ežeriukais – džiaugsmas akiai ir proga pafotografuoti. Ir štai ji, pirmoji žygio perėja! Kai kuriems keliautojams tai išvis pirmoji kalnų perėja. Tokius vadas įšventina į keliautojus. Per ceremoniją, žinoma, neapseinama be ledkirčio bučiavimo...
Pietūs ir tradicinis aklimatizacinis popiečio miegas. Paskui ilgai ir varginamai leidžiamės iki Alaudinų ežerų, negalėdami atsistebėti jų spalvų ryškumu, vandens skaidrumu, aplinkos ramybe. Kelių sąnariai braška ir traška kaip perkaitę automobilio stabdžiai. Pagaliau kankynė baigiasi ir apsistojame prie upės. Nustembame aptikę net dvi pakelės užeigas „čaichana“. Vienoje iš jų užsisakome arbatos ir taip taupome kurą bei laiką.
Mutnyje ežerai
Mutnyje ežerai (3430 m), pasirodo, tikrai murzini ir drumzlini. Palapines iš paskutiniųjų jėgų statome akmenuotoje aikštelėje. Iš čia matosi mūsų aukščiausias tikslas – Energijos viršūnė (5105 m), taip pat ir jos vyresnioji sesė – aukščiausia Fanų viršūnė Čimtarga (5487 m). Stovykloje susirenka dar kelios grupės, poryt visi kartu šturmuosim Energiją.
Čimtargos perėja
Rytas pasitinka nuostabiomis kylančios saulės kasomis, krentančiomis per viršūnę. Ilgas ir sunkus kilimas stačiais nuobirynais. Sustojam nakvynės netoli perėjos ~4300 m aukštyje. Iš čia aiškiai ant perėjos matosi Jucevičiaus grupės žmogeliukai. Gyvename tarp uolų, jokios gyvybės. Vanduo vos teka iš po tirpstančio sniego lopo. Paskutinis inventoriaus patikrinimas, mazgų prisiminimas prieš rytojaus kopimą.
Čimtargos perėja – Energijos viršūnė – Čimtargos perėja
Atsikėlus dar tamsu. „Vandentiekis“ iš po sniego užšalęs. Šalta. Kopiam likusius metrus iki pačios Čimtargos perėjos (4600 m). Einant greitai sušylam ir nusirengiam vieną „kopūsto“ sluoksnį. Po valandos pasiekiam perėją. Čia „apsišarvuojam“ alpinistiniu inventoriumi: šalmais, apraišais, segamės karabinus, lazdas keičiam į ledkirčius. Lieka tik pasiryžę šturmuoti pačią viršūnę.
Pakilus iki ledyno ~4800 m, tenka tris valandas laukti, kol atsilaisvins virvės. Pučia žvarbus vėjas, tad dar keli keliautojai neištvėrę grįžta į stovyklą. Likusieji pagaliau pajuda ledynu aukštyn. Nepratusios prie „kačių“ apavo kojos klypsta į šonus ir nenori lipti aukštyn. Judame prisisegę prie virvės. Kartkartėmis nuo viršūnės prašvilpia išjudinti akmenys. Nejauku.
Staiga vėl šūksnis „akmuo“ ir merginos klyksmas. Akies krašteliu matau, kaip akmuo, peršokęs ledo gūbrį, pataiko Jurgai į šoną... Laimei, mūsų grupėje buvo chirurgas traumatologas. Vėliau paaiškėjo, kad skilo dubens kaulas. Toliau lipti visai nelinksma. Įveikęs ledyną, einu ant pirštų galiukų (kiek tai leidžia katės), kad tik nepaleisčiau akmens žemyn. Jau mačiau, ką tai gali reikšti.
Viršūnėje, priešingai nei apačioje, šilta ir nėra vėjo. Krentu kryžiumi ir 10 minučių gaudau kvapą, visgi 5100 m! Pradžioje neturiu jėgų net išsitraukti fotoaparato. Išgirdęs juoką, pakeliu galvą – pasirodo, iš nuovargio padėjau galvą ant kolegų kačių, su šalmu nieko nejaučiau... Atsigavęs padarau keletą kadrų nuo viršūnės ir leidžiuosi žemyn. Jurga jau transportuojama ledynu žemyn.
Prisijungiu prie gelbėtojų ir pasikeisdami nunešam ją neštuvais žemyn iki stovyklos. Čia mums labai padeda du čekų alpinistai gelbėtojai, kurie supratę, kad įvyko nelaimė, patys atskubėjo į pagalbą, pagamino neštuvus, vadovavo gelbėjimo operacijai. Radijo stotimis susisiekiam su kita grupe ir paprašom iškviesti gelbėtojų sraigtasparnį.
Kitą rytą neštuvais gabename Jurgą iki Mutnyje ežerų. Dėl sraigtasparnio niekas neaišku. Alpinistai įrengia nutūpimo aikštelę. Yra vilčių, kad atskris rytoj. Viltis miršta paskutinė...
Visgi po įvairių Lietuvos institucijų įsikišimo sraigtasparnis pasirodo. Po trijų parų!!! Pagaliau sužeistoji su palyda išskraidinama į Dušanbė ligoninę. Kylant nenumatytai stipri oro banga nupučia ne tik saulėje džiūstančius batus, kojines, bet ir palapines. Ežeras pilnas įvairių maišelių, o kojinių ieškom gerą valandą. Niekis, svarbiausia, atskrido ir paėmė Jurgą.
Po keleto sunkių dienų (buvo ne itin sėkmingai pasirinkta nusileidimo perėja, pradėjo smarkiai snigti) grįžtame prie Kulikalono ežero ir sustojam dienos poilsio. „Bobulė gerai“, kuriai mušėm sviestą, dabar verda kitiems turistams plovą. Verslas ir čia...
Gaila palikti kalnus. Dabar, rodos, ir naktys ne tokios šaltos, ir akmenys nekieti, ir nuovargis ne toks jau baisus. Atvažiuojam į pasienio miestelį Pendžikentą. Susitinkam Jurgą, su palyda grįžusią iš Dušanbė. Pasirodo, tik trečioje ligoninėje pavyko padaryti rentgeno nuotrauką, nes paprasčiausiai nebuvo elektros! Vėl išgelbėjo savas daktaras.
Džiaugiamės, kad vėl visa grupė kartu. Dar spėjam aplankyti vadinamąjį senąjį (pirmykštį) miestą, iš kurio likę tik pamatai. Keista, kad šiaip visur gerokai prišiukšlinta, o čia, kur senovės paminklas, tarsi net neišmindyta, autentika lyg ir nesaugoma, tačiau jaučiama pagarba. Šalia piemuo, ganantis avis, kažkur ore – artėjančios audros nuojauta. O miestas švenčia. Pasirodo, vyksta masinės vestuvių ceremonijos, nes artėja Ramadanas ir musulmonams jo metu nebus galima linksmintis.
Vėl Samarkandas
Iš Pendžikento greitai pasiekiam Tadžikijos-Uzbekijos sieną ir stojam į eilę. Vėl kelios valandos stumdymosi ir mes Uzbekijoje. Apsistojam Samarkande, turistinėje stovykloje, ir leidžiamės į turgų lauktuvių: prieskonių, riešutų ir džiovintų vaisių.
Vakare prieš miegą staiga nušvinta visa padangė ir nugriaudėja galingas sprogimas. Suvirpa net langų stiklai. „Nieko sau, uzbekai vestuves švenčia“, – pagalvojam... Staiga vėl nugriaudi kitas sprogimas, jaučiasi net karščio banga. Netrukus paaiškėja, kad už miesto esančioje dujų perpylimo stotyje kilo gaisras ir sproginėja dujų cisternos. Visiškai nejauku. Pagaliau sprogsta paskutinioji ir galime ramiai eiti miegoti.
Buchara
Anksti ryte išvažiuojam į Bucharą. Tai dar vienas nuostabus senovinis Šilko kelio miestas. Skirtingai nei Samarkande, kur istoriniai statiniai yra tolokai vienas nuo kito, Buchara turi kitokį veidą – tai tarsi vienalytis kompleksas, atėjęs iš praeities su namais, medresėm ir minaretais. Čia jaučiamas viso senamiesčio vientisumas.
Bucharos senamiesčiui būdinga arabiška viduramžių (IX–XVII a.) architektūra su siauromis gatvelėmis, kuriose vyksta intensyvi prekyba. Neatsispyrėm ir mes pagungai nusipirkti vietinių suvenyrų, papuošalų, keramikos, šilko dirbinių. Aplankėm Liabi Chauzo architektūrinį ansamblį, Magoki-Atorio mečetę, Poi Kaljano mečetę ir minaretą, gynybinę sieną ir kitus istorinius objektus. Neskubėjome, tiesiog mėgavomės kelione laiku atgal į viduramžius, gėrėm arbatą, valgėm plovą ir užkandžiavom melionais. Supratau, kad mūsų žinomas plovas palygti tėra ryžių košė su mėsa.
Didžiulį įspūdį paliko prisilietimas prie islamo tradicijos. Mano žmona netyčia užlipo prie mečetės įėjimo ant kilimo. Greit priėjęs imamas paprašė nusiauti batus, paklausė, iš kur mes. Išgirdęs, kad iš Lietuvos, mus labai nustebino, pakvietęs užeiti į mečetę ir leidęs fotografuoti pamaldų metu. Kaip tik atvažiavo turistai iš Taškento, kartu išklausėm, kaip arabų kalba skaitė Koraną.
Vakarėjant saulės nušviesti minaretai atrodė neįtikėtinai, o suvenyrai ir keramika – margos raštuotos lėkštės – prekybai besibaigiant netikėtai pabrango, kas, atrodo, prieštarauja mūsų įprastiems dėsniams.
Taškentas
Po Šilko kelio perlų Samarkando ir Bucharos Taškentas atrodė kaip nykus dulkėtas didmiestis, pasitinkantis skambiu lozungu „Taškentas – draugystės ir taikos miestas“. Oras įkaito iki 40 laipsnių ir po naktinės kelionės autobusu bei trumpo miego parkelyje nebebuvo jokio noro domėtis vietinėmis įžymybėmis.
Miestas nemažas, tačiau pastatai neaukšti, nes 1966 metais ten vyko didžiulis žemės drebėjimas, nušlavęs nuo žemės paviršiaus daugybę kultūros ir architektūros paminklų. Gatvės plačios, mašinų nedaug, nauji didesni pastatai – viešbučiai. Tiesiog šiuolaikinis miestas. Vadinamasis senamiestis yra daugmaž turgaus teritorija, kur nelabai aišku, kada baigiasi turgus ir prasideda seni pastatai.
Kadangi buvo karšta, važinėjome taksi. Kainos labai priimtinos. Yra trijų tipų kainos: užsieniečiams, svečiams iš Baltijos šalių ir vietiniams gyventojams. Aišku, ir mums pradžioj bandydavo šiek tiek užkelti, bet mes gi nekvaili – paklausdavom žmonių, kiek galėtų kainuoti nuvažiavimas iki numatytos vietos, o paskui derėdavomės su taksistu. Jis su malonumu rodė įžymybes – parlamentą, kitus svarbius objektus.
Taškente važinėjome visą dieną už 10 USD (apie 13000 somų, arba maždaug 25 Lt), kelionė iš oro uosto iki centro kainavo 5000 somų, t. y. apie 9 Lt. Bandėme nueiti į filmą, tačiau šie pasirodė esantys tik uzbekiški ir rodomi tik uzbekų kalba. Teko anksti grįžti į oro uostą ir iki rytinio skrydžio išbandyti grindų minkštumą...
Epilogas
Po penkių valandų skrydžio – vėl Ryga. Kelionė baigiasi... Jau pamirštas nuovargis, pilna kortelė nuotraukų ir daug neišdildomų įspūdžių, o širdies kamputyje jaučiu, kad kalnai vėl manęs laukia.
