Šis kultūros, politikos, mados, dar bala žino kieno centras visados mane traukė mintyse iškylančiais filmų epizodais, mėgstamiausių klipų ištraukomis, dainų žodžiais. Jis niekada nemiega. Niekada. Galbūt todėl visada yra vienu laipteliu aukščiau už likusį pasaulį, atrodo, tokį menką prieš šį megapolį. Tai – Niujorkas.
Štai kokios mintys kilo mano galvoje, kai po 8 valandas trukusio skrydžio nusileidau Niujorke ir įsėdau į geltonąją taksi mašinytę. Pro akis plaukė vietos, apie kurių aplankymą anksčiau net nedrįsdavau garsiau pasvajoti: Empire State pastatas, Chrysler dangoraižis. Lyg utopija atrodė ir iš pirmo žvilgsnio paprastos, niekuo neišsiskiriančios Manheteno gatvės, tačiau man jos buvo ypatingos.
Jas tokiomis padarė žmonės, naktinio miesto šviesos, eismo triukšmas. Neapleido jausmas, kad tuoj iš už kampo išnirs Jay-Z su Alicia Keys ir uždainuos: „These streets will make you feel brand new, big lights will inspire you“ („Tos gatvės privers tave pasijusti visiškai nauju, ryškios šviesos tave įkvėps“). Ir ta mintis, jog pagaliau esu čia... Tą akimirką buvau pati laimingiausia penkiolikmetė pasaulyje.
Niujorke praleidau savaitę ir galiu pasakyti, jog laiko neužteko pamatyti nė pusei to, ką norėjau išvysti. Nesuspėjau sulakstyti į Harlemą ir pabuvoti kokiame nors kietame džiazo klube, apsilankyti 9/11 memoriale, vieną dienelę pasiklysti Brukline ir ieškoti ten įkvėpimo dideliems darbams.
Guodžiu save, kad ir taip jau daug ką pamačiau – Times skverą, 5-ąją aveniu, Centrinį parką su visais atributais (pavyzdžiui, pirmokėlių rytine mankštele), Metropoliteno, Gugenhaimo ir Modernaus meno muziejus, Jungtines Tautas, Nacionalinį fotografijos centrą, žinoma, Laivės statulą, taip pat protestuotojų užgultą Volstritą.
Viskas praskriejo lyg sapne. Kai per dieną sukardavau dešimtis kilometrų, ant kojų laikė „Starbucks“ kava. Niekaip nesuprantu, kodėl visi taip peikia amerikietišką kavą? Ji man atrodo kaip tikras šios tautos gyvenimo būdo atspindys – patiekiama greitai, tačiau skaniai, kokybiškai, dėmesingai, paslaugiai ir nuoširdžiai.
Taip, amerikiečiai tokie – iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paviršutiniški darboholikai, nors iš tiesų jie yra empatiški ir tikrai išlaikę senąsias vertybes.
Viename filme Džulijos Roberts herojė išsako labai įdomią mintį: kiekvienas miestas „turi savo žodį“. Tai reiškia, jog bet kurį miestą galima apibūdinti vienu žodžiu ar žodžių junginiu. Mano nuomone, Niujorko žodis yra „įvairovė“. Taip, jis puikiai tinka! Čia rasi ir meksikiečių, ir kinų, beje, ir lietuvių (vienas taksistas sakėsi pažįstąs kelis lietuvius, kurie yra jo geri draugai. Taksisto tautybė – italas. Prieš tai vežusio – indas).
Alkį galima numalšinti jei ne „McDonalds“, tai bet kuriame iš daugybės prabangių restoranų, į kuriuos vietą reikia užsisakyti mažiausiai prieš mėnesį ar du. Apsipirkimo manijos apsėstieji susidomės gal „H&M”, gal „Gucci” ar „Prada”. O jau gyventojų spalvingumas! Kostiumuoti verslininkai, nešini odiniais lagaminėliais, metro sėdi greta juodaodžių jaunų vaikinų, iš kurių ausinių garsiai bumbsi repo muzika, o priešais juos – mokyklinio amžiaus stilingai apsirengusios merginos, kurių pokalbio temos – nuo madingo nagų lako iki artėjančių prezidento rinkimų.
Tai mane ir sužavėjo – bekraštė tolerancija, pastangos ne smerkti, o stengtis suprasti. Gyvenant tokio dydžio mieste, tampa labai svarbu prisitaikyti vieniems prie kitų (paskutiniais duomenimis, Niujorke yra daugiau nei 8 mln. gyventojų). Niujorkiečiams tai puikiai pavyksta.
Svarbiausias dalykas, norint pažinti šį nuostabų miestą, yra stebėti. Metro rinkitės tik itin dideliems atstumams įveikti, kitais atvejais nesibodėkite eiti pėsčiomis. Jei lindėsite požemyje, nieko taip ir nepamatysite, ir nepajusite tikrojo Niujorko. Kartais taip trokšdavau tiesiog klestelėti ant žemės kokių nors gatvių sankirtoje ir prasėdėti ten visą dieną, nes kiekvieną akimirką ten vyksta kažkas įdomaus – savo pasirodymus rengia gatvės šokėjai, muzikantai, artistai, netgi sankryžoje eismą reguliuojanti policininkė ima trypti į savo įsivaizduojamą ritmą ir suteikia vairuotojams geriausią emocinį užtaisą visai dienai.
Kadangi visa magija slypi vietiniuose gyventojuose, nesidrovėkite su jais pabendrauti! Užkalbinkite kavinės padavėją, laikraščių pardavėją ar muziejaus darbuotoją – jie bus laimingi pasišnekučiavę su atvykėliais iš tolimos šalies ir jiems padėję.
Galiu drąsiai sakyti, jog ši kelionė pakeitė mano pasaulėžiūrą.
Pirma, kai kas nors pamini žodį „miestas“, galvoje iškyla nebe Vilniaus vaizdas, o vaizdas į Manheteno salą nuo Bruklino tilto.
Antra, jei manęs paklaustų, kur mačiau gražiausius paveikslus ir talentingiausius muzikantus, sakyčiau, jog ne Basanavičiaus gatvėje, o Brodvėjuje ir Soho.
Trečia, jei man reikėtų įvardyti kraštą, kur norėčiau kada nors sugrįžti (kaip įmanoma greičiau), pagalvočiau ne apie ką kita, o... Užbaigti galite ir patys.
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!
