Marokas - be galo kontrastinga šalis. Iš nežmoniškai apkrauto ir žaismingo Marakešo per pora valandų gali atsidurti visiškoje ramybėje, kur ošia jūra ir bangos daužosi į olas ir, atrodo, visos problemos išnyksta per sekundę.

Po šito gali per pusdienį atsidurti Sacharos dykumose, didingai per jas keliauti ant kupranugario kaip Arabijos princas ir neatsitokėti nuo neapsakomo dykumų grožio. Būtent dėl šių priežasčių Marokas ir yra viena patraukliausių šalių, kurią būtina bent kartą aplankyti gyvenime.

Į šią jaukią šalį keliauju jau dešimt metų. Po šiai dienai vis dar atsiranda dalykų, kurie mane stebina, kur išmoksti ar sužinai vis kažko naujo.

Šį kartą nuo rugsėjo mėnesio kartu su vyresniąja dukra pasilikome ten šešiems mėnesiams. Apsistojome (kur, tiesą pasakius, visada ir traukia atvykti, būnant Maroke) mažame kurortiniame miestelyje pavadinimu Savira (Essaouira).

Laikas prabėgo kaip debesys, plaukiantys pro šoną. Tačiau kiekviena diena buvo absoliučiai skirtinga, nors ir atrodo, kad rytas prasidėdavo vienodai. Atsikeli ryte, apsižvalgai ir pagalvoji: „Kas manęs laukia šiandieną?" Eidama pirkti šviežios duonos (kaip ir kiekvieną rytą) išvysti didžiulę kaimyno šypseną, bet tuo pačiu pamatai, kad jis dar užsnūdęs ir tavęs nenori kalbinti, tiesiog pasakote vienas kitam "Bonjour, cava?" (Labas, kaip tu?)

Priėjusi prie duonos kepyklėles, paprašai dviejų duonyčių, į tave maloniai pažiūri su šypsena ir pakartoja tavo klausimą. Tu patvirtini.

Grįžusi namo su daug energijos ir geros nuotaikos, kurią pasigavai nuo kitų žmonių sutiktų gatvėje, išgeri šviežiai spaustų apelsinų sulčių, suvalgai dieviško skonio ir trapumo kruasaną (ir, žinoma, duonytę su mandarinu džemu) ir kimbi į savo rutiną.

Smagiausia tai, kad žodis „rutina“ man patapo mielas, nes tiesiog aš nebejaučiu jos. Viską, ką darai, darai su šypsena. Nežinau, ar tai pasakiškas oras, ar linksmi vietinių veidai ir pozityvumas, kuris tave išmokė: kiek turi, tiek užtenka, būk laimingas. Saulė šviečia, stogas virš galvos puikus, šeimoje visi sveiki.

Kas dažnam europiečiui pasirodytų: tau tiek užtenka, kad būtum laimingas? Aš ne toks lengvai patenkinamas! Tačiau būdamas tokioj aplinkoj, kai žmonės turi svarbiausią dalyką - vieni kitus, tu supranti, koks esi laimingas. Koks esi laimingas, neapkraudamas savęs bereikalingais daiktais, o tiesiog mėgaudamasis tuo, ką turi. O pagalvojus, turi labai daug!

Gyvenime laimę susikuriame patys, ar tai būtų Maroke, ar Lietuvoje ar bet kur kitur, svarbiausia atsikėlus sau pasakyti ar pagalvoti: „Aš - laimingas žmogus!“ Ir toliau tęsti savo dieną. O mano diena tęsdavosi vaikščiojant ir ieškant įvairių tekstilių, semiantis naujų idėjų, kaip dekoruoti namus, sustoti ir pasikeisti idėjomis su vietiniais prekiautojais, tapytojais, įvairiausio amato žmonėmis, kurie tave inspiruoja, duoda naujų idėjų ir mokina džiaugtis gyvenimu įvairiomis spalvomis.

Įpusėjus dienai, artėjant pietų metui eini turgelį pirkti vaisių, daržovių, mėsos. Maisto gaminimas čia taipogi turi savo šarmą. Pramokęs arabų kalbą čia gyvenantis žmogus laisvai susirankios norimus produktus, maloniai pakikens su pardavėju, kuris iš nuostabos negali atsitokėti, kad balta moterytė jo klausia arabiškai „Kiek kainuoja pomidorai?“

O apie produktų šviežumą net nepradėsiu… Dabar seilės varva kai pagalvoju apie saldžius pomidorus, lyg ką tik nuskintus nuo šakelės pas močiutę kaime. Pasigaminusios pietus, toliau kimbame į dieną: saulė šviečia, oras nuostabus. Stebi atvykėlius ir turistus, kuriuos, kaip ir tave, žavi Maroko šarmas ir didžiulė pasiūla įvairiausių prekių.

Per savo dieną čia gali sutikti įvairiausio plauko žmonių iš viso pasaulio. Turistų, kurie Maroke pirmą kartą arba personų, gyvenančių čia. Ir dauguma jų kartoja tą patį: čia - nuostabu! Kalbėdamasi su šiais žmonėmis išgirsti jų istoriją, kas juos patraukė atvykti būtent čia arba - pasilikti.

Per dieną gauni įvairios informacijos, daliniesi savąją su žmonėmis ir akies krašteliu pastebi, kad jau leidžiasi saulė. Greitai bėgi prie jūros palydėti ją ir tave užgožia tas nepakartojamas jausmas, kaip gamta natūraliai sulieja spalvas, it saulė užbaigdama savo dieną nusileidžia į jūrą ir mus pažadins tik rytoj, tačiau rytoj bus nauja, vėl kupina nuotykių ir naujų potyrių diena, kurios tu su mielu noru lauki.

Po truputį matai, kaip prekiautojai uždarinėja savo parduotuvėles, kraunasi daiktus ir eina namo ilsėtis po ilgos, tačiau, tikiu, kad ne mažiau įdomios dienos. Turistai eina klaidžioti po naktines gatveles, kurios sutemus atrodo dar kitaip, skleidžia kitokį savo šarmą. Arba eina į barus, pub'us, lounge'us, su nuostabiu vaizdu į visą miestelį, nuo kurio matosi jūra, kalnai ir dar šioks toks užsilikęs bruzdesys nuo prekiautojų.

Taip prabėga paprasta diena man, gyvenančiai čia. Turistai ir atvykėliai čia mėgaujasi įvairiomis pramogomis kaip jodinėjimas arkliais ar kupranugariais, plaukiojimas su banglentėmis, savęs lepinimasis marokietiškose pirtyse (Hamamas), nors neslėpsiu, mums tai jau būtinybė - bent vieną kartą į savaitę būtinai turi nueiti į Hamamą!

Pramogų čia, tiesą pasakius, yra daug ir įvairių, taip pat verda ir naktinis gyvenimas, tačiau naktinis gyvenimas kur kas daugiau gyvybingesnis Marakeše. Savira žavi savo ramybe ir šis miestelis turi tam tikrą savitą ir išskirtinę aurą, ko kituose Maroko miestuose nepajutau. Galbūt per savo gyvenimą kiekvienas atranda savo šalį ar vietą, kurioje žmogus jaučiasi savo odoje. Galiu drąsiai teigti, kad savo vietą atradau - Marokas, Savira.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (30)