Paslaptingosios vietos

 (3)
Mirties slėnio dykuma Kalifornijoje (JAV)
Mirties slėnio dykuma Kalifornijoje (JAV)
© Corbis

Sugriautos šventyklos, dingę miestai ir paslaptingos vietovės kursto vaizduotę ir kelia susidomėjimą tiek mokslininkams, tiek nuotykių ieškotojams. Kiek paslapčių paliko mums senoliai? Kiek sukūrėme patys ir paliksime kitiems? Kiek dar liko neišaiškintų dalykų?

Nors egzistuoja tam tikras tradicinių paslaptingų vietovių sąrašas, apžvelgsime tas, apie kurių egzistavimą veikiausiai nežinojote ar žinojote nedaug.

Buriuojantys akmenys

Apsilankę Kalifornijoje (JAV) esančioje Mirties Slėnio dykumoje, susidursite su kol kas nepaaiškinamu gamtos reiškiniu – buriuojančiais akmenimis. Jie juda be žmogaus ar gyvūnų įsikišimo, veikiami nežinomos jėgos. Dauguma akmenų pradeda judėti kas dvejus metus, o ryškiai matomos vėžės susiformavo per trejus ar ketverius metus.

Jei akmens apačia nelygi ir dantyta, slinkdamas jis palieka ryškų pėdsaką, o apvalūs ir nuožulnų dugną turintys akmenys slenka šiek tiek klajodami, palikdami ne tokią pastebimą uodegą. Kartais akmenys apsiverčia nuo vieno šono ant kito, slinkdami pakeičia kryptį ar pradeda judėti atgal. Vienodų matmenų ir masės akmenys dažnai pradeda judėti kartu, tačiau vėliau jų greitis pakinta ir vienas jų įsiveržia į priekį arba porai metų sustingsta vienoje vietoje. Dauguma akmenų sveria 60–100 kilogramų.

Akmenys į dykumą atkeliavo iš aplinkui esančių dolomitinių ar vulkaninės kilmės uolienų. Mokslininkams pavyko nustatyti, kad akmuo pradeda keliauti tada, jei jis nėra giliai paniręs į smėlį ir aplipęs plonu molio sluoksniu. Apie jėgas, verčiančias akmenis buriuoti, yra daug spėlionių, pradedant antgamtinėmis ir baigiant itin sudėtingomis, paremtomis magnetizmu ar Žemės sukimusi.

Mokslininkai spėja, kad akmenys juda stumiami stiprių vėjų, dažnai siaučiančių dykumoje, kai smėlis pasidengia rasa. Nors daug sveriančių akmenų vėjui nepavyktų išjudinti.

Pirmieji akmenis aprašė geologai Jimas McAllisteris ir Allenas Agnew 1948 m., o vėliau jais susidomėjo ir mokslininkai. Šiandien beveik visi slenkantys akmenys turi savo numerį ir vardą, o kiekvieno jų kelionė stebima ir žymima. Mokslininkai stebėjimams retkarčiais atsiveža ir pastato savo akmenų. Per pirmuosius bandymus iš dvidešimties pastatytų akmenų dešimt pradėjo judėti jau pirmąją žiemą, o akmuo, pavadintas Mary Ann, nukeliavo net 65 metrus. Per kitus šešerius metus bandomieji akmenys judėjo tik dvi žiemas.

Spėjama, kad akmenys geba judėti tik žiemai nusileidus į Mirties Slėnį ir smėliui pasidengus leduku, kai pakyla stiprūs vėjai (iki 145 km/val.). Vis dėlto nerasta jokių tiesioginių įrodymų, kad akmenis stumdo vėjai.

Eivberis

Iš Naujojo žemyno persikelkime į Senąjį. Pietinėje Anglijos dalyje yra daug priešistorinių liekanų. Pilkapių ir šventovių, didingų pastatų liekanos liudija apie aktyvų 3500 m. pr. Kr. gyvavusių klajoklių gyvenimą.

Daugelis girdėjo apie garsiąją Stounhendžo šventovę – vis dar neįmenamą mįslę, susidedančią iš apskritimu sudėliotų megalitinių uolų, kurių daugelis sveria apie 26 tonas. Galbūt tai observatorija, galbūt druidų šventovių šventose giriose liekanos. Iki mūsų laikų išlikęs Stounhendžas – jau antrasis, pastatytas ant pirmojo griuvėsių.

Tame pačiame Viltšyro kraštovaizdyje, be Stounhendžo, netoli Eivberio kaimo, aptiksite ir kitą, didžiausią pasaulyje stačių akmenų ratą, užimantį maždaug 11,3 ha plotą ir apjuostą 15 m gylio grioviu, einančiu aplink pylimą. Išorinio pylimo perimetras – daugiau kaip 1 kilometras. Jame buvo išdėstyta apie 100 stačių monolitų (šiandien išliko tik 27). Viduje galima aptikti dar du mažesnius žiedus, taip pat sudarytus iš statmenų akmenų, nors ir mažesnių. Dauguma akmenų negrįžtamai pranyko, mat krikščionys XIV a. ugnimi, vandeniu ir kaltais aktyviai griovė ir naikino akmenis, o vėliau juos naudojo beveik centre išdygusio Eivberio kaimo namams statyti.

Eivberio akmenų ratai pradėti statyti panašiu metu, kaip ir Stounhendžas, o priešistorinių objektų ir piliakalnių (netoli yra aukščiausias Europoje piliakalnis) gausa leidžia spėti, kad Viltšyro kraštovaizdis buvo itin aktyvus kultūrinis ar religinis centras. Neišlikus jokių rašytinių šaltinių, sunku nuspėti tikrąją Eivberio paskirtį.

Įvairūs radiniai, tokie kaip senoviniai ginklai, gyvūnų ar net žmonių kaulai, leidžia spėti apie apeiginę vietovės reikšmę, ratu išdėstyti akmenys galbūt susijęs su derliaus šventėmis ar metų laikais, o galbūt tai buvo observatorija ar vaisingumą skatinanti šventovė. Kai kurie mokslininkai spėja, kad taip išdėstyti akmenys gali kaupti ir skleisti gamtinę žemės energiją, o prieš 5 tūkst. metų gyvenę žmonės jai buvo jautresni, tad ir gyvendami arčiau akmenų jautėsi saugesni.

Karnako megalitų alėjos

Didžiausiomis megalitų sankaupomis vienoje vietoje garsėja ir Karnako vietovė Prancūzijoje. Vienus seniausių žmogaus rankomis sukurtų darinių aptinkame Karnako Bretanės kraštovaizdyje. Stačias akmens luitas ant žole apaugusio piliakalnio saugo angą į 4700 m. pr. Kr. datuojamą kapą. Masyvus koridorius akmeninėmis sienomis pastatytas taip, kad viduržiemį į jį patenka pirmieji saulės spinduliai. Ši kapavietė, kurioje palaidoti tūkstančiai žmonių, bent 2 tūkst. metų senesnė už Stounhenžą ar Egipto piramides.

Mokslininkams belieka tik spėlioti apie ten gyvenusią ir aukštą išsivystymo lygį pasiekusią civilizaciją, kuri galbūt vėliau išsibarstė po Senąjį žemyną ar persikraustė į Britanijos salas. Tą demonstruoja ir kraštovaizdyje esančios keturios įspūdingos iš tūkstančių akmenų sudarytos eilės, besidriekiančios aštuonis kilometrus. Didžiausia akmenų sankaupa ir aktyviausiai turistų lankoma vieta – Menec kaimelis, kur sodybas iš visų pusių supa statmeni akmenys.

Nuo kaimelio keliaudami į rytus aptiksite dar 1 099 akmenis, išrikiuotus 11 eilių pagal dydį, pradedant 3,7 m aukščio ir baigiant nesiekiančiais metro. Akmenų eilės nėra simetriškai tiesios, banguoja pagal reljefą ir baigiasi dar vienu ratu, sudarytu iš akmenų. Šiek tiek tolėliau Kermario akmenų alėjoje (dar vadinamoje „Mirusiųjų vieta“) aptiksite dar įspūdingesnių akmenų alėjų. Nors akmenų ten mažiau, jie gerokai aukštesni ir iš pradžių siekia net 7 metrus!

Trečiąją akmenų rikiuotę aptiksite keliaudami dar toliau į šiaurę, „Deginimo vietoje“, kur 13 eilių stovi 540 akmenų, o dar už keliolikos kilometrų stūkso paskutiniai 100 akmenų. Galbūt buvo ir penktoji ar šeštoji akmenų eiliavimo vieta, bet iki mūsų dienų neišliko, nes bėgant tūkstantmečiams nemažai akmenų išnyko. Šiaip ar taip, Karnakas pelnytai laikomas megalitinių luitų pasauliniu centru.

Kaip ir Anglijoje, Prancūzijos ir pasaulio tyrėjai ginčijasi dėl šių akmenų paskirties. Vienos akmenų eilės išdėstytos astronomiškai prasmingomis projekcijomis, o kitos – visiškai ne (nors žvaigždžių išsidėstymas per 5 tūkst. metų pakito, kaip ir vietovės reljefas). Kasmet Karnako ūkininkai rugsėjo 13 d. gena gyvulius prie bažnyčios, kad juos palaimintų. Jie pasakoja, kad tai šiose vietose darė ir senovės pagonys. Apie tai byloja ir archeologų randami gyvūnų kaulai ar žemdirbystės įrankiai.

Sėdėdami ir gerdami alų ar vyną vietiniame bare iš vietinio gyventojo išgirsite, kad luitai – tai romėnų kariai, kuriuos akmenimis pavertė Kornelijus, Karnako šventasis ir buvęs popiežius, išvytas iš Romos. Jei vietiniams atrodysite sąžiningas ir vertas, būsite nuvestas prie Fėjų akmens (Er Groh). Dvidešimt metrų aukščio ir daugiau nei 350 t sveriantis akmuo suskilo į keturias dalis praėjus beveik 5 tūkst. metų per 1722 m. drebėjimą. Beliks akmenį apeiti ratu keturis kartus prieš saulės tekjimą, mintyse kartojant savo norą, ir akmenyje gyvenančios fėjos jį galbūt išpildys.

Niugrendžas

Vienas gražiausių priešistorinių reliktų Airijoje – Niugrendžo koridorinis kapas, su Knowth ir Dowth kapais iškylantis virš derlingo slėnio, esančio greta Boinės upės, ne per toliausiai nuo Dublino. Greta smalsesnis lankytojas aptiks dar 25 kapavietes, o gal pastebės ir dar niekieno nerastą?

Apie maždaug 3250 m. pr. Kr. statytą kapą šiuolaikinis pasaulis sužinojo tik 1699 m., kai jį aptiko Edwardas Lhuydas, antikvaras iš Velso. Jis aprašė kapo viduje esančią olą, besišakojančią į mažesnes ertmes. Už kapo yra trys patalpos, kiekvienoje jų – po masyvų akmeninį dubenį, veikiausiai naudotą aukoms.

Nuostabą kelia ir tai, kad per visus šiuos metus nuvirto tik du atraminiai akmenys, o vidurinio koridoriaus galą žiemos saulėgrįžos dienomis pasiekia pieštuko storio saulės spinduliai, tarsi norėdami šiandieniam Indianai Džonsui parodyti vieną konkretų tašką sienoje virš akmeninio dubens.

Galbūt ten stovėjo kokia relikvija, o galbūt buvo tikėta, kad spinduliai žadins ten laidojamus mirusiuosius ar garantuos jiems ramybę. Ką dar saugojo Niugrendžo koridorinis kapas, sunku pasakyti, mat jis rastas išplėštas.

Kita įdomi ir mistiška detalė – dauguma akmenų Niugrendže ar kituose kapuose išraižyti (ko nėra Stounhendže, Eivberyje ar Karnake). Įėjimo angą saugantys akmenys papuošti spiralėmis, daug raižinių aptikta ant nematomos akmens pusės (t. y. nusuktos į lubas ar sienas). Dauguma ornamentų – rombai, zigzagai, apskritimai, įvairios kreivės ir spiralės.

Beveik visi raižiniai nesutampa su raižiniais, randamais kitose Airijos dalyse. Iš pradžių simboliai laikyti dekoratyviniais, neturinčiais didelės meninės vertės, bet vienas tyrėjų, Martinas Brennanas, savo knygoje „Boinės slėnio vizija“ teigia, kad dauguma raižinių – veikiau astronominių stebėjimų išvados nei dekoracijos, o visas kapaviečių kompleksas – milžiniškas saulės laikrodis.

Kiti mokslininkai kapavietę sieja su iki šiol neaptiktos gamtinės žemės energijos kaupimu ir skleidimu arba kapą linkę laikyti vaisingumo šventykla, nes koridorių dengiantis pilkapis yra kiaušinio formos, o koridorių galuose esančios olos ir akmeniniai dubenys primena motinos įsčias. Viduje stovintis falo pavidalo stulpas galėtų būti vyriškos lyties simbolis. Aišku tik tiek, kad saulė Niugrendžo statytojams buvo itin svarbi kaip tyrimų ar religinių apeigų dalis.

Hal Saflieni ir Taršinas

Vienas seniausių ir paslaptingiausių statinių visame pasaulyje taip pat aptiktas Vakarų Europoje, Maltoje, 1902 m. statant naujų gyvenamųjų namų kvartalą. Atrastą šventyklą sudaro daugiau kaip dvidešimt vienas su kitu sujungtų ir natūraliai atsiradusių ar žmogaus rankų sukurtų urvų, kuriuose buvo pilna žmonių kaulų.

Urvai išrikiuoti šiaurės pietų kryptimi, o paskutinio fasade iškirsta anga į šventyklos vidų. Viduje galima rasti ir spėjamąjį orakulo kambarį, kuriame nedidelė ovali niša aidžiai šnabžda žodžius, išsakytus žemu tonu, tad tai turėjo kelti keistus jausmus pirmykščiam žmogui. Greta yra ir aukų duobių, į kurias buvo metamos gėrybės po orakulo konsultacijų ar sėkmingai pasveikus po ligos.

Didysis altorius pietinėje Taršino šventykloje išdailintas spiralių motyvais, panašiais į tuos, kurie aptinkami Niugrendže, Airijoje. Kasinėtojai altoriuje atrado akmeninį stalčių, kuriame tūkstantmečius dūlėjo titnago peilis ir ožkos ragas, veikiausiai naudoti per aukojimo ceremonijas.

Dauguma patalpų šventykloje buvo išdažytos sodriai raudona spalva ir meniškai iškaldintos.

Olose rasta ir statulėlių, veikiausiai vaizduojančių miegančias moteris. Galbūt tai buvo miegojimo, nuo kurio turima pasveikti, šventykla. O galbūt buvo tikimasi sapnuose susitikti su mirusiaisiais, nes panaši tradicija Viduržemio jūros šalyse išlikusi iki šių dienų. Kitose šventyklos dalyse aptikta daug kaulų, tad šventykla veikiausiai buvo ir kolektyvinis kapas. O gal įvyko kraupi tragedija ir ten tiesiog palaidoti žmonės, žuvę per karinį konfliktą ar dėl ligos protrūkio.

Už keliasdešimties kilometrų 1915 m. aptiktoje akmens amžiuje statytoje Taršino šventykloje Maltos gyventojai veikiausiai garbino deivę, kurią įsivaizdavo kaip labai riebią moterį, nes rasta daug stambią moterį vaizduojančių statulėlių.

Tikriausiai jos simbolizavo Motiną Žemę ar Deivę Motiną, jai buvo aukojamos aukos ir su ja kalbama dalyvaujant orakului. Bado baimė turėjo labiausiai kankinti senovės Maltos gyventojus, nes žvejyba buvo tik beprasidedanti, o uolėtame dirvožemyje užaugdavo ne pats didžiausias derlius.

Abi šventyklos greičiausiai buvo tarpusavyje susijusios, vienoje laidoti mirusieji, kitoje melstasi už juos ir tikintis derlingų metų. 800 metų klestėjusi ir prieš 3500 m. pr. Kr. gyvavusi civilizacija netikėtai apleido šventyklas ir jos pamažu pasislėpė po žemių sluoksniu. Bronzos amžiuje į Maltą atvykę naujakuriai salą aptiko visiškai tuščią ir išmirusią.

Žurnalas „Valstybė“
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Kelionės ir laisvalaikis

Rengiatės grybauti? Naudingi patarimai (4)

2014 rugpjūčio mėn. 22 d. 08:36
Prasidėjus grybų sezonui daugelis skuba pagrybauti, maloniai pasivaikščioti ir pailsėti miške. Nors daugelis grybautojų mano, kad puikiai pažįsta valgomuosius grybus, vis dėlto retkarčiais į pintines papuola ir nuodingų grybų, kurie pridaro daug nemalonumų. Pasitaiko, kad vyresnio amžiaus žmonės, kurie visą gyvenimą grybavo ir gerai pažįsta grybus, dėl pablogėjusio regėjimo skaudžiai apsirinka – prisirenka nuodingų grybų. Tad grybaujant ir vėliau tvarkant grybus reikia būti itin atidiems.

Konkursas! Kuo kvepia mano atostogos (3)

2014 rugpjūčio mėn. 21 d. 17:29
Jau atostogavote? Nesvarbu, jei dar nespėjote - atostogų kvapas visada su mumis. Vieniems jis kvepia sūria jūra, kitiems - žemuogėmis, o tretiems - kava mažoje Paryžiaus kavinukėje... Kviečiame dalyvauti fotokonkurse „Kuo kvepia mano atostogos“! Nugalėtojų laukia puikūs „Kvapų namų“ įsteigti prizai.

Šį vakarą prie Baltojo tilto įvyks grilio fiesta (3)

2014 rugpjūčio mėn. 21 d. 11:13
Šį vakarą prie Baltojo tilto įvyks grilio fiesta
Organizatorių nuotr.
Šiandien vakare į pievelę Vilniuje prie Baltojo tilto susirinks šimtai piknikautojų. Kasmete vasaros tradicija tapusio masinio pikniko organizatoriai šiemet vilniečius ir sostinės svečius kviečia į keptos mėsos fiestą – „Borjomi Grill pikniką“.

Atostogauti – kartu su šešku (18)

2014 rugpjūčio mėn. 20 d. 00:01
Per vasaros karščius kaunietė Eglė Tulčiūtė ištrūko iš miesto ir atostogauja prie jūros. Poilsiui netrukdo keturi naminiai šeškai – Taškis, Ozis, Blondinė ir Kipšas.

Noriu prasitęsti atostogas! Skaitytojų istorijos

2014 rugpjūčio mėn. 18 d. 16:32
Publikuojame skaitytojų mintis, kodėl jie norėtų prasitęsti atostogas. Kviečiame ir jus dalyvauti konkurse „Prasitęsk savo atostogas - laimėk 3 dienų kruizą Baltijos jūra!“