Vairuotojai tarpusavyje trumpai apsikeičia rytine padėtimi foto fronte: kas ką ir kur matė, ką girdėjo ar užuodė. Dažnai kliūva ir mums. Po rytinio skrydžio grįždami namo, susiduriame su priešpriešinės paparacių kolonos teroru.

Jei mūsų nuotaika po rytinio poskrydinio šampano yra ypač pakili, drauge su kolega atsistojame ir pro įmonės safario-mobilio stogą tiesiog saliutuojame artėjančiai kolonai savo auksiniais pasididžiavimo vertais pilotų antpečiais. Mes vargšų gyvuliukų nė už ką neišduotume.

Tačiau tai už mus džiaugsmingai padaro vairuotojai: ten ir ten pūna antilopė, paslaugiai dalimis išnešiojama amžinai alkanų grifų ir marabų gandrų, ana ten už kalno prie medžių kol kas ramiai gulinėja po naktinės medžioklės dar sotūs liūtai su savo liūtesomis, kažin kuris jau spėjo pamatyti ir išduoti leopardą. Kiekviena turistų brigada iš šio dienos įspūdžių meniu išsirenka savus patiekalus ir taip nuo kolonos vienas po kito atsiskiria safario automobiliai.

Tiesa, prie įspūdingiausių gyvųjų, leisgyvių ar ką tik mus palikusių savanos eksponatų atskiros mašinytės ar jų grupės vėl labai greitai susiburia į didesnius kovinius vienetus. Net netyčia pradūrus padangą ar dėl kitokių gedimų ant kelio sustojus kuriai nors iš mūsų amžinai byrančios autotechnikos, akimirksniu esame apsupami šios motorizuoto, amžinai alkanus įspūdžių turistus gabenančio metalinio būrio.

„Kas gero?“ – akimis klausia sutrikę ir visuomet labai smalsūs savanos rimties trikdytojai.

„Padangą pradūrėm,“ – žvilgsniu atsakome jiems.

„Aaa.., – grįžta ištęstas, kupinas kažko tarp užuojautos ir nusivylimo žvilgsnis.

„Bent ką nutrenkę būtumėt,“ – jie skuba pridurti iškalbingomis mimikomis.

Atsakau už savo žodžius: kinai šiuo metu sudaro didžiąją parko svečių ir įspūdingiausio ilgio fototechnikos savininkų dalį. Šios šalies piliečiai turi unikalią savybę: perdaryti ar savaip interpretuoti vakarietiškus gaminius, kūrinius ir idėjas. Komunizmas pagimdė kažką neaiškaus, naujo ir taip paprastai neapibrėžiamo. Politikos mokslu nesidomiu, todėl Kinijos komunizmo fenomeno neanalizuosiu. Bet, jei jūs vis dar naiviai manot, kad kinai – tai tik milijardas už dyką dirbančių skruzdėliukų, komunistinės propogandos išplautomis smegenimis, labai klystate!

Dabar tai – neįtikėtinai didelį pasiturinčių turistų srautą generuojanti šalis. Kenijoje, kaip ir visame Afrikos kontinente, šios šalies-milžinės planai yra grandioziniai ir nuo nieko neslepiami. Kinija kasmet į Kenijos ekonomiką atplukdo milijardus siekiančias investicijas. Už tuos pačius juanius Kinijos Liaudies Respublikos rangovai, pasitelkę nepailstančius kinų darbininkus, čia tiesia kelius, geležinkelius ir stato gamyklas.

Afrika, kartu su ja ir Kenija, Kinijai tampa gamtos išteklių centru. Iki 2016 metų Kenija planuoja tapti daugiausiai naftos eksportuojančia Afrikos valstybe. Nenuostabu, kad sumanieji kinai čia taip noriai investuoja ir skolina beveik neskaičiuodami.

„Atiduosite nafta,“ – gudriai šypteli jie.

Kinų turistų netrūksta ir Masai Maroje. Juolab, šiems mažučiams tikrai smalsu, kaip gi gyvai atrodo tas, priešpaskutinis pasaulio raganosis. Beje, kalbu apie tą patį, iš kurio rago buvo pagaminti tie garsieji vaistai nuo impotencijos. Turiu pripažinti, kinai yra drąsūs, stiprūs ir vikrūs žmonės. Tačiau pastarieji Afrikos įvykiai įrodė, kad yra dalykų, kurių prisibijo net jie. Jų baimės šaltinis – Mandela! Prašau, štai ir istorija.

Po vieno iš skrydžių mano kolega Donatas seniai pažįstamo turistinių grupių vadovo paklausė, kodėl gi pastaruoju metu taip sumažėjo turistų iš Kinijos srautai, ir jam nė nemirktelėjus buvo išklota tikroji priežąstis:

„Mandela, seni! Gyveni čia ir negirdėjai apie Mandelą?!“

Trumpam stojo nepatogi tyla.

„Tai ką, kinai Mandelos bijo?! Jis gi miręs!“ – iš pradžių niekaip nesutiko Donatas. Po poros minučių jis, pasijutęs kiek nepatogiai, pasitikslino: „Tai...Gal ebolos?“

„Taigi, aš tau tą ir sakau, o tu iš viso nesiklausai!“, – trumpai jam atkirto grupės vadas.

Atrodo, geriausi pokalbiai čia gimsta kur nors važiuojant. Jau anksčiau įsitikinęs, kad iš vairuotojo Eriko galima išpešti įdomių istorijų, pradėjau jį kalbinti kur kas dažniau. Taigi, pakeliui į mūsų medinę bakūžę parko pakraštyje, mano taktika pasiteisino ir buvau pamaitintas pikantišku pasakojimu apie vietos pasieniečius ir jų darbo metodus. Masai Maros proletariatas šiuos narsius, mus saugančius vyrus vadina reindžeriais. Nežinau, ar tai oficialus jų titulas – džiaugiuosi neturėjęs galimybės to jų paklausti asmeniškai.

Kadangi beveik kiekvieną skrydį baigiame nusileidę beveik prie pat Tanzanijos sienos arba praktiškai Tanzanijoje, dažnai matome juos draugiškai mojančius mums dar skrendant arba jau grįžtant iš skrydžio. Tie vyrai visuomet yra pasitempę, aprengti maskuojančia uniforma ir ginkluoti rimtais šautuvais.

Nedidelė jų dalis džiaugiasi patruliuodami mašinomis, o likę tai daro pėstute, todėl kartais net prašosi pavežami. Visada gerai nusiteikę ir ramūs, pasak Eriko, dauguma jų čia valstybės buvo paskirti neseniai: apsaugai nuo brakonierių ir padažnėjusių turistų užpuolimo ir prievartavimo atvejų dėl iš Tanzanijos pusės sieną nelegaliai kirtusių pašlėmėkų.

„Va, šie puikūs vyrukai anądien porą tokių paklojo!“, – išpoškino, kaip visada plačiausiai šypsodamasis. Tuo tarpu Eriko palydovas išsigandęs pritariamai linkčiojo.

„Nieko negirdėjau,“ – atsakau galimam melagiui nutaisęs rūščią veido miną.

„Žinoma, kad negirdėjai. Negi tu manai, kad kas nors tokius dalykus turistams ir kitiems mzungu reklamuoja?“ – keistu džiaugsmu nesitvėrė Erikas. „Kūnus paliko ten, kur juos ir nudėjo. O hienos ir grifai iki ryto viską kruopščiai išvalys!“

Man pasidomėjus, ar sienos pažeidėjai nusipelnė mirties, nes reindžeriai iš nelegalų susilaukė pasipriešinimo, vairuotojas tik burbtelėjo, jog tai niekam neįdomios detalės. Taip jau viskas surėdyta: visus nelegaliai kirtusius sieną iš Tanzanijos pusės, paprastai pasitinka kulkos. Žinoma, o jau paskui nekantrauja ir hienos su savo draugais grifais. Beliko tik džiūgauti, kad Tanzanijos valdžia ne tokia stropi. Mano kolegai jau teko ten kartą leistis ir vos pavyko sveiką kailį parnešti į Keniją iki anos pusės reindžerių pasirodymo.

Žodžiu, Afrika ar Europa, santykiuose su kaimynais geografija nepavaldi.

Sausos žolės deginimas – vienas bendras lietuvių „ūkininkų“ ir žavingųjų tanzanų hobis. Todėl dūmai Serengečio nacionaliniame parke Tanzanijoje rūko kasdien iki pat rugsėjo pradžios. Nors hobis ir toks pat, bet priežastys visiškai kitokios.

Nenorėdami prarasti pinigų dėl iš jų pusės į Keniją išmigruojančių antilopių (o kartais ir turistų) ordų, Tanzanijos čiabuviai padega žolę. Jie šventai tiki, kad pankamai platų pasienio su Kenija ruožą pavertus sudegusia plyne, antilopės tiesiog persigalvos ir į Keniją nebemigruos. O ką..? Skamba logiškai. Tik, deja, neveikia. Neveikia, nes antilopės jau savaime yra prigimties prakeiktos, o gal užburtos. Migruoti, žygiuoti kas benutiktų: tokie yra motulės gamtos raguočiuos veikiantys afrikietiški burtai! O būti užburtam Afrikoje visai ne gėda, o netgi normalu.

Dar vakar prie pietų stalo šefas manęs paklausė: kaip aš? Atsakiau, kad padariau skrydį ir jaučiuosi laimingas! Visiškai priešingai nei vakar. Po trijų dienų skraidymo pertraukos tapau kvailas, piktas ir net agresyvus.

„Gerai, kad gyvenu parko pakraštyje ir jūs nematote mano tamsiosios pusės,“ – pridūriau.

Smalsuolis tik nusišypsojo man į veidą. Tuo tarpu maža moterytė iš virtuvės, laukinių savanos akių savininkė, supratusi, kad aš visai nejuokauju, akimirksniu atpažino – esu užkerėtas. Vietinei raganai tokia situacija aiški kaip ant delno: kažkas pagamino mano vudu lėlę, įdavė kokiam tai atsitiktinai šalia pasitaikusiam aleknai, kad tas užsimotų kiek tik pajėgdamas ir paleistų ją dangun skristi kuo toliau ir aukščiau!

Tai va. Taip ir skrendam drauge su ta lėle jau daugelį metų, vis laukdami laimingo tūpimo...