Leidykla „Terra Publica“, leisdama knygą „Lietuvos miestai ir miesteliai“ suskaičiavo 346 miesto ar miestelio statusą turinčias gyvenvietes (kuriose gyvena iki 50 tūkst. gyventojų). Kiekvienas iš jų yra savitas ir įdomus. Deja, ne visada pakankamai žinome ne tik apie Lietuvą, bet ir apie savo miestą ar miestelį. Laikas tai pakeisti ir pažinti savo kraštą. Pradėkime nuo pasivaikšiojimo po Kėdainius.
Aplankykime Kėdainius
Nevėžio ir jo intakų Dotnuvėlės, Smilgos, Obelies santakoje įsikūrę Kėdainiai – vienas lankomiausių miestų ne tik dėl geografinės padėties, bet ir dėl išlikusio mūrinio senamiesčio, kuriame galima aptikti įvairių čia gyvenusių tautų pėdsakų.
Nors Kėdainių dvaras neišliko, miestas didžiuojasi 1653 m. pastatyta rotuše, net keturiomis bažnyčiomis, sinagogų kompleksu, škotų pirklių namais. Dabartinis Kėdainių senamiestis užima 86 ha teritoriją, jame išlikę XVI–XIX a. pastatų.
Iš miesto istorijos
Lietuvos viduryje, abipus Nevėžio upės, įsikūrę Kėdainiai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1372 m. Hermano Vartbergės kronikoje. Miesto vardas yra asmenvardinės kilmės, sudarytas iš asmenvardžio Kėdainis.
Nevėžio vandens kelias ir apylinkių vieškeliai sudarė geras sąlygas gyvenvietei plėstis. Kitapus Nevėžio, kairiajame upės krante, XV a. buvo pastatytas Kėdainių dvaras (XVI a. perkeltas į kitą upės krantą), pirmoji katalikų bažnyčia. XVI a. antrojoje pusėje mieste įkurta evangelikų reformatų parapija.
1447 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis Kėdainius padovanojo žymiam valstybės veikėjui Radvilai Astikaičiui. Radvilų giminei miestas su pertraukomis priklausė iki pat XIX a. pradžios. 1544–1614 m. Kėdainiai priklausė ir didikų Kiškų giminei.
1590 m. Zigmantas Vaza Kėdainiams suteikė Magdeburgo teisę ir herbą, teisę turėti savo antspaudą, rengti tris muges per metus ir kassavaitinį turgų šeštadieniais, steigti parduotuves, laikyti svarstykles, ilgio bei saiko matus. XVII a. pradžioje mieste buvo leista laisvai kurtis ir išvykti kitų miestų gyventojams, tarp jų ir pirkliams. Šalia lietuvių mieste ėmė kurtis vokiečiai evangelikai liuteronai, škotai presbiterionai, plėtėsi žydų bendruomenė. Kėdainiai suklestėjo, kai juos paveldėjo Jonušas Radvila, kuris rūpinosi miesto ekonominiais ir teisiniais reikalais, pavertė Kėdainius kultūros židiniu.
1655 m. spalio 20 d. Šiame mieste Žemaitijos bei Upytės, Kauno, Ukmergės, Breslaujos pavietų ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietų bajorai pasirašė Kėdainių sutartį su Švedija.
Kėdainiai iš kitų provincijos miestų išsiskiria įspūdingu mūriniu senamiesčiu. Senosios miesto dalies gatvių ir aikščių išdėstymas mena reformacijos laikus, o atrastos XIV–XV a. medinės gyvenvietės liekanos patvirtina seną ir garbingą Kėdainių istoriją. Kėdainių senamiestis paskelbtas svarbiu visos Lietuvos urbanistikos paminklu.
Šv. Jurgio bažnyčia
Seniausias Kėdainių miesto pastatas – Šv. Jurgio bažnyčia (Šėtos g. 10). Spėjama, kad pirmoji bažnytėlė statyta apie 1445–1460 m. XVII–XIX a. bažnyčia buvo ne kartą atnaujinama, o iš pagrindų suremontuota 1840 m. Mūrinė Šv. Jurgio šventovė yra gotikos stiliaus, su pristatytu žemu renesanso stiliaus varpinės bokštu, kuris sumūrytas iš torūnietiškų plytų. Bažnyčia buvo gynybinio pobūdžio, todėl jos išvaizda primena tvirtovę.
Didžiosios Rinkos aikštė
Kėdainių miestas išsiskiria savo mūriniu senamiesčiu. Įdomi ir Didžiosios Rinkos aikštė, senoji turgavietė (rinka), kurioje stovi viena iš trijų išlikusių miesto rotušių Lietuvoje. Kėdainių aikštę su rotuše supa XVII–XIX a. statyti burmistro, mokyklos profesorių (rektorių), amatininkų, stiklių, pirklių namai.
Rotušės aikštėje stovi ir Algirdo Boso sukurtas paminklas kunigaikščiams Radviloms, kurių pastangomis Kėdainiuose iškilo vaistinė, spaustuvė, licėjus. Tai monumentas – iš bronzos ir granito, jame vaizduojamas LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Jonušas Radvila, jo kariai, herbai, istoriniai simboliai, Kėdainių krašto panoramos fragmentas ir didelė LDK iždo skrynia.
Škotų namai
Kėdainių miesto istoriniai pastatai – škotų namai (Radvilų g. 5, Radvilų g. 21), kuriuose XVII–XVIII a. kūrėsi škotų bendruomenė. Kristupui Radvilai išleidus privilegiją visiems norintiems laisvai atvykti į miestą, dalis škotų apsistojo Kėdainiuose, įsirengė namus ir atidarė krautuvėles. Šios tautybės gyventojai prisidėjo prie Kėdainių klestėjimo XVII a. Dar iki šių dienų mieste puikuojasi škotų namai: buvęs burmistro Jurgio Andersono namas (Radvilų g. 5), Arnetų (Senjorų) namas (Radvilų g. 21), 1624–1661 m. išmūrytas škotų pirklio – tai vienas autentiškiausių Kėdainių senamiesčio pastatų.
Kėdainių rotušė
Kėdainiuose stovi viena iš trijų Lietuvoje išlikusių rotušių (rotušės išliko Vilniuje ir Kaune). Renesanso stiliaus rotušė 1653–1654 m. perstatyta iš dviaukščio mūrinio pastato. Anksčiau rotušės rūsyje buvo kalėjimas ir archyvai; pirmame aukšte – parduotuvės; antrame – magistrato darbo patalpos ir teismo salė. Šiuo metu rotušėje įsikūręs Civilinės metrikacijos skyrius ir dailės galerija.
Instaliacija „Pirklio Keidangeno užvažiuojamieji namai“
Kėdainių miesto vardas yra asmenvardinės kilmės. Viena iš miesto kilmės legendų byloja, kad gyvenvietės pavadinimas kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno vardo. Pirklys, atvykęs iš Kuršo, Nevėžio lygumoje tarp keturių upių atrado gražią vietą ir įkūrė čia nedidelį kaimą.
2010 m. švenčiant miesto 638-ąjį gimtadienį ir 420-ąjį jubiliejų, kai Kėdainiams suteiktos Magdeburgo teisės, namo (Senoji g. 12) nišoje sukurta režisieriaus Felikso Paulausko instaliacija po atviru dangumi „Pirklio Keidangeno užvažiuojamieji namai“.
Evangelikų reformatų bažnyčia
Netoli Kėdainių miesto rotušės (Senojoje g. 1), stovi evangelikų reformatų bažnyčia, statyta 1631–1653 m. Ją fundavo Kėdainių valdytojai Kristupas ir Ona Radvilos, o pabaigė jų sūnus Jonušas. Bažnyčia 1757 m. perstatyta. Šios šventovės vidų puošia ąžuolo drožiniais ir nišų plokštėmis dekoruota manierizmo formų sakykla. Bažnyčios rūsyje įrengtas mauzoliejus, kuriame metaliniuose sarkofaguose, ilsisi XVII a. didikų Radvilų palaikai. Tai viena iš nedaugelio taip profesionaliai įrengtų kriptų Lietuvoje.
Šv. Juozapo bažnyčia
Radvilų gatvės gale matysime Kėdainių miestą puošiančią medinę Šv. Juozapo bažnyčią su dviem didingais bokštais ir medine varpine. Šią šventovę 1766 m. pastatė senosios regulos karmelitų vienuoliai, šalia įsteigę ir savo vienuolyną. Liaudies baroko stiliaus šventovėje saugomi XVIII a. altoriaus fragmentai ir aptaisais puošti Šv. Juozapo bei Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslai.
Kėdainių sinagogos
Kėdainių Senosios Rinkos aikštėje iki šių dienų išliko dvi sinagogos – vasarinė (XVIII a.) ir žieminė (1837 m.). Vasarinė sinagoga perstatyta 1784–1807 m. Žieminė buvo šildoma, todėl joje melsdavosi ir šaltuoju laiku, pagrindinė erdvė buvo skirta vyrams, o moterims – atskiros patalpos. Pastatų komplekso architektūroje susipina baroko, klasicizmo ir Artimųjų Rytų stiliaus bruožai bei puošybos elementai. Abi šventovės restauruotos, žieminėje sinagogoje dabar įsikūręs Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras, vyksta koncertai, veikia Kėdainių žydų bendruomenei skirta ekspozicija.
Kėdainių krašto muziejus
Apžiūrėję maldos namus, traukime į Kėdainių krašto muziejų, kuriame galime susipažinti su įvairiaspalve miesto istorija. Kėdainių krašto muziejus, įkurtas 1922 m., laikomas vienu seniausių muziejų Lietuvoje. Pirmasis direktorius buvo jo įkūrėjas Vladas Rybelis, pats atidavęs nemažą eksponatų kolekciją. Nuo 2000 metų muziejus veikia buvusiame karmelitų vienuolyne. Be išlikusių eksponatų, čia galima pamatyti Vinco Svirskio kryžių, Apytalaukio dvaro baldų.
www.kedainiumuziejus.lt
Kėdainių Šviesioji gimnazija
Kėdainių Šviesiosios gimnazijos istorija susijusi su didikais Radvilomis, kurie 1625 m. mieste įkūrė evangelikų reformatų parapinę mokyklą. 1640 m. mokymo įstaiga tapo svarbiausia reformatų mokykla visoje Lietuvoje. Kunigaikščio Jonušo Radvilos pervadinta į gimnaziją, tapo lotyniškojo tipo humanitarine gimnazija.
1651–1655 m. gimnazijoje veikė Joachimo Rheto spaustuvė, kurioje 1653 m. išspausdintas svarbus reformatų leidinys lietuvių kalba „Knyga nobažnystės krikščioniškos“. XIX a. Kėdainių gimnazija priklausė Vilniaus universitetui, caro valdžios buvo du kartus uždaryta: 1824 m. dėl gimnazijos mokinių ryšių su Vilniaus universiteto filomatais ir filaretais; 1864 m. dėl to, kad 1863 m. mokytojai ir mokiniai dalyvavo sukilime.
2002 m. gimnazija perkelta į restauruotą pastatą Didžiojoje g. 62, pavadinta istoriniu Šviesiosios gimnazijos vardu.
