Pasibastymas po Telšių kraštą

 (27)
Telšiai
Telšiai
© G.Katino nuotr.

Su brėkštančiu rytu, palieku gražuolį Latvijos kraštą. Sumąstau fix idėją: prieš grįžtant į švariai lietuviškos kultūros padangę, reikia truputėlį aklimatizuotis. Tam labai tinka Žemaitija.

Pasirenku akims paganyti nepaprastai turtingą visokiomis įdomybėmis Telšių kraštą. Stabteliu Nevarėnų gyvenvietėje pasigrožėti 1785 metais pastatyta bažnyčia.

G.Katino nuotraukos

O štai ir gražuolė žemaičių sostinė – Telšiai.

Telšių katedra

Mane visgi domina labiau ne pats miestas, o šalia jo esantys keli piliakalniai. Jų beieškant, kadangi su kelrodžiais ženklais čia problema, tenka nemažai bendrauti su vietiniais žmonėmis. Pastebėsiu, jog iš šešių užkalbintų anei vienas nekalbėjo lietuvių kalba. Visi šnekėjo žemaičių tarme, kuri išlaikiusi savo senumą ir yra labai tolima šiuolaikinėms lietuvių ir latvių kalboms. Susišnekėti nėra lengva.

Šiaip taip su vietinių žmonių pagalba surandu Džiugo kalną.

Visi čia esantys piliakalniai mena laikus, kai šis kraštas buvo baisus galvos skausmas kryžiuočiam-kalavijuočiam. Mat lietuviai kunigaikščiai, bespręsdami savas problemas, net kelis kartus dovanojo šitas žemes germanų protėviams. Neatsiklausę vietinių žmonių. O šitie teutonų valdžios nė už ką nenorėję pripažinti.

Netoliese, ant Germanto ežero kranto, yra Germanto Aukuras. Gražu.

Traukiu ieškoti dar kelių piliakalnių, stabteliu prie paminklo nužmogėjimui Rainiuose. Kiek gi daug tokių paminklų mūsų mažoje valstybėje, kone kiekviename rajone. Baisaus to XX amžiaus būta...

O su ieškomais kalnais problema. Po Latvijos, kur viskas aišku, toks jokių ženklų nebuvimas erzina. Moju į paieškas ranka, gaila brangaus laiko, ir traukiu ten, kur žinau tikrai, jog esu laukiamas. Tai Varnių regioninis parkas. Čia turistai mylimi.

O štai ir Jomantų miško pažinimo takas. Aplinkinių kraštų vaikai laimingi – geresnės gamtos pažinimo priemonės ir nesugalvosi.

Pradedu įspūdžių medžioklę nuo paslaptingojo Aklaežerio. Šis mažiukas vandens telkinukas garsus tuo, jog jo vandens lygis nuolat kinta. Kai kada jis gali ir išvis pranykti, tam kad kitą dieną iš naujo pasirodytų.

Štai Triliemenis ąžuolas iš žiemos miego ruošiasi nubusti. Yra ir daugiau didingų medžių čia išaugę. Netoliese ir Jomantų nemažas akmenukas su savom legendom. Tikra atgaiva sielai šitos vietos, ne veltui ir keliautojų nemažai, nepaisant net žvarboko oro.

Traukiu toliau ir privažiuoju Sėbų piliakalnį. Manoma, čia buvus kuršių Žąsūgalos pilies.

Toliau kelias mane atveda į Varnių miestelį.

Tai tikras lietuvybės centras. Čia esančioje kunigų seminarijoje mokėsi tokie lietuvių literatūros šviesuliai, kaip M. Valančius, A. Strazdas, A. Baranauskas...

Netoli miestuko ir ežeras garsus. Lūkstas. Vienintelis Lietuvoje išplaunantis gintarą ir turintis nuosavą festivalį, „Bliuzo naktis“.

Nesunkiai susirandu ir garsiąją Sietuvos kūlgrindą.

Paslaptingą taką per pelkes. Kadaise čia būta trijų pilių ir šiuo akmenimis grįstu keliu po vandeniu, traukdavo anų pilių gynėjai žemaičiai. Už tako išdavimą kryžeiviams laukdavusi ypač didelė bausmė.

Požerės bažnyčia. 1771 m.

Ir vėl pirmyn. Stabteliu prie labai senos Požėrės medinės bažnytėlės ir štai manęs jau laukia Medvėgalio kalnas. Aukščiausias Žemaitijos kalnas (234,6 metro) ir garsiausias šių vietų pilkalnis šalimais. Su nerealiais atsiveriančiais vaizdais užsiropštus ant jų. Čia mane ir pasiveja vakaras, tespėjus pasigrožėti maža dalelyte šio nepaprasto krašto įdomybių. Laikas traukti namo.

Bevažiuojant mane dar paerzina dunksantis vakaro sutemose Bilionių piliakalnis; nebespėjau užsiropšti ant menamos Pilėnų pilies buvimo vietos, teks būtinai sugrįžti...

**************************************

   Gintaras Katinas
   išleido pirmąją savo
   knygą „Pavasaris“.
   Nors vyrai retai rašo meilės
   romanus, šįkart - išimtis.
   Autorius, remdamasis savo patirtimi,
   su švelniu humoru pasakoja
   šaunaus įsimylėjusio vyro,
   patiriančio moterų klastą
   ir gudrybes, istoriją.
   Šis romanas jūsų jau laukia
   knygynų lentynose.

www.DELFI.lt
 
27
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Kelionės ir laisvalaikis

Maskvos metropolitenas: šventyklas primenančios stotys (13)

2014 liepos mėn. 24 d. 00:01
Daugiau negu trys šimtai kilometrų po žeme. Kasdien apie 8 milijonus žmonių ir 190 įspūdingų stočių. 400 traukinių, kursuojančių kas 2,5 minutės. Maskvos požeminis geležinkelis apipintas nuostabiomis istorijomis, legendomis ir mistika.

Paslaptingą „Vakarienę baltai“ gaubia griežtų taisyklių šydas (10)

2014 liepos mėn. 23 d. 13:25
Viskas tik balta. Jokių spalvotų rūbų ir sportinių drabužių. Šortų ar spalvotų batų. Vasarinių šlepečių ar kepuraičių su snapeliu. Visų dalyvių drabužiai, galvos apdangalai, batai – tik balti ir itin elegantiški. Tai tik kelios taisyklės, kurios keliamos rugpjūčio 29 dieną Vilniuje vyksiančio paslaptingo renginio „Vakarienė baltai“ (“Dîner en Blanc”) dalyviams.

Palermas – skonių ir kvapų meka (9)

2014 liepos mėn. 23 d. 08:23
Italijos pietuose stūkso didžiausia Viduržemio jūros sala Sicilija. Jos sostinė – Palermo. Tai autonominė Italijos dalis, skaičiuojanti tris tūkstančius metų. Siciliečių kasdienybė alsuoja kartu su vis dar aktyviu Etnos ugnikalniu. Saloje daug kas kitaip nei žemyninėje Italijos dalyje: tik čia auga raudonieji apelsinai, kava čia labiau skrudinta, skiriasi net žmonių kalba.

Konkursas „Mano išskirtinė kelionė!“

2014 liepos mėn. 22 d. 17:37
Sunku rasti žmogų, kuriam nepatiktų keliauti. Ir tikrai kiekvienas prisiminimuose saugo tą išskirtinę kelionę, palikusią didžiausią žymę širdyje. Tad kviečiame ja pasidalinti!

Pasaulį apkeliavusi rašytoja Ieva Rutė - apie išskirtines keliones

2014 liepos mėn. 22 d. 17:05
Pasaulį apkeliavusi rašytoja Ieva Rutė - apie išskirtines keliones
Asmeninio archyvo nuotr.
Vilniuje pristatyta spalvinga ir egzotiška Ievos Rutės knyga „Išskirtinės kelionės: Kinija, Tibetas, Mianmaras, Nepalas“. IEVA RUTĖ – keliautoja ir fotografė, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro Azijos studijų magistrė ir dėstytoja, kiniškų arbatų meistrė ir kelionių vadovė po egzotiškąsias šalis.