Vykau į tarptautinę turizmo parodą Indijoje. Keletas dienų pažinčių, darbo, kaupiamos informacijos, o vėliau pažintinė kelionė po šalį.

Programa fantastiška: didieji fortai, jodinėjimas ant dramblių, naktinis pasivažinėjimas su kupranugarių traukiamais vežimaičiais, tik geriausių ir įspūdingiausių viešbučių, kurie kartais primena ne viešbučius, o tvirtoves, pilis ar dar kažin kokius rūmus, apžiūra. Tokiuose ir nakvojome.

Vieną dieną rengėmės paprastus ir patogius drabužius, nes reikėjo ilgai važiuoti autobusu, vėliau beveik prie pasienio su Pakistanu kopose ruošėmės jodinėti kupranugariais. Viskas taip ir buvo, bet staiga mūsų (11 įvairiausio plauko turizmo atstovų iš Kanados, JAV, Vokietijos, Singapūro ir kt) gidas pranešė, kad vyksime į ypatingą vietą vakarieniauti.

Ta ypatinga vieta – vieno turtingo maharadžos sūnelio fantazijos vaisius – fantastiški rūmai, kuriuos statant nebuvo vartojami žodžiai „brangu“ ar „neįmanoma“. Įsliūkinome vidun besislapstydami vieni už kitų, besivalydami dulkes nuo dykumos ir kupranugarių, o sau gyvenime prisiekiau niekur daugiau viešai nesirodyti su tais klouniškais pirmojo modelio ryškiais salotiniais „kroksais“.

Rūmų vidiniame kiemelyje (gal kaip mūsų prezidentūros) mums buvo puikiai paserviruotas stalas. Meniu surašytas ant tarsi sendinto popieriaus, suvynioto į ritinėlį bei perrištas kaspinu. Prisėdome.

Nuščiuvau kaip žebenkštis, kai tiesiai prieš mane prie ilgo stalo atsisėdo tas jaunasis princas – maharadžos sūnelis. Gražus, dailių manierų (studijavo Europoje ir šiaip dažnai skraido aplankyti draugų Europoje, pasilinksminti ir pan), mandagus. Iš visų pusių pradėjo plaukti ant stalo patiekalai, kurių dabar tikrai neatpažinsiu ir nenupasakosiu.

Staiga.... GUUUURGT!!!!!! Ėmė urgzti pilvas. Turiu pripažinti, kad kelionės metu nebuvo mūsų grupėje nė vieno, kuris būtų išvengęs tų specifinių indiškų bakterijų, taip erzinančių visų kitų šalių piliečių žarnynus. Supratau, kas man gresia artimiausiu metu... Atsistojau, atsiprašiau ir – na, kodėl kaip tyčia? – per visą gražųjį kiemą įstrižai (gal 100 gerų žingsnių) teko elegantiškai skuosti prie „Cloak room“ (WC).

Prie durų pamačiau stovintį jaunuolį su smokingu ir varlyte bei baltomis pirštinėmis. Jis meiliai nusišypsojo, pravėrė duris ir sako: „Welcome“. Žengiau į vidų, prie moterų tualeto durų stovi mergina su baltais marškiniais, šalikėliu, baltomis pirštinėmis. Atidarė man duris ir dar vienas „welcome“.

Grįžau prie stalo. Prisėdau. Klausiu stalo kaimynės kinės, gal ji turi kokių nors vaistų. Lyg tyčia savo buvau palikusi lagamine kažkur giliai autobuse. Ji man atkišo mažą dėžutę, išmargintą kiniškais rašmenimis su Mao Dzeduno nuotrauka. Dėžutėje buvo stiklinis buteliukas su kažkokiomis granulėmis. Kinė man pašnibždėjo, kad labai neskanu. Ką gi, pasirinkimo tai jokio.

Išgėriau tuos vaistus, tuščią dėžutę padėjau ant stalo greta savo lėkštės. Princas atsisuko ir klausia: „Viskas gerai“? Taip, taip, linksiu galvą, čia tik šiaip vitaminai imunitetui ir taip toliau. Iš kitos pusės sėdinti kanadietė paėmė dėžutę, kažkokiu stebuklingu būdu rado anglišką paaiškinimą ir ėmė skaityti garsiai: „Ši priemonė skirta, kai negaluoja skrandis, kai paleidžiami viduriai...“.

Sulig tais žodžiais vos nepalindau po stalu. Princas šelmiškai šypsojosi. Angliškai jis suprato kuo puikiausiai. Atsisukau į kanadietę ir paprašiau dar kartą perskaityti garsiau, nes tikrai žmonės, sėdintys toliau nuo mūsų, dar neišgirdo.

Tą vakarą žodį „welcome“ prie durų su užrašu „Cloak room“ girdėjau dar bent šešetą kartų. Kaskart miriau iš gėdos, nes po kiekvieno mano apsilankymo mergina iš tualetinio popieriaus lėkdavo lankstyti gėlytę. Tiesa, ji nė karto neuždarė tualeto durų, kad, neduokdie, nepražiopsotų momento, kada man vėl reikės atidaryti duris ir palinkėti gražaus vakaro išeinant.

Tiek tų rūmų temačiau, bet štai jų „Cloak room“ galėčiau meniškai nutapyti net pažadinta vidurnaktį.

Beje, tą naktį mes turėjome dar vieną sriuprizą – nakvojome puikiai įrengtose egzotiškose palapinėse...

S.S.

*******************************************************************

Šis rašinys - konkurso „Nuotykis užsienyje, kurio nepamiršiu“, dalis. Pasidalinkite savo kelionių istorijomis, papasakokite, ką patyrėte, ir pamokykite kitus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, o mes geriausio rašinio autoriui dovanosime kvietimą (dviems) apsilankyti viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne). Jūsų istorijų, parašytų lietuvių kalba (su ą, ę, ė, š) el. paštu gyvenimas@delfi.lt lauksime iki rugsėjo 7 dienos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją