Tranzavimas: Vilnius – Aukštieji Tatrai – Vilnius. Istorijos akimirka iš kelionės atgal Tatranska Lomnica – Varšuva.
Buvo taip, kad tranzavome po du. Aš buvau kartu su vaikinu (L. K.), tuo tarpu kita pora buvo mišri ir kaip praktika rodo, porai, kurioje yra merginų, vairuotojai simpatizuoja labiau nei dviems „čiuvakams“. Jau nuo pat kelionės atgal pradžios, kuri prasidėjo keletą minučių pavažiavus maršrutiniu autobusiuku už mūsų stovyklavietės Tatranska Lomnicoje, mišrioji pora išsiveržė smarkiai į priekį, kol mes, kaip laukiniuose vakaruose, ant kelkraščio sugerdinėjome intensyvius saulės spindulius, be galimybės būti paimtiems.
Nors ir pradžia pasirodė baisi, bet Krokuvą pasiekėme sąlyginai greitai ir beveik vijomės mūsų draugus, BET tada mus ištiko košmaras, apie kurį net nesusimąstėme. Kadangi mus vežusi pora paleido mus Krokuvos miesto pačioje priemiestinėje dalyje, tai į miesto pusę tranzuoti sekėsi, sakykim, tragiškai. Mes dviese, išmetamųjų dujų debesyje, praleidome dvi valandas, vietoje, kur mus ir paleido, tad sumąstėm pasinaudot paskutiniais Lenkijos pinigais ir Krokuvą pervažiuoti viešuoju transportu.
Vėlgi, sekėsi iš pradžių labai gerai, nors ir supratome, jog atstumas tarp mūsų ir mūsų draugų, mums judant tokiu tempu, tik didėja, bet tada, tiesiogine to žodžio prasme, lyg iš giedro dangaus šventą Krokuvos žemę pradėjo badyt nenumaldomi žaibų trenksmai, o mes abu persigandę ir kiaurai, lyg rėtis, permirkę nuo mus užplūdusios audros, stovėjome paskutiniame tramvajaus vagone ir viens į kitą nesuprasdami žiūrėjome, tarsi galvodami, kokiame pragare mes esame.
Pasiekę paskutiniąją tramvajaus stotelę privalėjome išlipti, išlipdami supratome, jog mano Krokuvos viešojo transporto schemos suvokimas tarsi aukštosios matematikos diferencialų skyrius, kurį pamatęs tik ironiškai nusišypsau. Taigi, nuvažiavę ne ten, kur reikėjo, pradedu klausinėt praeivių, kurie į mano klausimą gali atsakyt tik szsciego paszsciego, tad iš nevilties atsitraukėm manomai link mums reikalingos autostrados.
Eidami kažkokiu neaiškiu vieškeliu bandome stabdyti mašinas, žinoma nesėkmingai, kadangi čia vieškelis, tačiau pastebėjęs greitai besiartinančią mašiną, staigiai iškeldamas Lenkijos žemėlapį, bandžiau stabdytį ją. BAM! Man pavyko! Sustojo mūsų metų vyrukas, kuris į mūsų klausimą, kur autostrada, vedanti į Varšuvą, atsisakė mums aiškinti ir tiesiog pasiūlė mus nuvežti tiesiai iki jos, nes, kaip pasirodo, istorinėje karalių sostinėje prigrybavom už visą sezoną.
Matydamas mūsų beviltiškai susiklosčiusią situaciją ir nuo žaibų liūno sudraskytas mūsų viltis jis mums galėjo pasiūlyti tik lietpaltį, kurį turėjo tik vieną ir kuris atiteko man (taip išėjo). Atsidūrėme ant kelio, vedančio į Varšuvą. Tačiau lijo taip, kad nei mes ką nors matėme, nei mus kas tuo labiau matė. Sėdėjome po medžiu... Stovėjome prie kelio... Šlapi ir sušalę, svarbu prie kelio.
Atėjo metas, kuomet vienam Lenkijos piliečiui pagailo mūsų ir sustojęs pasiūlė mus pavežti 50 km, nors iš pradžių ir dvejojau, ar verta, bet laikina pastogė nuo lietaus ir iš mašinos radiatoriaus sklindanti šiluma vis dėl to buvo geras pasirinkimas net ir tiems trumpiems 50 kilometrų.
Atsidūrėme kažkur, bet kelias į Varšuvą dar tolokas – visi 273 km. Nuėjome į šalia kelio įsikūrusį prekybos centrą, kuriame nieko nepirkome, tik bandėme apdžiūt, tačiau mūsų planas nelabai patiko prekybos centro apsaugos darbuotojui, todėl jo itin dažni ir grėsmingi žvilgsniai vis persmelkdavo mūsų dorus veiksmus. Nusprendę, jog išdžiūt mums nelabai pavyks, iš4jome atgal ant kelio...
Vėl kelio... Nebelijo. Niekas nestoja ir pradeda po truputį temti, kyla stresas. Tačiau didžiausias stresas ne dėl tamsos ar stovėjimo prie kelio tamsoje, juk turėjome pilna atšvaitų, tačiau dėl to, jog mes turėjome tik pusę palapinės, kita pusė jau seniai Varšuvoje.
Var-šu-vo-je... Tad, nei mūsų draugai, jau esantys Varšuvoje, nei mes neturime galimybių pasistatyti palapinės turėdami tik po pusę reikalingų konstrukcinių medžiagų. Apėmė siaubas.
Tranzavimas ir toliau nesisekė. Draugas nutarė vėl eit į šalia esančią parduotuvę pasiimti kavos ir bent kavos aparato skleidžiamais garsais pakeist praslenkančių mašinų burzgesį... Nes jau galimai užkniso. Sakau jam, palauk dar 5 minutes ir galėsim eit, nors ir spyriojosi, dėl sekinančio kofeino trūkumo – sutiko. Ir staiga sustoja baltas mikroautobusiukas.
Atidaręs duris, klausiu šalia vairuotojo sėdinčio žmogaus, ar galite mus pavežti ir iki kur važiuojate??? Iš tikrųjų, nieko nesupratau iš keistai atrodančio Lenkijos piliečio, kuris kalbėjo tarsi ką tik pabudęs po narkozės, tačiau medikamentų poveikis vis dar epogėjuje. Bet išgirstas žodis Warszawa nepaliko abejonių ir sėdome į 9 –viečio autobusiuko kabiną ir, vis dar nesuvokdami, jog mūsų kančios baigtos, klausinėjome, ar tikrai į Varšuvą???
Supratę mūsų pergalės jausmą įsitaisėme tarp 7 laisvų sėdynių ir aptarinėjome mūsų triumfą, tačiau šio triumfo šventimą persmelkė to paties keisto Lenkijos piliečio ištartas klausimas: „Do you want to smoke some weed?“ ir supratome, jog mūsų nuotykių pilna kelionė dar tikrai nesibaigė. Mes mandagiai atsisakėme, kas jam sukėlė laimę, nes jam liks daugiau. Per daug...
Gerai, kad jo draugas vairuotojas jos nerūkė. Pradėjo vėl smarkiai lyti, bet mes laimingi, nes ne ant mūsų. Tačiau, pasirodo, jog autobusiuko valytuvai neveikia, tad langai lieka nevalyti ir matomumas tampa tragiškas. Vairuotojas, neapsikentęs boso jam duotu transportu, pasiėmė rankšluostį ir pradėjo valyti priekinį stiklą. Priekinį langą vairuotojas pradėjo valyti išlindęs pro vairuotojo šoninį langą, o vairo valdymą patikėjo nuo marichuanos kažkelintą nušvitimą patyrusiam žolytės mėgėjui.
Visa tai vyko važiuojant 130 km/h greičiu vienoje puikiausių Lenkijos automagistralių... Viena, ką mes sugebėjome padaryti, tai tik susižvalgyti viens į kitą dėl mus ištikusio psichologinio šoko. Bet tik tiek ir tegalėjome padaryti, nes ką čia daugiau ir padarysi.
Bet viskas baigėsi sėkmingai ir taip mes pasiekėme išsvajotąją Varšuvą, kur susitikome su savo jau seniai bevaikštinėjančiais Varšuvos senamiesčio gatvėmis, draugais ir nakvynę praleidome kukurūzų lauke, kuris mums po tokios kelionės mažiausiai ir berūpėjo... Rūpėjo tiek, kad ryte mūsų nesuvažinėtų kombainas.
Lukas Tubutis
