Nepamirštama kelionė. Viliojanti Turkija

 (30)
Turkijoje
Turkijoje
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pagaliau! Palaimingai atsidūstu. Jau taip arti svajonė – skrendu į Turkiją! Kiek laiko reikėjo dėti pinigėlius į taupyklę, atsisakant brangesnių drabužių, dailių batelių, nesusigundant išleisti mažos premijos ar papildomo uždarbio. Sergu, užsikrėčiau kelionių virusu. Pro baltų debesynų patalus jau matau Juodąją jūrą. Driekiasi kalnai - tokie mįslingi ir paslaptingi, regiu snieguotas jų viršūnes, kurios, atrodo, veda į patį dangų… Širdis ima smarkiau plakti.

Dėkingi plojimai lėktuvo pilotui ir jau giliai įkvepiu šiluma, nuostabiais kvapais prisotinto oro. Pro autobuso langą regiu mojuojančias savo vėduoklėmis palmes. Nuostabia šypsena pakerėjęs turkas vairuotojas leidžia mėgautis užburiančiomis turkiškomis melodijomis. Atostogos prasideda! Valio!

Po rytinio "Gunaydin“ (labas rytas) viešbučio personalui, puodelio turkiškos, smilkalais dvelkiančios kavos, nuostabių šviežių vaisių ir neįprastų įvairiausių saldumynų, skubu prie banguojančios Viduržiemio jūros. Galingos didelės bangos pasitinka ir šilta srove apgaubia pečius. Koks mėlis! Vanduo skaidrus it krislas. Ne veltui Alanijos paplūdimiai apdovanoti mėlynąja vėliava už švariausius ir ypatingai gerai prižiūrimus paplūdimius. Pasineriu į sūpuojančias bangas.

Į krantą atklydęs senasis vėžlys sukelia energingųjų mažųjų turkiukų susidomėjimą. Net krabas savo žnyplėmis jų negąsdina. Keista, juk šių gyvūnų daugiau prie Juodosios jūros pakrantės. Ką gi, man pasisekė – nufotografuoju.

Ilgame tunelyje, kuris tęsiasi 1,5 km., užsimerkiu. Jį visą rankomis praplojus, išsipildo noras (užsigeidžiu naujos kelionės). Iš tolo išvystu galingąją Alanijos pilį, primenančią mūsų Gedimino tvirtovę Vilniuje. Matau ilgą gynybinę sieną, besidriekiančią visu kalno šlaitu. Išties ši pilis – neįveikiama.

Statyta ji 1232-1236 m. Turkų seldžiukų sultono Aladino Keykubato. Jo garbei, iki tol „Gražiu kalnu“ vadinta vietovė, tapo Alaja (Aladino žeme). Nepaprastai žavi atsiverianti panorama: jūra, kalnai, Raudonasis bokštas (Kizil Kule), buvusių sultonų rūmų vieta, bizantiškos bažnyčios liekanos su išlikusiais užrašais. Taip ir regi laivų statykloje triūsiančius žmones, jūrų piratus, atkaklias kovas dėl šios tvirtovės, seldžiukus, osmanus, romėnus. Ši vieta su savo bokštu – Alanijos simbolis.

Apačioje įsikūrę didesni ir mažesni restoranai vilioja neįprastais kvapais. Turkai nuginkluoja šypsenomis, kviečia paplaukioti kilimais išklotais laivais ir laiveliais. Panorėjęs po kelių valandų gali atsidurti Kipre. Pietaudama stebiu jūrą, švyturį, turistus. Regiu neapsakomo grožio kalnus. Čia norėčiau likti.

Miestas pamažu paskęsta žiburių šviesose ir turiu atviruką - nuostabią naktinę Alaniją.

Šiandien laukia ilga kelionė į Pamukalę. Nepajuntame nuovargio, nes daug ir įdomiai pasakoja mūsų gidė Agnė, turkišku odekolonu kvepiantis vairuotojas (kaptan) ir gidas Juseinas, kuris jau mokosi lietuviškai.

Kvapą užgniaužia nuostabūs kalnai, vingiuojantis kelias už kiekvieno posūkio priverčia spragtelėti fotoaparato mygtuką. Pušys, mimozos, platanai, mažųjų bananų, apelsinmedžių plantacijos, vynuogynai. Topolių ir kiparisų žaluma, rožynai, įvairiaspalviai nematyti žiedai. Tai laukai, tai pievos, lyg ir panašu į lietuviškas, bet ir vėl pamatai netikrų (išdžiūvusių) upių rėvas, jojantį ant asilo joriuką.

Čia tai vėl mieli turkų namukai, tai prabangūs ir išpuošti viešbučiai. Pasirodo didelio Denizli miesto panorama. Romą išgelbėjo žąsys, o Denizli - gaidys giedorius. Net paminklas jam pastatytas.

Kalnai užburia ir jau matau juos baltus, švarius ir per 14000 m. sulaukusius manęs. Tai – Pamukalė.

Nuostabaus grožio gamtos stebuklas. Besiskiriančių druskų šlaitų ir žydryne viliojančių baseinėlių pasižiūrėti atvyksta žmonės iš viso pasaulio. Nusiauname batus lyg prie mečetės ir kojas pamerkiu į šiltą vandenuką. Matau ir sunkiai judančių senjorų su lazdelėmis, ir jaunuolių iš Zimbabvės grupę, išsiskiriančią šioj baltumoj.

Guvusis japonas paprašo nufotografuoti jį su žmona. Šalia - baltas šunelis, kaip ir visi turkų keturkojai, tingus ir ramus nutarė pailsėti – baltuoja tarsi balta meška šiaurėje.

Skubu pasinerti į Kleopatros baseiną, paplaukioti tarp antikinių liekanų, apsupta skaidraus, stebuklingo vandens, kur atsigauna ir kūnas, ir siela.

„Čia turbūt maudėsi Kleopatra, prieš eidama susitikti su savo mylimuoju Anatolijumi“, - pagalvoju.

Atsigavusi, su savo grupe kylu į viršų. Štai čia Heriopolio griuvėsiai – vaikštau po II a. pr. Kristų menantį mirusiųjų miestą. Daugiau nei 1200 atkastų kapų, užkeiktų marmurinių sarkofagų, mauzoliejų, išlikusiais užrašais byloja, kad esi nepaprastoje vietoje.

Nors aplink žydi aguonos, laukai siūbuoja ryškiausiais žiedais, pilna čirškiančių ir čiulbančių paukščių kiparisų giraitėje, čia – neįminta mirties ir gyvybės samplaika, plona gija, siejanti praeitį ir amžinybę. Norisi išglostyt, paliesti kiekvieną akmens luitą, kiekvieną akmenuką. Gal aš sapnuoju?

Matau romėniškų pirčių liekanas, vartus ir koliziejų. Čia tai bent! 15 tūkst. žmonių galėjo stebėti nuožmias gladijatorių kovas, plėšrius žvėris. Mes niekaip neprilygstam savo didžiosiomis kino ir teatro salėmis šiam šedevrui, kuris tiek metų tarnavo žmonėms. Mūsų grupės plojimai girdisi taip, lyg tai būtų didelė minia. Tai kas tada, jei prisipildo visas koliziejus?

Leidžiuosi nuo kalno. Tolumoje atkastas gimnazijumas. Kokia čia nuostabi ramybė. Turbūt taip atrodo rojus.

Serpantinai baisūs mums, nepratusiems prie kalnų kelių, bet yra kasdienybė turkams. Man net kvapą užgniaužia, kai fotografuodama įspūdingo didumo kaktusą, pasižiūriu žemyn – nuo skardžio skiria vos keli centimetrai. Koks aukštis! Tačiau mūsų vairuotojui – „tamam“ (viskas gerai ).

Liejantis turkiškoms melodijoms jis energingai įjungia atbulinę pavarą ir didžiausias autobusas neįtikėtinai siauram posūkyje išsisuka, kyla dar aukščiau.

Pro žaliaskarių pušų viršūnes ir vaistažolėmis kvepiančių šlaitų papėdes išvystu neapsakomo grožio Žaliąjį kanjoną.

Sėdu į pilnutėlį turistų laivą ir užsimirštu. Smaragdo spalvos vanduo. Nepakartojami Toro kalnų šlaitai, akmenų rėvose žaliuojanti augmenija, įsitvirtinusi giliausiomis gyvybingomis šaknimis. Žuvėdrų sala su plazdančia Turkijos vėliava, gulintį kupranugarį primenantis iškyšulys, vinguriuojantis požeminis šaltinis ir šniokščiantis krioklys. Tokio grožio dar nemačiau! Čia sustoja laikas.

Sėdžiu pakerėta tokios didybės, užvertus galvą mėgaujuosi kiekvienu reginiu. Atsitokėju, kai krante išgirstu striksinčių mažučių ožiukų mekenimą. Jie čia ganosi.

Paragauju ką tik sugautų, skaniausiai paruoštų upėtakių, išsimaudau aksominio minkštumo vandenyje. Mūsų grupė patraukia į namus. Akyse prieš miegą vis regiu kalnus ir kanjoną.

Ryte pažadina iš minaretų sklindantis kvietimas maldai. Net atokiausias Turkijos kaimelis turi savo mečetę, nuo vieno ar net šešių (Stambule) minaretų. Vietinėje arbatinėje pasišnekučiuoju su čia sėdinčiais, niekur neskubančiais ir ramiai arbatą gurkšnojančiais, naujienas aptarinėjančiais turkais.

Pavaišinus juos lietuviškais saldainiais, sužinau artimiausią kelią į mečetę. Štai jau nusiaunu batus ir įeinu į kilimais nuklotą ir musulmoniškais rožiniais po maldos nusėtą patalpą. Neįprastas man vaizdas, nėra čia altorių – kuklus minimalizmas ir tik ryšys su Alachu.

Skubame ir į „ bazaar “ – turkišką turgų. Šurmuliuojantį, pilną turistų, vietinių, klausinėjančių iš kur esame, kokiam viešbutį apsistojome. Turkai – geri prekybininkai, mėgsta derėtis. To nepasakysi apie mane, tačiau gausybėje mirgančių skarų vis tiek išsirenku suvenyrų, lauktuvių ir su nemaža „indirim“ (nuolaida).

Lekiu prie pamėgtų prisirpusių vaisių. Šiandien prie jūros nešuosi dideles saldžias braškes, skanias figas, mažuosius Alanijos bananus, kurių niekaip negaliu atsivalgyti ir sulauksiu paslaptingo saulėlydžio.

Greitai prabėgo savaitė – laikas namo. Pro autobuso langą stebiu vis dar kerinčius kraštovaizdžius. Ragauju mušmulos vaisių, kurių man priskynė, nuplovė ir pasiviję pavaišino basakojai turkiukai. Čia labai mylimi vaikai, gerbiami seneliai. Gal todėl žmonės tokie geranoriški ir nuoširdūs.

Oro uosto pareigūnas, atiduodamas pasą, paklausė: "Kaip lietuviškai pasakyti „viso gero“.

Jis gražiai pakartojo: "Viso gero, Raimonda".

O aš sakau: "Gule, gule, nuostabioji Turkija! Tu visada liksi mano širdies kertelėje, nuostabių įspūdžių prisiminimuose".

Raimonda Turonienė

O kokia buvo tavo pati nuostabiausia kelionė, kurios iki šiol negali pamiršti? Gal ta, per kurią tau pasipiršo, o gal kelionė, kurios metu patyrei kraują stingdžiusių nuotykių ar gavai likimo pamokų? Nesnausk, DALYVAUK KONKURSE, rašyk, siųsk ir laimėk kelionę!

www.DELFI.lt
 
30
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Kelionės ir laisvalaikis

Kur vasaroja Anglijos lietuviai? (25)

2014 liepos mėn. 25 d. 00:01
Vieniems vasara – nuotykių, atostogų, kelionių, maudynių, meilės romanų ir pozityvios nuotaikos metas, kitiems – tai žliaugiantis prakaitas, ilgos darbo valandos ir kuklios gyvenimo sąlygos. Tokia įvairialypė esti imigrantų realybė. Tačiau, kaip kasmet rodo statistika, didžioji dalis Lietuvos emigrantų vasaros sezono metu atlapoja pinigines ir gausiai perka lėktuvų bilietus, jog bent trumpam ištiestų darbo nuvargintas kojas.

Efesas - spindintis Antikos laikų perlas Turkijoje (5)

2014 liepos mėn. 28 d. 00:01
Atostogaujant Turkijos vakarinėje pakrantėje prie Egėjo jūros verta aplankyti vieno didžiausių antikinio miesto griuvėsius. Nuo Kušadasio kurorto iki Efeso yra tik keliolika kilometrų; juos patogu nuvažiuoti turistus aptarnaujančiais vietiniais „mikriukais“ – jie Turkijos kurortuose vadinasi „dolmuš“. Važiuoti reikia Selcuko miesto kryptimi, išlipti 3 kilometrus neprivažiavus jo. Tai populiarus ir gausiai turistų lankomas objektas.

Maskvos metropolitenas: šventyklas primenančios stotys (13)

2014 liepos mėn. 24 d. 00:01
Daugiau negu trys šimtai kilometrų po žeme. Kasdien apie 8 milijonus žmonių ir 190 įspūdingų stočių. 400 traukinių, kursuojančių kas 2,5 minutės. Maskvos požeminis geležinkelis apipintas nuostabiomis istorijomis, legendomis ir mistika.

Paslaptingą „Vakarienę baltai“ gaubia griežtų taisyklių šydas (10)

2014 liepos mėn. 23 d. 13:25
Viskas tik balta. Jokių spalvotų rūbų ir sportinių drabužių. Šortų ar spalvotų batų. Vasarinių šlepečių ar kepuraičių su snapeliu. Visų dalyvių drabužiai, galvos apdangalai, batai – tik balti ir itin elegantiški. Tai tik kelios taisyklės, kurios keliamos rugpjūčio 29 dieną Vilniuje vyksiančio paslaptingo renginio „Vakarienė baltai“ (“Dîner en Blanc”) dalyviams.

Palermas – skonių ir kvapų meka (10)

2014 liepos mėn. 23 d. 08:23
Italijos pietuose stūkso didžiausia Viduržemio jūros sala Sicilija. Jos sostinė – Palermo. Tai autonominė Italijos dalis, skaičiuojanti tris tūkstančius metų. Siciliečių kasdienybė alsuoja kartu su vis dar aktyviu Etnos ugnikalniu. Saloje daug kas kitaip nei žemyninėje Italijos dalyje: tik čia auga raudonieji apelsinai, kava čia labiau skrudinta, skiriasi net žmonių kalba.