Nors Reikjaviką pasiekėme apie vidurnaktį (vietos laiku), mums, sėdintiems lėktuvo dešiniajame borte, saulė buvo matyti visąlaik. Taip ir nesutemo... Suprantama, ta saulė nebuvo tokia, kad spigintų į akis, tačiau dangus kelionę buvo nusidažęs gražiausiomis saulėlydžio spalvomis. O štai kairiajame borte sėdintiems keleiviams pro iliuminatorius buvo matyti tik niūri tamsa. Štai ką reiškia Šiaurė!
Sėkmingai nutūpusius Reikjaviko oro uoste mus pasitiko draugas, jau gerus metus gyvenantis Reikjavike ir turintis ką apie ją papasakoti bei parodyti. Kitą rytą atsikėlę papusryčiavome ir neskubėdami susiruošėme į pirmąją išvyką po „ledų žemę“. Kaip minėjo draugas, vietos, į kurias jis ketino mus nuvežti, yra Islandijos turizmo popsas, kurį pamato kiekvienas turistas.
Taigi sėdome į legendinį draugo automobilį ir išvykome iš Reikjaviko. Jau pirmieji kilometrai vertė aikčioti ir gaikčioti nuo išvystų vaizdų. Ne ne, Islandijos kalnai nėra aukščiausi pasaulyje, kriokliai nėra didžiausi, ežerai nėra mėlyniausi, bet toji Islandijos gamta yra kažkokia... na... taip suderinta, kad viską kartu paėmus ašara pradeda kauptis akies kamputyje...
Pirmas objektas, ties kuriuo sustojome – Þingvallavatn (ta keista raidė pradžioje žodžio tariama panašiai kaip angliškas garsas „th“). Tai labai mielas ežeras, vaizdo negadina netgi ant jo kranto rūkstanti ir supuvusių kiaušinių dvoką skleidžianti geoterminė elektrinė – viskas gražu ir jauku. Ir pasirodo, iš to ežero visas Reikjavikas aprūpinamas karštu vandeniu, nors tyvuliuoja jis ne taip jau ir arti Islandijos sostinės.
Paskui nuvykome į vietą, kurioje tikriausiai norėtų apsilankyti kiekvienas geologas, teisininkas, politologas ir istorikas. Ta vieta vadinasi Þingvellir. Ji įžymi tuo, kad joje labai aiškiai matyti tektoninis lūžis ir islandai sako, kad būtent ten yra Eurazijos ir Amerikos plokščių susidūrimo vieta.
Tiems, kas nėra geologai, tikrai smagu tuo tikėti. Þingvellir įdomi ne tik tuo, kad ten plika akimi matyti žemynų judėjimo pasekmės. Ogi būtent toje vietovėje 930 m. buvo įkurtas pirmasis pasaulyje parlamentas Alþingi. Ten, kur barzdoti ir raguoti dėdės pradėjo vaidinti demokratiją, šiuo metu išdidžiai plaikstosi Islandijos vėliava. Ir netgi taip paprastai islandai sugebėjo sukurti, sakytum, didingą tos vietovės atmosferą.
Apvaikščioję Alþingi įkūrimo vietą, patraukėme link vietovės, vadinamos Geysir.
Taip taip, būtent čia yra aktyviausi geizeriai, iš kurių, deja, jau tik vienas telikęs spjaudantis aukštus fontanus. Vaizdas tikrai įspūdingas. Vanduo balutėje ima kunkuliuoti, susitelkia, pakyla, vėl nusileidžia, vėl pakyla, staiga sugarma į atsivėrusią ertmę žemėje ir... pasišokinėdamas ištrykšta į viršų. Verta paminėti, kad visoje Geysir vietovėje tvyro ta jauki ir labai islandiška supuvusių kiaušinių smarvė... Autentika, kitaip tariant.
Atsižiūrėję geizerių, patraukėme prie pirmojo krioklio, beje, jų Islandijoje daugybė ir kiekvienas turi savo istoriją. Tas krioklys yra Gullfoss (liet. „Auksinis krioklys“).
Saulei šviečiant prie šio krioklio galima nuolatos matyti bent keletą vaivorykščių. Vandenukas ošia, šniokščia, burbuliuoja ir krenta į neįžiūrimą prarają. Labai smagu, kad Islandijoje prie visų žiūrėtinų objektų galima prieiti iki kurios nori vietos, gali juos paliesti rankomis, kojomis ir kuo tik širdis geidžia.
Nėra jokių užtvarų, tu pats esi atsakingas už save. Tas betarpiškas prisilietimas prie kiekvieno objekto leidžia pajusti, koks didžiulis skirtumas, palyginti su kokia nors kontinentinės Europos turistų nuvaikščiota šalimi, kurioje visur sustatyti atitvarai, stiklinės sienos, dėl kurių gamtoje jautiesi ne kaip gamtoje, bet greičiau it muziejuje.
Dienai pasukus vakarop teko ir mums sukti atgalios. Važiuodami namo stabtelėjome prie Kerið kraterio. Labai gaila, kad nuotraukose vėlgi nematyti to dydžio, tų mastelių, kurie ten iš tiesų justi. Pakerėjo ir vakaro ramuma, tyla, kurią mes drumstėme norėdami išgirsti, rodos, per visą salą nuvilnijantį aidą.
Tokia tat turininga gali būti net ir viena diena slėpiningojoje Islandijoje.
O bandant trumpai pralėkti visą likusią salą vertėtų pasakyti, kad Islandija – tai šalis, kurioje gyvena tik apie 300 tūkst. žmonių ir, regis, avys šioje šalyje kelis, jei ne keliasdešimt, kartų žmonių populiaciją viršija, jų galima sutikti net ten, kur dešimtis kilometrų nematyti nė gyvos dvasios. Vatnajökull – didžiausias ledynas Europoje – užima 8 proc. visos šalies. Pufinas – nepaprastai jaukus paukštis ir tikrai verta pamatyti, kaip vienu sykiu jis gali nešti snape iki 10 žuveliokų.
Islandijoje beveik nėra miškų, na, bent jau tokių, kokie yra įprasti lietuvio akiai, tad jei nori pažaisti su šunimi, turi susirasti akmenuką, o jei numesi pagalį, islandiškas šuo tikrai nesupras, ko iš jo nori. Didelę dalį šalies teritorijos nukloję lavos laukai, kuriuos regėdamas susimąstai, ar čia dar Žemė..., o gal jau esi Mėnulyje. Na ką, tai tiek apie gamtą, o Reikjavikas, mėgstantiems pašėlti klubuose ir baruose, penktadienio ar šeštadienio naktį atsivers visu siautulingumu ir įspūdingai vainikuos visą kelionę.
Gediminas Šečkus
O kokia buvo tavo pati nuostabiausia kelionė, kurios iki šiol negali pamiršti? Gal ta, per kurią tau pasipiršo, o gal kelionė, kurios metu patyrei kraują stingdžiusių nuotykių ar gavai likimo pamokų? Nesnausk, DALYVAUK KONKURSE, rašyk, siųsk ir laimėk kelionę!
