Nepamirštama kelionė. Amžinojo miesto labirintai

 (5)
Castel sant angelo. Tado Šimkaus nuotr.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Viskas prasidėjo nuo to, kad mane paliko mergina, sukilusios vyriškos ambicijos garsiai šaukė man į pasąmonę: „Iškrėsk ką nors, padaryk tai, kam vis nesiryžti.“ Ilgai svarstyti, ką noriu daryti, nereikėjo. Buvau nemažai keliavęs autobusu ir labai mėgau keliones, tačiau niekada nekeliavau savarankiškai ir tai jau ilgą laiką man nedavė ramybės.

  • 2008-ųjų metų rugpjūčio 20-oji

  • 2008-ųjų metų rugpjūčio 21-oji

  • 2008-ųjų metų rugpjūčio 22-oji

  • 2008-ųjų metų rugpjūčio 23-oji

  • 2008-ųjų metų rugpjūčio 24-oji

  • 2008-ųjų metų rugpjūčio 25-oji

  • 2008-ųjų metų rugpjūčio 26-oji

  • 2008-ųjų metų rugpjūčio 27-oji

    Taigi šiuo iššūkiu prikalbinau dar du savo draugus ir šalia pasiruošimo brandos egzaminams prasidėjo pasiruošimas kelionei.

    Pirmiausia, žinoma, reikėjo apsispręsti, ko mes norime. Po neilgų debatų simpatijas pelnė idėja apibūdinta taip: „Didelis miestas, daug saulės, Viduržemio jūra”. Atėnai iškrito akimirksniu, nes abiturientams skrydžiai su persėdimais skaudžiai kerta per kišenę. Taigi liko du realūs pretendentai ir šį kartą jau po labai ilgų debatų Barseloną nurungė amžinasis miestas – Roma.

    Prasidėjo ilgas ir be galo įdomus kelionės planavimas. Lėktuvo bilietų užsakinėjimas, viešbučio rinkimas ir rezervacija, lankomų vietų paieška žemėlapyje, paplūdimių paieška, sąmatos skaičiavimas. Su draugais praleidome daugybę bemiegių ir linksmų naktų. Be abejo linksmiausia buvo užsakinėjant viešbutį. Viską darėme pirmą kartą todėl buvome tokie išsigandę ir taip nepasitikėjome internetu, kad prisispausdinome šūsnį mūsų rezervacijų patvirtinimų su plačiu žvilgsniu į ateitį: „O kas, jei...? Tada galėsim šituos popieriukus parodyt”.

    Plano sudarymo nuotaiką praskaidrino dar ir tai, kad iš mūsų nei vienas puikiai nekalbėjome angliškai, o vienas iš mūsų apskritai suprato tik lietuviškai ir žemaitiškai. Todėl ir kelionę planuoti buvo linksma, žinant, kad ten nebus nei Alkono, nei kitos pagalbos. Visi šitie pirmų kartų pojūčiai ir nežinomybė, kaip viskas gali pasisekti, verčia mane teigti, kad tai ne šiaip sau kelionė tai – iššūkis.

    2008-ųjų metų rugpjūčio 20-oji

    Pagaliau išganingoji diena. (Data pasirinkta neatsitiktinai. Šiuo metų laiku Apeninų pusiasalyje beprotiškai karšta, o kritulių tikimybė minimali, praktiškai niekinė.) Vilniuje puikus oras, iki Tarptautinio Vilniaus Oro Uosto keliolika minučių autobusu.

    Akys žiba, rankos dreba, smilkiniai tvinkčioja – pagaliau mes oro uosto laukiamajame. Visą džiaugsmą akimirksniu pakeičia pirmokiška baimė. Mes visi trys pirmą kartą oro uoste! Ką čia dabar daryti? Kur mums čia dabar eiti? Galiausiai randame vietą, kur mums reikia registruotis skrydžiui.

    Nedrąsiai prunkšdami stumiam vienas kitą link registratorės taip, lyg bandytume ją įpiršti draugui. Linksmybės baigiasi, kai ji paprašo dokumentų, paduodame lėktuvo bilietus. Net nesureaguoja. Pasimetame. Labai pasimetame. Ji dar kartą paprašo dokumentų, tada nevalingai visi susigriebiame ir ieškome. Tai užtrunka amžinybę, o veidas vis raudonuoja... 

    Žinoma susitvarkome su šia užduotimi, todėl atsikratę bagažo lekiame į laukiamąjį ieškoti garsiųjų „duty free“ parduotuvių. Radome, berods, dvi ir smarkiai nusivylėme. Tai paprastos parduotuvės! Nežinau, kodėl kažko iš jos tikėjausi, juk žinojau, kad tai bus tik paprasta parduotuvė. Tačiau šis nusivylimas neužgožė mūsų valiūkiško džiaugsmo prieš pirmą gyvenime skrydį lėktuvu. 

    Po kurio laiko jau lipome trapu, o mus (matyt kaip visada) pasitiko stiuardesė su didele spaudos šūsnim. Aš, kaip būsimasis studentas, nutariau, kad tai greičiausiai kainuoja ir neverta mokėti tų pinigų dėl trijų valandų PIRMO skrydžio, kas reiškia, kad vartyti tos spaudos vistiek nebus laiko. Žinoma, vėl prašoviau. Spauda nemokama. Bet velniai nematė, juk tai pirmas skrydis! Taigi pagaliau išklausius instrukcijas pasigirsta tylus reaktyvinių Boeing 737-300 variklių garsas - pajudėjome.

    Atvažiavę iki pakilimo tako sustojome. Staiga varikliai suūžia, truputėlį meta prie kėdžių ir... Po velnių mes ore! Tikriausiai mūsų įspūdžiai aplinkiniams pasirodė vėjavaikiški, tačiau pirmas kartas yra pirmas kartas ir tokio įspūdžio daugiau niekada nebebus. Žinoma, po geros valandos dirsčiojimas pro iliuminatorių jau neatrodė labai įdomus, o ir sėdėjimas vienoje vietoje gerokai pradėjo nusibosti. Galvoje pradėjo suktis tik viena vienintelė mintis: „Roma, kur tu, aš nekantrauju...“

    Likus kelioms minutėms iki kol lėktuvo ratai palies baltai pilkšvą asfaltą, pro iliuminatorių kaip iš gausybės rago pasipylė vaizdai. Per tas kelias akimirkas tolumoje sugebėjome surasti mažiausiai tris Šv. Petro bazilikos bokštus, o tai, savaime suprantama, pridėjo dar daugiau intrigos. Lėktuvas pagaliau nusileido, pasigirsta plojimai, ką gi, plojome ir mes, dar vienas pirmas kartas. Lipimo lauk iš lėktuvo procedūra jau nepadarė jokio pirmojo karto įspūdžio.

    Visi grūdasi, niurzga ir skuba - taip pat kaip autobuse ar traukinyje. Tačiau leidimasis lėktuvo trapu labiau priminė pasaką. Švelnus karščio bangos glostymas, žydras dangus. Apie ką daugiau svajoti lietuviui? Trūko tik, kur nors netoliese pamatyti tokią pačią žydrą kaip dangus jūrą ir tada jau būtų buvęs pilnas komplektas. Bet čia tik oro uostas su įkaitusiu ir nelabai maloniai nosį užgaunančiu įkaitusio asfalto kvapu!

    Po kurio laiko, atsigavę nuo to karščio, jau tykojome savo bagažo, tiesa, verta paminėti, kad jei ne mano draugai, taip ir būčiau puolęs į Romos glėbį. Be savo bagažo... Bet juk tam ir yra draugai, kad grąžintų mus į realybę. Taigi ir vėl pirmą kartą gyvenime pamatėme, kaip oro uostuose yra „tausojamas“ bagažas. Tada supratau, kad mano sprendimas daiktus susidėti į kelioninį-sportinį krepšį, o ne į lagaminą, buvo mažų mažiausiai neapgalvotas, o sprendimas savo nešiojamąjį kompiuterį patikėti draugo lagaminui – idiotiškas, juk jį galima neštis į lėktuvo vidų!

    Bet, ačiū Aukščiausiajam, viskas buvo savo vietoj, kompiuterio detalės taip pat. Po trumpos daiktų apžiūros „Fiumicino“ oro uoste pradėjome ieškoti ko nors panašaus į traukinį. Kaip jau minėjau, kelionė buvo kruopščiai planuojama, todėl pasiekti Romos centrą buvo nutarta traukiniu arba, iškilmingiau tariant, Leonardo ekspresu. Taip jis pavadintas, matyt, dėl to, kad Romos „Fiumicino“ oro uostas dar vadinasi „Aeroporto Leonardo da Vinci“.

    Taigi po palyginti neilgų paieškų prieš save išvystame ryškiai geltonos spalvos tunelį. Iškilmingai pareiškiu, kad ten tikriausiai bus stotis. Mano draugai tikriausiai pamanė tą patį, bet leido man pasimėgauti savo įžvalgiu protu ir nuo komentarų apie mano įžvalgas susilaikė. Žinoma, kai patekome į to tunelio vidų, viskas buvo taip kaip ir turėjo būti – nedidelė traukinių stotis. Apšniukštinėję teritoriją, padarėme dar vieną bendrą įžvalgą.

    Mums reikia bilietų. Po neilgų stumdymųsi ir mykimų, pasisiūlė mano draugas. Pasirinkimas, kaip jau minėjau, buvo menkas, nes tik du iš mūsų trijų mokėjome angliškai. Taigi draugas po neilgo stovėjimo eilėje atliko pirmąją misiją ir kelionės bilietai buvo mūsų rankose. Lipant į traukinį didelių įžvalgų nereikėjo. Visi jie važinėjo kas pusvalandį ir tik į vieną pusę – Romos link.

    Viskas suprantama ir vištos protui. Pasimetėme ir vėl. Stovėjome tame perone, iš kurio pusės neatsidarė vagonų durys. Šįkart guodė tai, kad su mumis ten pat stovėjo dar koks pusšimtis turistų. Tačiau viskas buvo gerai, juk kitaip ir būti negalėjo. Su visa ta minia perėjome į kitą peroną įsėdome į traukinį ir pajudėjome ten, kur veda visi keliai.

    Traukiniui lėtai įsibėgėjant, išnirome iš tunelio ir saulė nušvietė viską, kas aplinkui. O iš to visko mums, augusiems prie lietuviškų berželių, pirmiausiai į akis krito palmės. Jų tokia gausybė ir jos tokios tikros! Beveik sutartinai iš mūsų lūpų sklido greičiausiai tik mums vieniems traukinyje suprantamas žodis – rojus. Na, bet kad ir kaip mus būtų žavėję vaizdai per vagono langą, galvoje jau buvo po truputį pradėjusios suktis mintys apie viešbutį. Kaip jis atrodys, rūpėjo mažiausiai.

    Labiausiai intriguojantis klausimas buvo: ar suveikė internetinė rezervacija? Tas nepasitikėjimas internetu tikrai buvo įvaręs šiokios tokios baimės. Na, bet juk mes turėjome daug makulatūros savo kuprinėse, nors greičiausiai nei vienas nesitikėjome, kad ji galėtų padėti. Gamtos vaizdus, bėgančius lange, po truputį pradėjo keisti gyvenamieji namai, geležinkelio bėgiai šakojosi į vis platesnį tinklą, artėjo viešbutis, Roma pasislinko į antrąjį planą.

    Traukiniui sustojus, vėl ta pati procedūra kaip ir lėktuve – kova už išlipimą. Šį kartą kova daug sunkesnė, prie nedidelių kuprinių prisidėjo kelioniniai krepšiai ir lagaminai, turint galvoje, kad trauknys važiavo iš oro uosto, tokie apkrauti mes buvome toli gražu ne vieni. Lipimas laukan tikrai užtruko, bet išlipus ir vėl nauji bei neįprasti vaizdai.

    Kas gali būti neįprasta geležinkelio stotyje? Jos dydis! Dar niekada neteko lankytis garsiosiose Maskvos stotyse, tačiau pradžiai mums užteko ir Romos Termini. Milžiniškoje stotyje nuolat knibžda begalė žmonių, traukiniai atvyksta ir išvyksta kiekvieną minutę, po pačia stotimi įrengtas prekybos centras su daugybe parduotuvių, beveik kaip atskiras miestas.

    Iškart palyginau su savo prisiminimais apie pirmą viešnagę Vilniaus traukinių stotyje ir tyliai sau nusijuokiau. Tada prieš septynerius - aštuonerius metus maniau, kad toje stotyje įmanoma pasiklysti... Na, bet grįžus iš prisiminimų ir vėl apėmė nerimas dėl viešbučio. Dar kelis mėnesius prieš kelionę buvome ramiai išstudijavę jo dislokacijos vietą, todėl iš Termini pajudėjome reikiama linkme.

    Viešbutis buvo už dešimties minučių kelio nuo stoties, todėl mintyse pasirepetuoti, ką sakyti viešbučio administratoriui, spėjau tik kelis kartus. Kadangi kambarys buvo užsakytas mano vardu, tai šį kartą jau neturėjau kur dėtis. Tačiau vos įžengus pro duris ir dar nespėjus padoriai susigaudyti, kas, kur ir kaip, viešbučio administratorius maloniai pasisveikino ir paklausė pavardės. Pusė akmens nuo širdies nuriedėjo. Pasakiau pavardę ir jis įniko į kompiuterį. Po penkių laukimo sekundžių dar vienas riedulys buvo nuverstas išgirdus išganingą frazę: „ Oh, yes, of course“ – ištartą tokiu tikru, pabrėžtinu itališku akcentu.

    Tada jis mūsų paprašė dokumentų ir liepė užpildyti tokį popieriuką, kuris man buvo panašus į tokius, kuriuos užpildyti duoda banke mokant už ką nors. Davėme mes jam tuos dokumentus, o tada ir prasidėjo. Mat jam prisireikė užrašyti „place of birth“ o mūsų ID kortelėse tokio dalyko kaip ir nėra. Aš turėjau pasą ir man problemų nekilo, bet mano draugai jam ryškiai neįtiko. Tada vėl prasidėjo nerimas, kaip čia dabar įtikti.

    Pradėjome aiškinti, kad lipant į lėktuvą mums nebuvo kilę jokių problemų ir tai šiek tiek suminkštino jo širdį, tačiau išgirdus mūsų argumentą „Lithuania is member of EU“, jo veidas kaipmat surūgo. Tada jis nusprendė, kad paskambins į policiją ir pats išsiaiškins, kas ta Lietuva, ir nuo kada jam nežinant atsirado toje Europos Sąjungoje.

    Žinoma, vėl šioks toks nerimas, o kas jei Italų policija tiek pat išprususi, kiek ir jis? Na, bet tai nepasitvirtino. Padėjęs ragelį, jis iškart mūsų atsiprašė už sugaištą laiką ir įteikė raktus. Valio! Mūsų viešbutukas, buvo nedidukas, užtat jaukus, o trivietis kambarys pakankamai erdvus. Kiek nejauku buvo tai, kad jis buvo rūsyje, jei tai galima taip pavadinti.

    Tačiau tai turėjo ir pliusą ir minusą. Pliusas – vėsuma, kuri reikalinga bent kelioms valandoms per dieną išlaikius keturiasdešimties laipsnių karštį, tiesa, tą vėsumą padėdavo susikurti ir oro kondicionierius, be kurio neįsivaizduoju, kaip ten įmanoma ištverti. Minusas – tamsu, na, bet juk ne knygų skaityti atvykome. Po trumpos apžiūros skubiai iškrovėme daiktus iš krepšių, apsiprausėme ir pasileidome į pirmąją pažintį su Roma.

    Atidavę kambario raktus viešbučio priimamajame, ištrūkome į gryną, pietietišką orą. Buvo jau apie penkta-šešta valanda vakaro, o karštis neišpasakytas ir be galo malonus. Daugelis, išgirdę mūsų pasirinktą kelionės laiką, tik kraipė galvas ir mintyse turbūt laikė truputi kvaištelėjusiais ir nepatyrusiais, tačiau mes puikiai žinojome, ko norime, ir tas karštis padarė tik dar didesnį įspūdį.

    Prisipratinę savo kūnus ir dvasias prie to pietietiško oro, pradėjome akimis gaudyti kiekvieną detalę, kiekvieną smulkmeną ir mažmožį. Šią dieną nebuvome suplanavę nieko aplankyti ir nieko apžiūrėti, tad išėjome ten, kur akys vedė.

    Kadangi arčiausiai mūsų buvo Koliziejus, tai norom ir tik norom kojos pačios traukė į tą pusę. Judant link šio garsaus objekto mūsų mintys jau buvo atsipalaidavusios nuo visokiausių negandų ir baimių ar dar ko nors kito. Pasijutome tokiais tikrais turistais, bandančiais prisjaukinti miestą ir dvasią, tokiais, kokiais dar niekada nebuvome, mes buvome vieni patys ir mes tai padarėme, mes čia atvykome ir įsikūrėme, prieš akis mūsų laukė savaitė nepamirštamų įspūdžių ir vaizdų. Šito jausmo nusakyti, kaip ir pamiršti neįmanoma, taip pasijusti gali tik kelionėje.

    Mąstant ir kalbantis apie tai, ką jau padarėme ir kas mūsų laukia, be galo lauktai išniro „žaidimų aikštelė“ – Koliziejus. Visos tos kalbos, kad jis yra gražus, didelis ir visoks kitoks – nesąmonė. Jis toks įspūdingas ir taip kaustantis dėmesį, kad jo neįmanoma aprašyti ar apsakyti, o kai dar paskaitai jo technines charakteristikas: septyniasdešimt tūkstančių žiūrovų, nepriekaištinga akustika, virš septyniasdešimties įėjimų ir išėjimų, kurių dėka niekad nekildavo spūstys...

    Daugelis tai ir taip žino, tačiau tai išvydus norisi kartoti viską vėl ir vėl. Gerą pusvalandį atakavę Koliziejų savo fotoaparatais, patraukėme toliau, ten kur akys veda. O vedė jos toliau, prie kiek kukliau įspūdingos „Piazza Venezia“. Ir vėlgi užbūrė tik knygose matytas didžiulis, baltas pastatas. Beje, knygose jis atrodo daug kartų mažesnis.

    Įspūdžių jau būtų pakakę visai savaitei, o mūsų dar ir laukė visa savaitė! Nepaisant to, nors jau buvo vakaras, patraukėme toliau. O toliau jau sekėme ženklais, kurie prognozavo, kad truputį paėję gatve tiesiai ir pasukę dešinėn, išvysime dar vieną, šį kartą jau ne tokį milžinišką objektą – Trevi fontaną. Ir išvydome, ir pirmas įspūdis buvo toks – jis milžiniškas!

    Antras įspūdis buvo kiek mažiau malonus. Žmonių jūra aikštėje prieš fontaną nustelbė pusę jo grožio. Suprantama, juk tai Roma, ir aplink mus lygiai tokie patys turistai kaip ir mes patys. Troškimas nusifotografuoti šalia šio objekto nugalėjo drovumą ir į darbą pajungtos alkūnės puikiai skynėsi kelią arčiau jo. Kad nepasirodyčiau „forsu“ iš ketvirto ir penkto Lietuvos miesto, tai privalau paminėti, kad šitą būdą nusižiūrėjome iš aplinkinių turistų, kurie tarkštelėję ar kepštelėję, per kurią nors vietą, visada mandagiai atsiprašydavo.

    Ką gi, pavyko iš arti pamatyti ir Trevi fontaną ir apsišlakstyti įkaitusias galvas jo vandeniu. Tai nepakartojama! Besidžiaugiant fontano teikiamais malonumais pradėjo temti, kadangi visą dieną nieko nebuvome turėję burnoje, užsukome į pirmą šalia pasitaikiusią „trattoria“ ir nenusivylėme, puikus aptarnavimas, skanus ir sotus maistas ir be kita ko, kas mūsuose labai svarbu, jo buvo daug, o kur dar itališkas vynas...

    Grįžome namo jau visai vėlai. Aptarėme rytdienos planus, kada kelsimės ir visa kita. Kiekvienos dienos kelionės maršrutus jau buvome susidėlioję namuose prieš porą savaičių. Visa tai tam, kad kuo daugiau pamatyti ir kuo labiau pažinti vieną gražiausių pasaulio miestų. Po aptarimo visi sukritome į lovas ir saldžiai bei ramiai užmigome žinodami, kad rytdiena atneš daug įspūdingų ir nepamirštamų akimirkų.

    2008-ųjų metų rugpjūčio 21-oji

    Žadintuvas suveikė apie aštuntą valandą ryte ir tai nė kiek nesuerzino. Visi atsikėlėme žvalūs ir pilni energijos. Nusiprausėme, apsirengėme, susidėjome žemėlapius, pasipildėme vandens atsargas ir pajudėjome pusryčiauti. Ir vėl malonus netikėtumas. Terasa, kurioje buvo patiekiami pusryčiai, buvo apraizgyta vynuogės vijoklių. Kadangi ruduo buvo ne už kalnų, vynuogių kekės buvo didžiulės ir, kaip po pusryčių išsiaiškinome, saldžiai prinokusios. O, kad pas mus taip...

    Pasistiprinę išvykome pirmojo žemėlapyje pažymėto taško link. O tai – „Piazza Giuseppe Garibaldi”. Didžiajam tautos vienytojui skirta aikštė ir paminklas ant vienos iš Romos kalvų. Kadangi tai ganėtinai toli, pakeliui buvome pasižymėję keletą nedidelių fontanėlių ir bažnytėlių.

    Ir čia jau jums spręsti, tikėti manimi ar ne, bet kiekvienas objektas, kiekviena, kad ir nedidelė detalė šiame mieste verta dėmesio. Juo labiau, kad prie daugelio iš jų bent truputį yra prisilietusios tokių didžių menininkų kaip Gian Lorenzo Bernini, Francesco Boromini, Raffaelo Sanzio, Michelangelo Buonarroti rankos...

    Atsibostų visus vardinti, o kiek jų mes dar net girdėję nesame? Visa tai fatališkai traukia ir tos traukos neįmanoma nugalėti, neįmanoma jos suvaldyti ir neįmanoma atsispirti tam smalsumui, kuris užvaldo, išgirdus vieną ar kitą pavardę, intriguojančią istoriją ar neįmintą vienos ar kitos bažnyčios, fontano ar dekoro detalės paslaptį.

    Taigi aplankę viską, kas pakeliui, užkopėme ant kalvos, nuo kurios atsiveria puikus Romos vaizdas. Iš pirmo žvilgsnio vaizdas vaizdas tik dviejų atspalvių: blausiai žydros ir lygiai taip pat blausiai rusvos - bet susireguliavus objektyvus tolumoje ima ryškėti visų, bent kiek žinomesnių objektų kontūrai. Ir tada sugebėjome truputėli susiginčyti, nes, kaip ir leidžiantis lėktuvu, visi radome po savo „nuosavą“ Šv. Petro bazilikos bokštą. Kad išsiaiškintume, kas teisus, išsitraukėme žemėlapį.

    Pralaimėjome visi. Nes Vatikanas buvo paraleliai į kairę nuo mūsų, o tos pusės nuo kalvos nesimatė, nes kalva buvo tankiai apaugusi palmėmis ir kitais medžiais, mat, kalvos papėdėje įsikūręs botanikos parkas. Apžiūrėjome, pafotografavome ir leidomės toliau.

    Nuo žygio pradžios buvo prabėgusi gal tik valanda, o vandens atsargos pas visus buvo pasibaigusios. Tada šmėstelėjo, kad lipdami į kalvą matėme bėgančio vandens kolonėlę, todėl nuskubėjome jos ieškoti. Iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad vanduo geriamas, bent kelionių vadove buvo rašoma, kad jis švarus, o kadangi buvo jau nežmoniškai ir pabrėžiu MALONIAI karšta, pasirinkimo neturėjome, todėl atsigaivinome tuo, kas bėgo iš ten.

    Kaip vėliau paaiškėjo, be šitų vandens kolonėlių Romoje išgyventi praktiškai neįmanoma, o ir įrengtos jos dar romėnų laikais. Todėl Romos vanduo tikrai nusipelno atskiro išskyrimo ir pagyrimo.

    Atsigaivinę pajudėjome toliau. O toliau mūsų laukė pirmasis kelionės muziejus „Villa Farnesina“. Nedidukė vila, kadaise priklausiusi Rafaelio globėjui Agostino Chigi.

    Nesu pernelyg didelis meno žinovas, tačiau Rafaelio vardas sudomino. Ir ne veltui. Keli dideli ir įspūdingi kambariai buvo tikrai puikiai išpuošti ir sudarė labai prabangių namų įspūdį, nors iš išorės vila niekuo neišsiskiria iš aplink stovinčių pastatų.

    Dar vienas žavingas Romos bruožas – nežinai ką, kur ir po kuo miestas nuo tavęs slepia. Verta paminėti ir italų paslaugumą, su kuriuo susidūrėme viloje. Bilietų pardavėjas paklausė, ar mes studentai. Kadangi buvome nei mušti, nei paleisti, taigi baigę mokyklą ir priimti į viršesnes mokymo įstaigas, neturėjome jokių dokumentų, tai beliko sakyti, kad mes ne studentai, o vyriškis tik nusišypsojo ir išrašė studentiškus bilietus.

    Toliau patraukėme palei Tibro upę ir mūsų tikslas buvo keletas nedidelių bažnyčių. Nedidelių sąlyginai, nes Romos standartais tokias kaip šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje laikėme nedidelėmis. Atskirai aprašinėti kiekvienos tikrai neverta, nes jų aplankėme apie tris dešimtis, o po tokio kiekio atsimeni tik tas, kurios kažkuo išsiskiria. Tiesa jos visos nerealiai gražios, o jei grožiu ir neišsiskiria, tai skaičiuoja daugiau metų, nei mūsų valstybė šiemet.

    Taigi kitas labiau vertas dėmesio objektas toliau buvo „Circo Massimo“. Na, vizualiai nežinančiam, kas tai yra, arba nesidominčiam istorija, tai atrodė kaip plynas laukas arba gana simetriška duobė su vienu didesniu šlaitu. Kai draugams pasakiau, kad ant to nuožulnesnio šono tilpdavo trys šimtai tūkstančių žmonių, jie pažiūrėjo į mane labai įtariai, o kai juos apšviečiau, kad čia vykdavo net jūrų mūšiai, kurių metu šis stadionas būdavo užtvindomas, tai jie tik nusišypsojo, kad patvirtinau pradinius jų įtarimus – perkaitau. Bet tada triumfavau aš, tereikėjo išsitraukti iš kuprinės kelionių vadovą ir parodyti aprašymą. Spausdintu žodžiu jie suabejoti nedrįso.

    Pasiginčijus dėl jūrų mūšių, toliau mūsų tikslas buvo nukakti prie... Rakto skylutės! Toji rakto skylutė priklauso Maltos ordino vienuolyno vartams. Ir ji ypatinga tuo, kad pažvelgus pro ją matosi Šv. Petro bazilikos kupolas. Patikrinome, tikrai matosi! Ir toks mažytis mažytis. Vaizdas labai gražus. Gaila kad mūsų fotoaparatai buvo per mažai gabūs tai užfiksuoti.

    Paspoksoję pro rakto skylutę, skubėjome link vieno labiausiai intriguojančių Romos statinių – piramidės. Ji suprojektuota ir pastatyta dar pirmame amžiuje prieš Kristų, o jos paskirtis – kapas. Na, ilsėjimasis ramybėje velioniui tikrai negresia. Aplink piramidę šiuo metu nutiestas gana stambus transporto mazgas, o ji pati smarkiai pajuodusi, matyt, nuo automobilių išmetamųjų dujų.

    Dar glumino iš jos plyšių kyšančios žolės ir nedideli krūmai. Žodžiu, vaizdelis savotiškas - dviejų tūkstančių metų senumo piramidė vidury gatvės su iš jos styrančiais krūmokšniais, su šalia stovinčiais, didelę pilį primenančiais, senoviniais miesto vartais.

    Pakraipę galvas judėjome toliau, link dar vieno puikiai žinomo statinio – Romos pirčių. Ir tai buvo smagiausia mūsų dienos dalis. Priartėję prie pirčių, priėjome sankryžą. Abu draugai buvo nuomonės, kad reikia eiti kairėn, man, žinoma, reikėjo būti kitokios nuomonės, ir aš palaikiau dešinę. Ir kažkodėl mano diktatas nugalėjo - pasukome į dešinę.

    Po dešimties minučių ėjimo atvira gatve, kepinant keturiasdešimčiai laipsnių karščio ir dar daugiau atsimušant nuo juodo asfalto, mano draugai jau ant manęs niršo. Po dar dešimties minučių baigėsi vanduo ir jie dar labiau niršo. Po dar tiek pat jau juokėsi. Ilgas buvimas saulėje ir gresianti dehidratacija sukelia juoko priepuolius. O dar po dešimties minučių, kai jau buvome apėję visą pirčių kompleksą aplink ir priėjome įėjimą, kuris buvo maždaug už šimto metrų nuo tos nelemtos sankryžos, rimtai svarstėme, ar mums verta ten eiti, nes viskas puikiai matėsi per tvorą.

    Truputį atvėsinom smegenis ir nutarėm, kad eisim, juk viduje yra vandens! Ir nepasigailėjome - iš vidaus viskas buvo kur kas įspūdingiau. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip daug griuvėsių, tačiau įjungus saulėje įkaitusią fantaziją... Tie griuvėsiai tampa milžiniškomis pirtimis, su įvairiomis mozaikomis ir raštais, kurių likučių taip pat dar yra išlikę. Verta buvo dėl to ir tuos maždaug tris kilometrus sukarti.

    Po neplanuoto pasivaikščiojimo ir pirčių tądien mūsų laukė dar apie dešimt bažnyčių. Į kai kurias neįleido, tačiau bent jau iš išorės aplankėme visas. Jos visos tikrai labai gražios ir vertos dėmesio, tačiau aprašyti visas nepakaktų nei kantrybės, nei natūralios atminties, todėl paminėsiu tik labiausiai to vertą „Basilica Di San Giovanni E Paolo”.

    Piligrimams tai šventovė, nes bažnyčia pastatyta vietoje, kur buvo nukankinti šventieji apaštalai Jonas ir Paulius. Mus labiau domino katakombos. Tiesa, apie jas mums papasakojo bažnyčios prižiūrėtojas ir, žinoma, itališkai. Taigi jis mus iki jų beveik nuvedė. Po pasivaikščiojimo aplink pirtis, katakombos buvo tokia maloni atgaiva, o ir pažiūrėti, kokiomis sąlygomis gyveno pirmieji krikščionys - tikrai įdomu.

    Palyginus su pačia Roma - slogus vaizdas. Aplink drėgna, šalta, tamsu. Tiesa, dar viena tą dieną aplankyta bažnyčia verta išskirtinio dėmesio, tai „San Giovanni In Laterano“. Išskirtinė ji tuom, kad tai Romos katedra. Dar ją verta pažymėti, kad, kaip ir dauguma objektų Romoje, ji milžiniška, daugybė meno darbų traukia akis kaip magnetas, milžiniškas ir be galo puošnus altorius. Taip galima apibūdinti beveik visus krikščioniškuosius maldos namus amžinajame mieste, tačiau ši bažnyčia iš kitų išsiskyrė dydžiu.

    Po visų dienos vaikščiojimų „namo“ parsinešėme butelį itališko vyno. Ir vėlgi su sava istorija. Mažoje vyno parduotuvėlėje mūsų pasiteiravo, iš kur mes, kai atsakėme, kad esame iš Lietuvos, pardavėjas mūsų nuostabai pasakė: „Sabonis“. Buvau girdėjęs, kad Ispanijoje jį žino visi, bet, kad geriausias mūsų šalies „ambasadorius“ žinomas dėl futbolo pamišusioje Italijoje, truputėlį nustebino. Taigi vakare jau prigulę aptarėme dienos įspūdžius, išgėrėme butelį puikaus itališko vyno ir labai greitai sumigome, laukdami dar įdomesnio rytojaus.

    2008-ųjų metų rugpjūčio 22-oji

    Ryte, kaip ir prieš tai rytą, atlikome tas pačias procedūras, nusiprausėme, papusryčiavome, pasipildėme vandens atsargas, ir išjudėjome toliau tęsti pažinties su Italijos sostine. Pirmasis objektas mūsų sąraše tądien buvo „Teatro Di Marcello“ . Senovinis teatras, vizualiai primenantis koliziejų. Reikėtų pastebėti, kad prie jo likučių kažkaip keistai prilipdytas pastatas. Kaip supratome iš skelbimų, kažkur teatro teritorijoje vis dar vyksta klasikinės muzikos koncertai, deja, mes kažkodėl susilaikėme ir nesusigundėme ten vakare nuvykti, ir tai iki šiol man yra kaip sąžinės priekaištas.

    Nusifotografavus prie teatro, patraukėme link „Campo di fiori“ – vieno seniausių ir vis dar veikiančių Romos turgų. Pakeliui dar aplankėme kelias mūsų maršrute nepažymėtas bažnyčias ir nediduką, bet žavų vėžliukų fontaną. Turguje, žinoma, pamatėme įvairiausių nematytų daiktų, bet daugiausiai - galybę prieskonių bei įvairiausių rūšių makaronų. Sutarėme, kad šiandien nieko nepirksime, o sugrįšime čia kitą dieną. Ir tai buvo klaida, nes kitas dienas paprasčiausiai neturėjome laiko.

    Po turgaus – dar keletas bažnyčių... Tiesą sakant, antrą dieną jos jau buvo bepradedančios atsibosti. Bet jų neaplankę veliau, matyt, būtume pasigailėję. Jos dar turėjo tokį trūkumą, kad į jas galima eiti tik su ilgomis kelnėmis, taigi mes, kaip pavyzdingi turistai, tris dienas kas dešimt minučių atsilenkinėjome džinsus, nes, kaip jau ne kartą minėjau, tokiame karštyje kitaip nebuvo įmanoma.

    Taigi po kelių bažnyčių aplankymo išjudėjome į vieną garsiausių aikščių pasaulyje - „Piazza Navona“. Pasiekėme ją per patį vidurdienį, todėl atrodė tuputį tuštoka, nes pats jos plotas didelis, o žmonių tokiu metu nedaug. Tiesa, nepakartojami fontanai, iš kurių vienas stovintis viduryje - sukurtas Berninio, verti dėmesio ir fotoaparato blyksčių.

    Truputį pailsėję patraukėme link dar vienos miesto garsenybės – Panteono. Tiesa, prieš tai dar penkios bažnyčios ir viena iš jų „Santa Maria Sopra Minerva” - tikrai verta ypatingo dėmesio dėl savo išskirtinų ryškiai mėlynų lubų. Jos tokios žaismingos, kad jų neišskirti tiesiog negaliu.

    Na, o grįžtant prie Panteono, tai šiuo metu tai taip pat bažnyčia, nors joje buvo taip pat ankšta kaip prie Trevi fontano, taigi labai abejoju ar kada nors ten dar vyksta kokios nors pamaldos. O bažnyčia ji tapo tik septintajame amžiuje, prieš tai Panteonas buvo senovės romėnų dievų šventykla, pastatyta pirmo amžiaus pabaigoje.

    Pasakyti kažką naujo ir nustebinti sunku. Tiek šventyklos vidus, tiek išorė – įspūdingi. Viduje viskas atrodo kaip iš pasakos, kaip kažkas ne visai realaus ir tikro. Tokį įspūdį, matyt, sukuria šviesa, patenkanti per skylę kupolo viršuje. Dievo akis ar demono skylė – kiekvieno ten apsilankiusio asmeninis reikalas nuspręsti pačiam, man labiau pasirodė, kad tai pirmasis variantas. Dar Panteonas gali pasirodyti įdomus tuo, kad jame palaidotas Rafaelis, nors aplankius šventyklą tai atrodo taip nereikšminga...

    Po Panteono mūsų laukė didžiausias Romos muziejus „Campidoglio“ . Jame saugomos įvairios meno vertybės nuo senovės graikų ir romėnų skulptūrų iki paveikslų kolekcijų, sukauptų pačių popiežių. Skamba gražiai ir viliojančiai, tačiau mes tikriausiai dar nebuvome tam subrendę. Po keliasdešimties „galvų“ likusios keli šimtai nebeatrodė viliojančios, o po kelių šimtų paveikslų likę vėlgi nebeatrodė nė trupučio patrauklūs. Maždaug po valandos tąsymosi po muziejų, pseudokančia baigėsi ir išėjome laukan.

    Sutarėme, kad draugai pasižvalgys suvenyrų parduotuvėje, o aš nueisiu iš saugyklos pasiimti mūsų kuprinių. Kai grįžau, kiek suglumau, nes abu draugai stovėjo šalia informacinio taško ir šnekučiavosi su simpatiška jo konsultante. Kai priėjau, supratau priežastį. Jie visi trys spoksojo į kompiuterio monitorių ir žiūrėjo krepšinio rungtynes. Tą dieną Lietuva olimpiados pusfinalyje kovėsi su ispanais. Mes vis dar pirmavome... kadangi dar tebuvo tik antras kėlinys, padėkojome merginai ir išbėgome ieškoti prieigos prie interneto.

    O tuo tarpu draugas pasakojo, kad išgirdęs rungtynių garsus, jis paklausė merginos, ką ji žiūri, o ši atsakė klausimu, iš kurios jis šalies, šiam atsakius, kad iš Lietuvos, mergina džiugiai sušuko „you winning“ ir atsuko savo kompiuterio monitorių taip, kad ir jie galėtų pažiūrėti. Deja, mūsų interneto paieškos baigėsi nesėkmingai, nes vis dar buvo vidurdienio miego laikas, taigi visos interneto kavinės buvo uždarytos. Prasidėjo karštligiškas skambinėjimas į Lietuvą. Vieno mano draugų mergina mums vis pasakinėjo rezultatą. Pralaimėjome... Net ir būnant tokiame rojuje kaip Roma, nuotaika gerokai subjuro.

    Paslampinėję „iš kampo į kampą“ ir nusprendę, kad vyrai kovėsi gerai, nes prieš rungtynes nedaug kas tikėjo, jog mums pasiseks, bandėme eiti toliau. Nuotaika greitai pasitaisė. Mūsų laukė trigubas muziejus po atviru dangumi: Palatino kalva, Romos forumas ir koliziejus. Pirmieji du, kaip ir Romos pirtys, iš pirmo žvilgsnio atrodė didelė griuvėsių krūva, bet esmė ta, kad tie griuvėsiai gražūs, dideli ir jų labai daug. O saulės įkaitinta fantazija ir vėl daro savo.

    Su koliziejumi kiek kitaip. Jis gana pukiai išsilaikęs ir jo vidus ne mažiau įdomus ir įspūdingas už jo išorę. Romos simbolis kaip magnetas traukia turistus, tačiau griežta jų patikra reguliuoja jų srautus, taigi jo viduje nėra taip ankšta, kaip prieš tai minėtuose žymiausiuose Romos taškuose.

    Koliziejaus viduje pasijunti kaip prieš pusantro tūkstančio metų. Jame nesunku įsivaizduoti daugiatūkstantinę minią ir tas žiaurias gladiatorių kovas, bet sunku įsivaizduoti, kodėl žmonės buvo tokie žiaurūs. Romos simboliai įdomūs ne tik savo grožiu. Žvelgiant į juos, nuolatos keli sau įvairius klausimus, ir tai dar vienas Romos bruožas, kuris be galo traukia ir išskiria ją iš kitų garsių Europos miestų.

    Po visų apmąstymų patraukėme pavakarieniauti. Dar kartą priėjome Panteoną,o kadangi buvo jau sutemę, tai pamatėme ir kitą jo pusę, ne tokią šurmuliuojančią ir užgožtą žmonių, o ramią ir paslaptingą. Apsistojome ties nediduke „trattoria“, ten užsisakėme ne lietuviško, bet alaus, ir pakėlėme bokalus už Lietuvos rinktinės krepšininkus, kurių dėka kai kas mus pasaulyje dar žino, domisi ir net palaiko, kaip ta mergina iš muziejaus.

    Po vakarienės per sutemusius Romos skersgatvius patraukėme namo. Grįžę vėl labai greitai sukritome į lovas ir sumigome, laukdami rytojaus.

    2008-ųjų metų rugpjūčio 23-oji

    Rytas. Įprastos procedūros. Šiandien absoliuti bažnyčių diena. Sugalvojome pasipuošti, todėl vienas mano draugas buvo geltonais marškinėliais, aš - žaliais, o kitas - raudonais. Tai atrodėme kaip šviesoforas. Arba Lietuvos trispalvė, nors ant draugo raudonais marškinėliais krūtinės puikavosi užrašas „espana“. Jis ir labiau panašesnis į suomį, tačiau vistiek susilaukė žmonių reakcijos „oh, look, from spain“.

    Taigi išjudėję iš namų patraukėme link pirmosios bažnyčios ir Roma mus vėl nustebino. Pakely užtikome dar vieną bažnyčia, kuri net nebuvo pažymėta viename iš mūsų turimų trijų žemėlapių, o tai pat apie ją nebuvo nieko užsiminta nei viename iš mūsų dviejų kelionių vadovų. Atsižvelgiant į jos dydį, tai gana keista. Užėjome pažiūrėti, o ji tokia pat graži,kaip ir visos prieš tai.

    Judėjome toliau link „Santa Maria Della Vittoria“ bažnyčios. Ji ypatinga tuo, kad jos viduje - viena gražiausių ir paslaptingiausių Berninio skulptūrų – Šv. Teresės ekstazė. Kaip įsitikinome. ji ir graži, ir paslaptinga, mat ekstazė pagal idėją turėtų būti religinė, tačiau Šventosios veido išraiška verčia susimastyti, ar šalia stovinčio angelo strėlė nesimbolizuoja ko nors kito... Apžiūrėję, truputį pasijuokę ir vienbalsiai nutarę, kad Berninis vis dėlto buvo gašlūnas, patraukėme link sekančio taško žemėlapyje.

    Po kelių tik savo unikaliomis istorijomis išsiskiriančių bažnyčių priėjome „San Pietro in Vincoli“, kurioje tiesiogine to žodžio prasme „sėdi“ dar vienas meno stebuklas – Mikelandželo Mozė. Kaip ir kiekvienas labiau garsesnis objektas Romoje, bažnyčia tankiai užpildyta turistų, tačiau prasibrauti link skulptūros pasisekė stebėtinai lengvai.

    Skulptūra daug didesnė, nei atrodo atsivertus vadovėlį, o dėl jos grožio bent jau nei vienas iš mūsų suabejoti nedrįsome. Na, vien jau ko vertos lengvai „iššokusios“ kraujagyslės, matomos skulptūroje. Kaip tik tokiais momentais ir supranti, kodėl pasauliui plačiai žinomas būtent Mikelandželo vardas.

    Vis dar aikčiodami iš susižavėjimo, patraukėme toliau link kitų bažnyčių. Po jų - dar vienas Romos simbolių - tai „Piazza di Spagna“ arba ispanų laiptai. Verta pažymėti, jog link jų veda „Via Condoti“ gatvė, kurioje įsikūrusios garsiausių dizainerių parduotuvės, kurių vitrinose puikuojasi penkiaženkles sumas kainuojančios suknelės. Pati aikštė arba patys laiptai, čia jau kaip kam patogiau, nėra per daug įspūdingi, tačiau gausybė žmonių suteikia jaukumo ir gyvumo, dėl kurio bendras aikštės/laiptų vaizdas jaukus ir malonus, o nuo jų viršaus galima pažvelgti į Romą iš viršaus.

    Nusileidę laiptais žemyn, judėjome link dar vienos aikštės ir kelių bažnyčių, o po jų aplankėme senovinė tvirtovė – „Castel San’t Angelo“. Teoriškai tai jau Vatikanas. Kildami laiptais ant tvirtovės stogo, mintimis jau buvome Šv.Petro aikštėje, kuri, kaip mums atrodė, yra čia pat. „Castel San’t Angelo“ buvo pastatytas kaip mauzoliejus imperatoriui Adrianui, tačiau vėliau paverstas tvirtove – miesto gynybos centru. Dabar čia muziejus ir savotiška apžvalgos aikštelė.

    Nors kelionių vadovuose rašoma apie neva tai įspūdingus labirintus, bet arba mes jų nesugebėjome rasti, arba jau per daug galvojome apie „San Pietro“.

    O „San Pietro“ atrodė jau ranka pasiekiama. Tačiau mes neįvertinome jos įspūdingų matmenų, o jų deramai įvertinti, viso to nepamačius, tikriausiai neįmanoma. Daugiau nei šimto metrų pločio fasadas ir ovali aikštė, kad ir kiek ėjome, prie mūsų vis neartėjo. Ėjome, ėjome, o bazilika tik didėjo ir didėjo. Na, žinoma, po kurio laiko vis tiek pasiekėme aikštę, tačiau bazilika dar buvo tikrai toli toli!

    Įspūdinga Berninio sukurta aikštės kolonada ir ovali forma išties glumina ir verčia pasijusti menku, matyt, to ir siekta, projektuojant aikštę. Aikčiodami iš nuostabos, judėjome link pačios šventovės. Vėlgi kažkodėl pasirinkome kairę pusę, o ten - tik išėjimas. Sukorus tokį atstumą, kai kas išėjo ir į naudą. Toje aikštės pusėje įsikūrusi Vatikano pašto tarnyba, kuri buvo sausakimša turistų, tačiau pasinaudoti Vatikano pašto paslaugomis nusprendžiau ir aš. Pašto ženklas siųsti į ES kainavo tik apie penkiasdešimt eurocentų, o ir paštas adresatę pasiekė per savaitę.

    Kartą iš Telšių siunčiau itin skubų laišką ir sumokėjau kelis kartus daugiau, o laiškas, skirtas Valentino dienai, adresatę Vilniuje pasiekė maždaug po trijų savaičių... Taigi jei kada nors būsite Vatikane, siūlau nepraleisti progos pasinaudoti mažiausios pasaulio valstybės paštu.

    Atlikę gana smagią procedūra su draugais patraukėme link kitos „San Pietro“ aikštės pusės. Įėjimas į Baziliką tik praėjus pro metalo detektoriaus vartus. Ir šalia jų – piktdžiugiškas mūsų triumfas. Prieš mus apsaugininkai neįleido moters, dėvinčios šortus ir pečių nedengiančią palaidinę. Mūsų kančia dėvint šortus – atpirkta! O kai jau patekome į vidų...

    Neįsivaizduoju, kaip visa tai būtų įmanoma perteikti žodžiais. Tas dydis, puošnumas ir prabanga. Išilginės navos ilgis bažnyčioje siekia du šimtus aštuoniolika metrų, kupolo aukštis viduje – šimtą penkiolika metrų. Tai kažkas nepakartojamo. Ir nusispjaut, kad visa tai pastatyta už pinigus, surinkus už indulgencijas. Nusispjaut ir tai, kad aplinkui daug bruzdančių turistų. Jie visi tokie maži ir menki prieš tą dydybę, kad jie manęs visiškai nejaudino.

    Visos prieš tai aplankytos bažnyčios akimirksniu nublanko, tarsi susitraukė ir išgaravo iš atminties. Net buvau pamiršęs, kad vienoje iš navų fotoaparatų blyksnius sugeria garsioji Mikelandželo „Pieta“. Nuostabus kūrinys, ne mažiau įspūdingas nei „Mozė“. Tačiau ir ši skulptūra nublanksta prieš visą bendrą vaizdą.

    Išsižioję apėjome visą šventovę kelis kartus ir pradėjome kurti planus, kad mums reikia pasikelti į kupolo viršų. Susiradome pareigūną, prižiūrintį, kad turistai laikytųsi drausmės ir jis mums maloniai paaiškino, kad išėjus iš bazilikos reikia laikytis kairės pusės. Taigi, vykdydami pareigūno nurodymus, radome bilietų kasą, kurioje mūsų paklausė, ar mes norime lipti laiptais, ar važiuoti liftu.

    Pasirinkome laiptus dėl taupumo ir tikrai nesuklydome. Taip ilgai ir smagiai dar niekada nelipau laiptais. Lipimas užtruko apie dvidešimt minučių, vis sukant į dešinę. Užkopus mūsų laukė jau minėtasis šimto metrų aukštis, kuris bent jau man kažin kaip mėšlungiškai prispaudė prie išorinės apžvalgos aikštelės sienos, nors vidinę pusę dengė maždaug trijų metrų aukščio metalinė tvora. Vaizdelis tikrai vertas dėmesio, visas bažnyčios pagrindas - kaip ant delno, tiesa, truputį nejauku, visgi žmonės iš ten atrodė labai mažyčiai.

    Iš šios apžvalgos aikštelės laiptai vedė link kitos lauko apžvalgos aikštelės. Laiptai vis statėjo, o koridorius vis siaurėjo. Vienu metu jau atrodė, kad šešias dešimtis perkopusi ir gerokai virš šimto kilogramų sverianti indė, lipanti virš mūsų, tuoj įstrigs. Bet jai pasisekė, netrukus pasirodė žydras dangus, o netrukus ir visa „San Pietro“ aikštė su mažyčiais, vos įžiūrimais žmonėmis. Vaizdas puikus, o jausmas beveik kaip įkopus į Monblaną. Šis „įkopimas“ tarsi simbolizavo mūsų kelionės po Romą pasiektus tikslus, nes viską, ką norėjome, Romoje aplankėme.

    Pasidžiaugę už save ir atsisveikinę su Vatikanu, lėtai išjudėjome namų link. Pakeliui išsirinkome vieną iš daugybės „trattorijų“ ir šįkart velniškai suklydome. Padavėjas joje buvo itin arogantiškas, nešė vis ne tai, ką mes užsakinėjome, o maistas nebuvo skanus. Šiek tiek suirzę dėl to, jau beveik tradiciškai nusipirkome butelį vyno, vakare išgėrėme ir nuėjome miegoti, prieš tai pasidžiaugę, kad rytoj pabandysime pasidžiaugti Viduržemio jūros teikiamais malonumais.

    2008-ųjų metų rugpjūčio 24-oji

    Ryte po įprastų procedūrų pajudėjome link „Termini“ stoties. Mūsų nelaimei, traukinys, vežantis link artimiausių paplūdimių, veža ne iš šios stoties, o iš kitos, daug kartų mažesnės ir esančios gana toli. Taigi į centrinę stotį ėjome, nes mums reikėjo metro. Romos metro turi tik dvi linijas ir nėra tokia patogi susisiekimo priemonė kaip Paryžiuje ar Berlyne, tačiau šįkart mums viskas puikiai tiko, todėl pasinaudojome juo ir išlipę mums reikiamoje stotyje sekėme paskui žmonių masę, einančią tiesiai ten, kur mums reikėjo.

    Kai visi sulipo į labai ilgus traukinius, mes suabejojome, nes dar neturėjome bilietų. Pasivaikščiojome po stotį ir suglumę neradome nieko panašaus į tai, kur juos būtų galima įsigyti. Draugas nusprendė paklausti policijos pareigūno, ir šis mums paaiškino, kad metro bilietas tinka visai sistemai, todėl galiojimo laikas, nurodytas ant bilieto, galioja ir traukiniui. Suglumę sulipome į sausakimšą traukinį ir po kurio laiko pajudėjome, negalėdami atsistebėti, kad už vieną eurą nukaksime tą patį atstumą, kaip ir už tą, už kurį sumokėjome vienuolika, vykdami iš oro uosto. Maždaug po pusvalandžio kelionės buvome vietoje.

    Tiesa, dar reikėjo truputį paeiti. Ir čia vienas mano draugų nusprendė, kad mes einame link miško, aš aršiai gyniausi ir sakiau, kad ten jūra. Jis priešinosi ir aš nusileidau, tačiau vistiek ėjome „miško“ link. Kai priėjome jūrą, tai visą dieną ją vadinome mišku. Tačiau kai ją priėjome, ir vėl prasidėjo problemos - beveik visi paplūdimiai buvo mokami, taigi vaikščiojome pirmyn atgal vis nesiryždami į kurį nors užeiti.

    Galų gale išsirinkome, matyt, patį pigiausią ir užėjome. Smėlis nė iš tolo nepriminė mūsiškių Palangos paplūdimių. Pirmiausia, žinoma, dėl savo šiurkštumo, tačiau smėlio temperatūra Palangoje tokios skalės pagal Celsijų tikrai nepasiekia. Su vietiniais derybininkais, kurie kartojo tik vieną frazę „five euros“, išsiderėjome tris gultus. Ir išsidrėbę ant jų vienas kitą vyriškai (italai tolerantiški žmonės) išmozojome kremu nuo saulės.

    Kadangi aš jau kartą prieš keletą metų buvau pajutęs, kokia klastinga yra Italijos saulė, paraginau draugus negailėti to kremo. Nepatikėjo, tepėme vienas kitą tik dviese. Kepintis toje kaitrioje saulėje beveik nebuvo kada, juk už dešimties metrų - Viduržemio jūra. Reikėtų pastebėt, kad paplūdimys išties nebuvo labai įspūdingas, bet kai taip kepina saulė ir toks šiltas jūros vanduo, tai neturi reikšmės. Taip ir praleidome visą dieną maršrutu gultas – jūra, jūra - gultas.

    Vakare prieš sugrįždami į viešbutį nusipirkome jau du butelius vyno. Po jų ir po saulės vonių, aš pradėjau diriguoti įsivaizduojamam orkestrui, kuris grojo „Fratelli D‘Italija“ – Italijos himną, mano draugas iš viešbučio rankšluosčių susivyniojo labai tikroviškai atrodančią romėnišką togą, o kitas draugas darė mūsų fotosesiją, prie kurios galiausiai prisijungė ir pats. Šitas nuotraukas dabar rodome tik artimiausiems žmonėms. Po visų linksmybių nuėjome miegoti, tačiau užmigti buvo sunku, nes vienas iš draugų, kuris su manimi miegojo vienoje lovoje, visą naktį vartėsi, nes jam nereikėjo kremo nuo saulės.

    2008-ųjų metų rugpjūčio 25-oji

    Šį rytą kėlėmės anksti, nes mūsų tikslas buvo Neapolis. Užsimiegoję ir nepusryčiavę nužingsniavome link „Termini“. Ne visai dar žvaliais mąstančiais protais susigaudėme, kaip iš automato pirkti bilietą, o tada jau perono ir traukinio paieškos. Iki išvykimo likus maždaug penkiolikai minučių, šiek tiek apėmė nerimas, tačiau po intensyvių italų kalbos šifravimų, nušvitimas mus aplankė ir jau sėdėjome traukinyje.

    Konduktoriui patikrinus bilietus, apsidžiaugėme, kad mes tikrai ten pataikėme. Važiuodami traukiniu stebėjome vidurio Italijos kraštovaizdį, laikas nuo laiko išlendančią jūrą ir kartu stebėjomės puikiai išvystyta Italijos traukinių infrastruktūra. O, kad Lietuvoje šitaip...

    Į Neapolį atvykome maždaug per dvi valandas ir toliau mūsų tikslas buvo persėsti į vietinį traukinį, vežantį į kitus miesto rajonus. Va čia ir prasidėjo. Trys bėgiai ir jokios informacijos angliškai. Laužėme galvas bene pusvalandį ir įsėdome į vieną iš atvažiavusių traukinių. Viduje esančiuose mini žemėlapiuose draugas pradėjo vesti pirštu per stoteles, kurias neva tai turėtume pravažiuoti, tačiau senyvo amžiaus neapolietė žiūrėjo į mus įsakmiu žvilgsniu ir supratome, kad šį kartą ten, kur reikia, nepataikėme.

    Išlipome artimiausioje stotelėje ir laukėme kito traukinio, kuris mus parvežtų atgal. Kažkaip pasidarė nejauku. Stotelėje sėdėjo keli senyvo amžiaus žmonės, buvo tyku ir ramu. Vaizdas kaip iš filmų, kuriuose rodomos Amerikos didmiesčių ištuštėjusios metro stotys. Žinojimas, kad esame Neapolyje – mafijos, vagių, plėšikų ir žudikų sostinėje, tikrai pasitikėjimo aplinka nepridėjo. Visgi po kokių dešimties ilgiausių minučių per visą mūsų kelionės laiką atvažiavo traukinys ir grįžome į pradinį tašką.

    Sulaukėme kito traukinio ir sėdome į jį, o kas beliko, vis vien nebūtume susigaudę, o gaišti laiką buvo beprasmiška. Bingo, pataikėme ir sėkmingai judėjome link „Ercolano-Scavi“ stotelės, iš kurios be didesnio vargo iš karto susiradome vietinę „turizmo agentūrą“, vežiojančią turistus į Vezuvijaus ugnikalnį.

    Ir vėl savotiškas nuotykis. Nors autobusiukas, į kurį susigrūdo mažiausiai trimis žmonėmis daugiau negu galima, buvo apynaujis, tačiau viduje taip neatrodė. Vairuotojas – tikras neapolietis. Man jo net pagailo,nes susidarė įspūdis, kad šio darbo jis nekenčia labiau už viską. O jei jau nekenti vairuotojo darbo, tai ir savo keleivius veži kaip bulvių maišus, o juk ką tik paminėjau faktą, kad mūsų gerokai daugiau, negu turėtų būti...

    Siaurais keliukais užvažiavome netoli viršūnės. Išsilaisvinę iš savo skardinės, šturmavome ją iki galo. Nors Vezuvijus ir nėra pati aukščiausia viršūnė Italijoje (1281m.), tačiau nuo jos vėlgi atsveria puikūs vaizdai. Vienoje pusėje - didžiulį plotą užimantis Neapolis, kitoje - Sorentas, dar kitoje - Viduržemio jūra su tolumoje puikiai matoma Kaprio sala.

    Pats ugnikalnis vis dar aktyvus ir labai pavojingas, nors man krateris atrodė kaip duobė. Tiesa, ten dabar ir yra tik duobė. Nieko tokio, kas atrodytų kaip tikras ugnikalnio krateris, kuriuos rodo per „Discovery“ ar filmus. Na, bet kaip jau minėjau, vaizdas nuo išorinės ugnikalnio pusės buvo puikus ir tai, galima sakyti, atpirko nusivylimą dėl kraterio.

    Į miestą mus parvežė ta pati skardinė. Stotyje šį kartą susigaudėme, nes tebuvo vieni bėgiai. Pargrįžę į centrinę stotį dar turėjome laiko iki traukinio, taigi pabandėme išeiti pasižvalgyti po Neapolį. Tik žengus pirmuosius žingsnius Neapolis patvirtino savo kaip neaiškaus kriminalinio miesto statusą, nes kas penkis metrus įvairaus plauko italai ir ne italai mums už šimtą eurų siūlė įsigyti nešiojamą kompiuterį ar „apple iphone“. Tolstant nuo stoties, šitų veikėjų nebeliko.

    Vaikštant Neapolio gatvėmis galima ir apkursti. Čia žmonės vairuoja kaip pamišę, o vietoj to, kad žiūrėtų į veidrodėlius, naudoja garsinius signalus, taigi piko metu šimtų automobilių orkestras ramesnį žmogų galėtų išvesti iš proto. Bet čia Italija, Neapolis ir temperamentingi pietiečiai.

    Bevaikštant Neapolio gatvėmis užtikome vieną pilį, paskui kitą. Kadangi dar planuodami kelionę žinojome, jog pastaroji ant jūros kranto turėtų būti nemokama, pasirinkome ją. Ar iš tiesų įėjimas į ją buvo nemokamas, taip ir nesužinojome, nes prižiūrėtojas prie įėjimo ramiai pūtė į akį, o mes pasistengėme jam netrukdyti poilsio. Pati pilis išoriškai graži, pastatyta viduramžiais, tačiau viduje nieko tokio, išskyrus apžvalgos aikštelę ir kelias patrankų, nebuvo. Vis dėlto nemokama.

    Prisifotografavę patraukėme atgal link stoties, sėkmingai susiradome traukinį, įlipome į jį ir jau sutemus grįžome atgal į Romą. Viešbutyje atlikome įprastinę procedūrą ir sumigome, nes rytoj laukia paskutinė pilna diena Italijoje.

    2008-ųjų metų rugpjūčio 26-oji

    Išaušo paskutinė, bet ne prasčiausia mūsų kelionės diena. Turėjome vykti į garsų ir apie šimtą kilometrų nuo Romos nutolusį paplūdimį – „Sperlonga“. „Termini“ jau gaudėmės kaip seni romiečiai. Taigi maždaug po valandos atvykome į stotį „Fondi“, iš kurios, pasak visagalio interneto, turėtų važiuoti autobusas į mūsų paplūdimį.

    Bandėme kasoje paklausti, kur čia dabar turėtų važiuoti tas autobusas, tačiau nespėjus net išsižioti, nuotaikingas italas pradėjo garsiai ir linksmai šaukti „blue bus, blue bus outside“, visas jo žavesys ir buvo tame, kad su akcentu jo žodis „blue“ pavirto į „bliū“ ir tai skambėjo labai nuotaikingai. Ką gi, išėjome „outside“, palaukėme penkias minutes ir atvažiavo „white bus“ su užrašu „Sperlonga“, kažkodėl net nesitarę nusprendėme, kad mums tiks ir baltas autobusas.

    Po dar maždaug dešimties minučių kelio mus paleido maždaug dvidešimt metrų nuo jūros. Nebeieškodami nieko geriau ar blogiau, nuėjome į pirmą pasitaikiusį paplūdimį. Ten, nors buvome trise, nelabai simpatiška panelė pasiūlė, kad mums DVIEMS padarys nuolaidą gultams. Tada pasakėme, kad mes trys ir nuolaida išliko. Tačiau paplūdimio berniukas mums išlankstė tik du, o dar kartą paaiškinus, kad mes trys , teko susimokėti už trečią, ir nuolaida kažkaip išgaravo.

    Bet tai jau neberūpėjo. Paplūdimys išties buvo fantastiškas. Smėlis švelnus, kaip Palangos paplūdimiuose, jūra žydra, kaip dangus, saulė, kepina nesigailėdama, aplink pusnuogės arba nuogos italės, panoraminis vaizdas į ant jūros kranto dar senovės graikų statytą miestelį... Rojus, ir už savo žodžius atsakau. Būtent šitaip aš ir įsivaizduoju Rojų. Vėlgi diena praleista buvo maršrutu gultas-jūra ir atvirkščiai.

    Įdienojus patraukėme link pačio miestelio. Graikišku stiliumi pastatytas miestelis atrodė taip pat žavingai, kaip ir jo paplūdimys. Siauros gatvelės, namai sulipdyti vienas šalia kito, o aplink ramu ir tylu.

    Pasilepinę ir pasidžiaugę viskuo, ką tądien patyrėme, tuo pačiu maršrutu grįžome į Romą. Kadangi dar nebuvo tamsu, išskubėjome į miestą artimiesiems rinkti lauktuvių. Po šios procedūros ėjome pavakarieniauti ir gaila, tačiau paskutinį vakarą atradome puikiausią „trattoriją“, kur be galo malonus aptarnavimas, skanus maistas ir gardus vynas. Paskutinį kartą sumušėme taures ir pakėlėme tostą už tai, kad mes tai padarėme.

    Grįžome į viešbutį ramūs, tačiau be galo linksmi, susikrovėme daiktus ir sumigome su ta mintimi, kad ryt važiuojam namo.

    2008-ųjų metų rugpjūčio 27-oji

    Ryte atsikėlėme vėlai. Jau be įprasto entuziazmo papusryčiavome ir išvykome link stoties. Laukdami traukinio, buvome priversti klausytis graudžios melodijos, kuri reklamavo LG televizorius, ir tai tik dar labiau pagilino melancholišką savijautą.

    Milžiniškas, palyginti su TVOU, „Fiumicino“ oro uostas nelabai bežavėjo, nors ten tikrai supratome ir pajutome „duty free“ naudą, tačiau visa tai jau nebeturėjo reikšmės. Viskas priminė skaudžią patirtį su mergina. Lyg ir niekas nemirė, bet taip liūdna, kad reikia skirtis, taip liūdna...

    Reaktyviniai lėktuvo varikliai suūžė ir lėktuvas atsiplėšė nuo žemės, taip išskirdamas mane su nauja drauge, kurią įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir su kuria dar būtinai susitiksiu... 

    Tadas Šimkus

  • www.DELFI.lt
    Vardas
    Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

    Kelionės ir laisvalaikis

    Konkursas! Kuo kvepia mano atostogos (1)

    2014 rugpjūčio mėn. 21 d. 17:29
    Jau atostogavote? Nesvarbu, jei dar nespėjote - atostogų kvapas visada su mumis. Vieniems jis kvepia sūria jūra, kitiems - žemuogėmis, o tretiems - kava mažoje Paryžiaus kavinukėje... Kviečiame dalyvauti fotokonkurse „Kuo kvepia mano atostogos“! Nugalėtojų laukia puikūs „Kvapų namų“ įsteigti prizai.

    Šį vakarą prie Baltojo tilto įvyks grilio fiesta (2)

    2014 rugpjūčio mėn. 21 d. 11:13
    Šį vakarą prie Baltojo tilto įvyks grilio fiesta
    Organizatorių nuotr.
    Šiandien vakare į pievelę Vilniuje prie Baltojo tilto susirinks šimtai piknikautojų. Kasmete vasaros tradicija tapusio masinio pikniko organizatoriai šiemet vilniečius ir sostinės svečius kviečia į keptos mėsos fiestą – „Borjomi Grill pikniką“.

    Atostogauti – kartu su šešku (17)

    2014 rugpjūčio mėn. 20 d. 00:01
    Per vasaros karščius kaunietė Eglė Tulčiūtė ištrūko iš miesto ir atostogauja prie jūros. Poilsiui netrukdo keturi naminiai šeškai – Taškis, Ozis, Blondinė ir Kipšas.

    Noriu prasitęsti atostogas! Skaitytojų istorijos

    2014 rugpjūčio mėn. 18 d. 16:32
    Publikuojame skaitytojų mintis, kodėl jie norėtų prasitęsti atostogas. Kviečiame ir jus dalyvauti konkurse „Prasitęsk savo atostogas - laimėk 3 dienų kruizą Baltijos jūra!“

    Sveikiname konkurso „Mano išskirtinė kelionė“ nugalėtoją!

    2014 rugpjūčio mėn. 18 d. 16:07
    Sveikiname konkurso „Mano išskirtinė kelionė“ nugalėtoją!
    N.Martinkėnaitės nuotr.
    Dėkojame skaitytojams, dalyvavusiems konkurse „Mano išskirtinė kelionė“.