We wish you happy travel (linkime jums laimingos kelionės) – tai yra Indijos traukinių įmonės reklaminis šūkis turistams.

Atvykus į Delio oro uostą, jau pirmas sutiktas europietis turistas dalinasi įspūdžiais, kad Delis, jo nuomone, yra baisus ir nešvarus miestas. „After bomb explosion“ (kaip po bombos sprogimo), sako slovakas, kurį pagal aprangą galima priskirti prie „nušvitusių“ europiečių. Šie žmonės Indijoje yra ne paprasti turistai, o kelis ar daugiau mėnesių gyvenantys klajokliai, dažnai atrodantys kaip šiuolaikiniai hipiai, iškeitę džinsus ar sijonus į plačias kelnes ar sarius.

Ir iš tikrųjų, pirmas įspūdis Delyje, yra tarsi gyvenimas čia būtų po bombos sprogimo. Visur tave supa netvarka, chaosas gatvėse, nepabaigtos statybos. Beprotiškas eismas ir purvas gatvėse buvo tie dalykai, kurie nenustebino, nes juos pamatyti tikėjomės. Bet kai jau galėjom lyginti Delį su kitais Indijos miestais, kuriuose taip pat tvyro baisi nešvara ir neįsivaizduojamų taisyklių eismas, galime teigti, kad mums Delio įspūdis toks ir liko – „after bomb explosion“.

Delyje aplankėme jo pagrindines įžymybes, kurių kaip tokiam dideliam miestui yra nedaug. Jama Masjid mečetė, Raudonasis fortas, Connaught place. Kaip pasitvirtins ir toliau kelionėje, patys indai beveik neturi savo tikrų indiškų statinių ar architektūrinių paminklų. Už beveik visus lankytinus objektus šiaurės Indijoje indai turi būti dėkingi musulmonų užkariautojams, kurie senais laikais atkeliavo iš Irano ar Afganistano, čia nugalėję vietinius karaliukus įkūrė savo imperijas ir statė mečetes bei paminklus.

Tas pats galioja ir visiems kitiems padoriau atrodantiems pastatams ar Indijos infrastruktūros pasididžiavimui – traukiniams. Jų tinklą pastatė britai, tai kolonijinio laikotarpio palikimas, kuriuo indai naudojasi iki šiol. Mes nenuvertiname indų pasiekimų ar jų galimybių, tiesiog pirmosiomis mūsų kelionės dienomis Indijoje jautėmės kaip musulmonų šalyje, kuri kažkada buvo britų kolonija. Kažko tikro indiško vykstame ieškoti toliau.

Pocket full of rupees (kišenės pilnos rupijų). Indijoje tikrai viskas pigu, bet turguje su mumis niekas nesidera.

Delio traukinių stotyje 6 val. ryte pirmą kartą bandome įsigyti bilietus į traukinį Delis - Agra. Indijos traukiniai yra didžiausias pasaulyje darbdavys, algą mokantis savo 1,6 mln. darbuotojų (turėtų būti nelengvas darbas buhalteriams), o per dieną traukiniais keliauja iki 14 mln. indų.

Keliaudami iki Agros miesto 4 valandas traukiniu, kuris turėjo nuvykti per dvi valandas, turime puikią progą patirti Indijos gyvenimą. Mūsų vagone dauguma indų, o keliauja jie su savo papročiais. Vieni visu garsu telefone klauso muzikos, kiti geria chai masala, o jei jau užverda diskusija ar ginčas, tai sudalyvauti reikia vos ne pusei esančių vagone. Jei į traukinį įlipa žmonės iš kaimiškų Indijos vietovių, ir dar jei keliauja visa šeima, tai su savim pasiima, kaip mums atrodo ,vos ne visą turtą – dešimtis supakuotų ir surištų maišų.

Atvykstame į Agrą (po Delio galima vadinti ir miesteliu, nors Agroje gyvena ~1 mln. gyventojų) aplankyti Indijos turistinio „veido“ – Taj Mahal. Atstovėję ilgą eilę ir praėję patikrinimą kaip oro uoste, pamatome vieną iš pasaulio stebuklų – mauzoliejų, kurį pastatė gedintis musulmonų imperatorius savo mirusios žmonos garbei.

Balto marmuro vaizdas iškart užburia, pakeri ir ilgai negali rasti žodžių matomam vaizdui apibūdinti. Nors už bilietą sumokame daugiau nei 20 kartų daugiau vien už tai, kad esame turistai, bet pamatytas vaizdas tikrai vertas ir daugiau. Praleidžiam prie Taj Mahalo beveik 5 valandas – sunku atsigrožėti šiuo vaizdu, kurį dar ir vėliau stebim iš viešbučio terasos.

Dar vieną dieną skyrėm Fatehpur Sikri miesteliui šalia Agros. Tiesiogine prasme nudardam iki miestelio senu autobusu. Šiame miestelyje yra išlikęs labai gražus mečetės kompleksas ir aplink ją buvusių rūmų griuvėsiai. Pirmą kartą susiduriame su tokiais įkyriais niekučių pardavėjais ir indais, kurie, atseit, nori pasipraktikuoti anglų kalbą, nors iš tikrųjų nori ne tau padėti, o nusitempti tave iki savo parduotuvės. Tai yra įprasta veikla turistų lankytinuose objektuose ar vietose. Tą patį esame patyrę ir ankstesnėse kelionėse, tačiau Indijoje tas įkyrumas, ir – blogiausia – jo dažnumas (kadangi tokių veikėjų yra daug daugiau) glumina ir liūdina. Negali pabūti vienas ir reikia nuolat kartoti „no, thank you, we will not buy this“ (ne ačiū, mes to nepirksime).

Tikroji Indija - Varanasis

Viena upė – gyvenimo pradžia ir pabaiga. Jau antra diena čia, o miestas dar nesustoja mūsų stebinti. Turbūt čia Indija atsiskleidžia labiausiai su savo pulsuojančia širdim – Gangas. Atrodo, kad jei čia būtume atvykę prieš kelis šimtus metų, išvystume tą patį, ką ir šiandien – šokiruojantį ir stebinantį vaizdą.

Gangas – gimimo ir mirties upė. Į ją indai panyra tikėdami, kad tai juos išvaduos iš mirties ir gimimo rato. Čia indai atsisveikina su gyvenimu. O kas keisčiausia, kad visi šie intymūs ritualai gali būti iš arti stebimi turistų.

Pirmas vaizdas šokiruojantis: ieškodami vietos, kur apsistoti, visai netikėtai pasiekėme Gangą būtent vienoje iš dviejų vietų, kuriose yra deginami žmonės. Vaizdas tikrai buvo šokiruojantis, galbūt dėl to, kad nesitikėjom ar buvom pamiršę, kad tokius dalykus galima stebėti iš arti. Priėjęs indas tarė – „people on fire“ (žmonės ugnyje). Per dvi savaites jau esame pripratę nekreipti dėmesio į bet kokį pasakymą ir tiesiog panašius pasakymus praleidžiam pro ausis, atsakydami „thank you“ (ačiū). Tačiau kyšančios žmogaus kojos iš laužo greitai privertė suprasti, kad tai būtent ir yra tai, ką taip nekaltai aprašo kelionių gidas Lonely planet.

Pats ritualas labai sunkiai yra suvokiamas europiečio akimis, galbūt dėl jo viešumo, galbūt dėl to, kaip yra žiūrima į mirusio žmogaus kūną. Jis toli gražu nėra sudievinamas, viskas atliekama pakankamai paprastai ir net pakankamai grubiai.

Kremavimo tradicija yra neatsiejama nuo induizmo. Nuo pat senovės žemiausios kastos indams yra paskirtas kremavimo ritualas. Jie kūną, padėtą ant bambukinių kopėčių bei aprištą blizgančiomis medžiagomis neša po miestą, giedodami ritualines giesmes. Kūnas, atneštas prie Gango, yra panardinamas į upę paskutiniam atsisveikinimui vos kelioms minutėms, per kurias yra sunešama mediena kremavimui. Ši dalis yra labai svarbi ir jai yra skiriama nemažai dėmesio.

Pradžioje giminės išsirenka medieną (pigus medis reiškia pigesnį kremavimą), po to ji yra sveriama, tiksliai žinant, kiek reikia medienos, kad visiškai sudegtų žmogaus kūnas. Nesudegusias kūno dalis tiesiog susirenka aplink laukiantys šunys.

Kaip Gangas yra mirties upė, taip pat ji yra ir gyvybės bei spalvų upė. Vos pramerkęs akis iš ryto čia išvysti daugybę spalvų. Vyrai skalbia spalvotus sarius, daužydami skalbinius į akmeninius tiltukus. Moterys skalbinius iškloja po visą Gango pakrantę, tiesiai ant žemės išmargindamos upę pačiom nuostabiausiom spalvom. Eidamas Gango pakrante jauti, kaip kunkuliuoja gyvenimas – ant laiptų prausiasi žmonės, laksto vaikai, berniukai žaidžia kriketą, vienuoliai garbina Gangą, nešdami jam aukas – pildami pieną ir leisdami gėles pasroviui. Viskas tiesiog įtraukia ir užburia.

Ramybės link dar vienas miestas. Visai ne rožinis „Rožinis miestas“ Džaipuras

Toliau keliaujam prie daug ramesnių miestelių, kurie, tikim, padės mums atsipalaiduoti nuo didelių miestų triukšmo ir nešvaros. Labai greitai aplankome „pink city“ (rausvąjį miestą) - Džaipurą. Turbūt vienas iš miestų, kuris toli gražu nepaliko teigiamo įspūdžio – labai purvinas ir nežmoniškai crazy eismas. O ir pats miestas, nesupratome, kodėl vadinamas pink city.

Istorijoje buvo faktas, kai maharadža liepė miestą nudažyti rožine spalva, bet dabar iš to nedaug kas belikę – nenusakomai purvina oranžine išdažyti, apgriuvę pastatai ir paklaikę turistai, pasimetę dideliame centre. Galbūt tik pirkiniams tinkamas miestas, bet kai aplink taip chaotiška, nelabai ir norisi pirkti kažką. Vienintelis išsigelbėjimas buvo už kelių kilometrų atrastas saulėlydyje skendintis fortas, primenantis Kinijos sieną.

Prie išdžiūvusių ežerų. Puški Bundi

Toliau traukiame į kalnų miestelį Puškar, kurio pasididžiavimas yra jaukus ežerėlis miesto viduryje, apsuptas lyg iš pieno plaukusių šventyklų. Miestukas tikrai ypatingas ir ramus, tik siurprizas buvo, kad ežeras buvo išdžiūvęs. Vienas indas pasakojo, kad ežeras buvo nusausintas, nes dėl per didelės nešvaros žuvys užsikrėtė kažkokia liga ir tai buvo vienintelė išeitis šį ežeriuką prikelti naujam gyvenimui.

Pailsėję Puškare dumiam toliau – į kitą miestelį pietuose taip pat ilsėtis ;) Vos šešių valandų kelionė autobusu, kai tau saulė šviečia tiesiai į galvą, o autobusas darda taip, kad, atrodo, išbarškės visi kaulai, neužtruko, ir pasiekėme Bundi. Čia apsistojame labai įdomiame viešbutuke prie dirbtinio ežero, kuris taip pat jau tuoj tuoj pavirs į tuščią duobę. Viešbutukas turbūt nebegali būti autentiškesnis – ne tik, kad nakvojame pastate, kuris panašus į pilį savo storomis sienomis ir kiaurymėmis lietui, tačiau ir pačiame kambaryje pilna šeimos nuotraukų, induizmo dievų skulptūrėlių, pagalvėlių ant sofučių. Iš pat pradžių atrodė kiek keistoka, bet taip gera jaustis kaip pas kažką svečiuose.

Bundi kaimelis - garsi maharadžų vasaros rezidencija su puikiu fortu, kuris daugelį metų priklausė maharadžai ir visai neseniai buvo padovanotas vienai įmonei už tai, kad ji šį sutvarkytų ir išvaikytų čia įsikūrusius šikšnosparnius. Fortas dar nepraradęs savo žavumo - tik dalis jo yra iškuopta ir šiuo metu į ją galima patekti tvarkingai nusipirkus bilietą.

Tačiau mums puikiausias atradimas buvo toji dalis, kurios tvarkingoji įmonė dar nespėjo paversti į lankytiną vietą. Įžengus į apleistąją forto dalį jauties kaip užkariautojas, o kova su beždžionėmis už praėjimą tam suteikia tik ryškesnių spalvų. Pats kaimelis išdažytas sodria mėlyna spalva, o siauros ir gyvos gatvelės taip sužavi, kad atrodo galėtum jomis klaidžioti ištisas dienas. Tai miestas, kuriame dingsta laikas.

Truputėlis Europos Indijoje. James Bond – jis buvo čia

Udaipuro miestas - labai turistinis. Bet kiekvienoj situacijoj bandome įžvelgti gerąsias puses – čia gali atrasti kepyklėlių, kas yra tikras stebuklas Indijoje. Cinamono bandelės skonis dieviškas, nors ir už turistines kainas. Na, juk vietiniai tokių dalykų neperka.

Taip pat po ilgo laiko chai masala dietos galų gale paragavome tikros esspreso kavos, mėgavomės capuccino puodeliu.

Udaipuras – viena iš trijų Radžastano sostinių (šiaurės Indijos regionas). Tai kalnų miestas su savo simboliu arkliu. Kitos dvi - Džaipuras (rožinis, lygumų miestas su simboliu drambliu), Jaisalmer (dykumų miestas su simboliu kupranugariu) nėra tokios vaizdingos.

Taigi, nors Udaipuras ir „kenčia“ nuo turistų kiekio, bet turbūt ne veltui. Miestas įsikūręs aplink ežerą su didinga maharadžos pilimi, kuri dengia visą salos plotą. Šiuo metu pilį galima aplankyti tik „išrinktiesiems“, kadangi šis didingas statinys buvo maharadžos parduotas viešbučių tinklui, kuris čia įkūrė prabangius svečių namus kartu su žvilgančiu restoranu.

Net kartais sunku suvokti, kaip vis dėlto pasisekė maharadžoms Indijoje. Didžiojoje Europos dalyje su karaliais ir didikais buvo negailestingai susidorota, atimant iš jų visas žemes ir turtus. Tuo tarpu Indijoje maharadžos ir šiuo metu yra labai turtingi žmonės, kuriems priklauso pilys, daugybė rūmų ir žemių.

Į pilį žvelgiame pro televizorių ekranus, kadangi čia buvo filmuotas vienas iš daugybės Džeimso Bondo filmų. Ši istorijos dalis – dar vienas traukos centras. Kiekvieną vakarą viešbučių restoranuose įsijungia ekranai, prie kurių susirenka turistai žiūrėti filmo.

Net ir be pilies miestas turbūt būtų vienas iš Indijos pasididžiavimų. Aplink ežerą daugybė kaip iš pieno plaukusių šventyklų, ghat‘ai (čia žmonės maudosi, skalbia drabužius). Jauku ir paprasta čia būti.

Autorių nuotraukos.

Bus tęsinys