Šiaip ji niekuo ypatingai nesiskiria nuo kitų Graikijos salų – tokia pati mėlyna jūra, žali kalnai, alyvmedžių giraitės, o senovės architektūros ir paminklų netgi mažiau nei kitur, nes Kefaloniją dažnai purto žemės drebėjimai, kurie karts nuo karto sugriauna pastatus tai vienoje, tai kitoje salos dalyje.
Tačiau tai sala su gal būt gražiausia Graikijoje gamta, kuri dar ir nelabai nuniokota infrastruktūros, skirtos masiniam turizmui. Kefalonijos grožis ir tragiška istorija nuostabiai aprašyti knygoje „Kapitono Korelio mandolina“ – ji ir buvo vienas ir stimulų, uždegusiu norą pamatyti viską savo akimis.
Kada nors ir aš ten nuvažiuosiu. Tikrai nuvažiuosiu – nepaisant nepatogaus susisiekimo, „Grexito“ chaoso ar bet kokių kitų kliūčių. Apsigyvensiu nedideliame viešbutėlyje ir vaikščiosiu, vaikščiosiu, vaikščiosiu. Mašinos tikriausiai nenuomosiu – neišdrįsiu. Keliai Kefalonijoje itin statūs, labai siauri ir prasti.
Važiuosiu būtinai pavasarį, per patį gėlių žydėjimą. Išeisiu visai dienai į kalnus, į šalavijais, čiobreliais ir dar kitokiomis žolelėmis kvepiančius makio krūmynus ir alyvuogių giraites, gėrėsiuos gausiai žydinčiomis gėlėmis - priklausomai nuo laiko, gal tai bus rausvais žiedais apsipylę švitrūnų krūmeliai, gal laukiniai narcizai ar ciklamenai, gal įvairiaspalvius varpelius svarinančios margutės, o gal tiesiog begaliniai raudonų aguonų plotai. Beklajodama gal net sutiksiu salos pasididžiavimą – laukinius Aeno kalno arklius.
O vakare pakrantės restoranėlyje prie vakarienės gersiu vietinį robolos vyną, klausysiu bangų ošimo ir stebėsiu, kaip į Liksurio ar Argostolio uostus įplaukia laiveliai. Sutemus gal patrauksiu į alyvuogių giraitę pasiklausyti apuokėlių „dainų“ ir pasigėrėti jonvabalių iliuminacija - jie ryškūs, didesni nei Lietuvoje ir skraido. Ir šviečia, nutūpę ant delno. Tai bus tobulos atostogos.
Jurga
*****************
Šis rašinys yra konkurso „Mano svajonių atostogos“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus!
