Man nebūtina išvykti į kokią nors egzotišką šalį. Visai netrokštu sugrįžusi puikuotis minėdama visiems pavydą keliančius aplankytų salų ar miestų pavadinimus, demonstruoti nuotraukas, kuriose šypsausi užlaipinta ant dramblio, apsivyniojusi kaklą gyvate arba medituojanti nežinia kokių dievų ašrame. Man nereikia didelio viešbučio, patogios lovos, penkių patiekalų pusryčių, pietų ir vakarienės. Nereikia jokių planų, numatytų terminų ir iš anksto užsakytų lėktuvo bilietų.
Trokštu laisvės! Laisvės pasirinkti, į kurią pusę pasukti kryžkelėje, kur stabtelėti atsigerti šulinio vandens, kur išsitiesti prieš saulutę pailsinti kojas, kuriame ežere ar upelyje nusiprausti prakaitą ir kokiame vienkiemyje po sena obelimi pasistatyti savo palapinę arba jaukiai įsirausti kaugėje kvepiančio šieno.
Taip taip, jūs supratote teisingai – mano svajonių atostogos – nenuspėjamos ir nesuplanuotos klajonės po Lietuvą, pasibalnojus ištikimą bičiulį dviratį. Be abejonės, keliauju ne viena, nes turiu tokį patį pašėlusį, iššūkių ir netikėtumų nebijantį, linksmų plaučių gyvenimo draugą. Ir nors iki šiol mūsų maršrutai apsiribodavo savaitgaliu ir šimtu kilometrų, šiemet per tris savaites apsuksime pusę Lietuvos!
Koks grožis važiuoti panemuniais, ko gero, niekam nereikia pasakoti – tuos vaizdus, tikriausiai, esate matę pro automobilio langą. O mes, pamoję laikinajai sostinei, šokame ant dviračių ir traukiame tiesiai link Jurbarko. Kulautuva, Vilkija, Seredžius… O kokie nuostabūs miesteliai kitame Nemuno krante! Ir kaip gaila, kad negalime dabar pat jų aplankyti!
Tačiau kas mums galėtų uždrausti sugrįžti atgal ir girgždančiu, braškančiu keltu ties Vilkija persikelti į kitą pusę? Juk esame laisvi ir absoliučiai niekur neskubame, todėl štai, mes jau ir kitapus Nemuno: Pavilkijyje, Kriūkuose ir Ilguvoje. Miškuose aptinkame almantį šaltinį ir iki soties atsigeriame ledinio ir gaivaus jo vandens. O kiek mėlynių! Žemuogių! Ir net voveraičių!
Prisikertame uogų, juokiamės iš mėlynų vienas kito lūpų ir dantų, o voveraites vežamės į artimiausią sodybą. Mano vyras spėlioja, ar neišgąsdinsime žmonių – juk jau temsta, o mes esame neprašyti, netikėti svečiai. Be to, čia juk dar ir Suvalkija, apipinta legendomis apie žmonių skūpumą. Tačiau žila, guvi moteriškė mus pasitinka su atvira šypsena: kviečia drąsiai žengti pro vartelius, sodina po žydinčia liepa už akmeninio stalo (pasirodo, jį čia pastatė dar jos senelis), vaišina šiltu pienu ir visi trys drauge mes valome voveraites – jomis ryt pasistiprinsime per pusryčius. Šnekoms ir prisiminimams nėra galo. Vienišoji sodybos šeimininkė net džiaugiasi, kad turi su kuo pasišnekučiuoti, pasidalinti savo šeimos istorija.
Bet šit jau ir visiškai tamsu. Tik pamišėlis mėnulis, lyg rodydamas taką link upės ir gundydamas bėgti nusimaudyti, šviečia pro liepos šakas ir ragina neaptingti – juk malonumas jo šviesoje su mylimu žmogumi maudytis nuogiems tiesiog neprilygstamas! Miegoti troboje atsisakome. Sukrentame daržinėje ant ką tik suvežto šieno. Taip,- ten kirba daugybė visokių vabalėlių. Ir, ko gero, net yra pelių. Bet aš juk drąsuolė! O be to, juk taip gera nugalėti savo baimes, todėl lendu į miegmaišį ir... tuojau pat iškeliauju į sapnų karalystę: numynus keletą dešimčių kilometrų ir patyrus tiek įspūdžių nėra jėgų klausytis šmirinėjančių vabalėlių ir, tuo labiau, jų bijoti.
Tačiau bevažiuodami pamatome valtelę nuo kranto beatsistumiantį vaikinuką. Šaukiame jam iš tolo, ir jis, mojuodamas irklais ir merkiamas prakaito, perkelia mus į kitą upės krantą. Mūsų laivelis, tikriausiai, iš tolo atrodo lyg koks plaukiantis šieno vartytuvas – dviračius laikom įsikibę iš visų jėgų, kad nenugarmėtų į vandenį, nes valtelė siaura, o vairai ir ratai kybo ore. Vaikinukas net švyti iš laimės – jis plaukia pasitikti iš Kauno autobusu atvažiuojančios savo panelės. Fotografas tikrai pasidžiaugtų neprilygstamais kadrais, tačiau mes nefotografuojame, o visus įspūdžius dedamės į atmintį.
Į Seredžių nusprendžiame nebepagrįžti. Stabtelime Veliuonoje. Vos už dešimties kilometrų Raudonė. Tačiau tą trumpą atkarpėlę važiuojame pusę dienos. Mat labai karšta, norisi tūkstantį kartų pasipliuškenti vandenyje (žinau, - daug kas pasibaisės, kad Nemuno vanduo nešvarus, ir mes tikrai kvailiai, kad jame maudomės. Tačiau mažiau vaipykitės – verčiau atidžiau pasižiūrėkite, kokia „švari“ mūsų Baltija, o joje mirksta ne vienas tūkstantis poilsiautojų ir net mažų vaikų).
Staiga mano pakeleivis užsigeidžia pastatyti Raudonės pilį iš smėlio. Aš renku ir nešu jam akmenukus. Paskui atvažiuoja žvejai – stebisi mūsų architektūriniais gebėjimais, moko mane užmesti spiningą, ir man net užkimba nedidelis ešeriukas – tai pirmoji mano gyvenimo žuvis! Vyras juokiasi, kad kitą vasarą neabejotinai į kelionę teks imti žvejybos įrankius...
Vakarojame su žvejais prie laužo ir lepinamės žuviene iš mano pagautos žuvies (sąžiningumo dėlei pasakysiu, kad ji buvo ne vienintelė ir mažiausia iš tą pavakarę sugautų ir į puodą sumestų žuvų). Miegame palapinėje, paryčiais nulyja lietutis. O iš ryto diena ir vėl karšta – jaučiuosi lyg patekusi į greitpuodį. Ką gi, - juk tai – liepa. Ir būtų kvaila važiuoti šilumos ieškoti kitur.
Vėliau – Šilinė, žavinga Panemunės pilis, Jurbarkas. Važiuojame neskubėdami, o pamatę tiltą per Nemuną nesusilaikome ir vėl neatsidūrę kitoje jo pusėje. Tiltas prašyte prašosi naujos asfalto dangos, bet vaizdai į rytus ir vakarus – neprilygstami. Kitapus upės - rodyklė į Sudargą. Lekiam! Kopinėjam piliakalniais, grožimės medinėmis skulptūromis, pasisupame sūpynėse…
Deja, šia puse keliauti toliau negalime – čia pat Rusija (Kaliningrado sritis), o mes neturime nei vizų, nei noro atsidurti toje šalyje, todėl su vėjeliu skriejame atgal. Tą vakarą pasiekiame Smalininkus. Ir čia, beveik ant pačios Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sienos, prie nedidukės Šventosios upės mes statomės savo laikinąjį vienos nakties būstą, kadangi vėlu, o kitą dieną būtinai norime aplankyti senovinės technikos muziejų. Ir tai, ko gero, vienas įdomiausių mūsų matytų muziejų – tiek daug netikėtų rakandų ir tokio susisteminto chaoso dar niekada ir niekur nebuvome regėję. Linksmi ir neprilygstami įspūdžiai lydi mus iki pat Viešvilės. Užsukame į Ridelkalnį.
Patraukiame link Vilkyškių. O ten… Ar jūs regėjote Raganų eglę Rambyno regioniniame parke? Ar lankėtės Martyno Jankaus muziejuje? Tykiose kapinaitėse, kuriose ilsisi Vydūnas? Ar matėte gandrų koloniją Bitėnų kaime ir nuo Rambyno atsiveriančius vaizdus? Jei ne, tuomet jūs nematėte pusės Lietuvos… Ech… Išties buvo gaila tas magiškas vietas palikti. Tačiau mūsų laukė dar tolimas kelias į Šilutę, iš ten – į Mingę, kur neatsispyrėme pagundai su visais dviračiais keberiotis į laivą ir mėgaujantis vėjeliu bei nuostabiais Nemuno deltos bei Kuršių marių vaizdais nuplaukti į Nidą.
Nidoje gaišti laiko neketinome – tegul šis kurortas lieka tiems, kam reikia patogumų, šurmulio ir šviesų. Mes tik aplankėme saulės laikrodį, pasimaudėme jūroje ir sulaukę pavakarės vėl sėdome į laivelį, kuris parplukdė mus į Uostadvarį. Iš ten numynėme į Rusnę, prisikirtome šviežiai rūkytos žuvies ir praleidome tingų vakarą ant Atmatos (ir kodėl gi ji taip negražiai vadinasi?) kranto, stebėdami daugybę praplaukiančių mažų ir didelių laivelių, vandens slidininkus ir motociklininkus.
Kitą dieną išsirengėme į Ventės Ragą. Kelias ne iš saugiųjų, vis dėlto iki vakaro marias pasiekėme. Tiksliau, pasiekėme Kintus. Pasiekėme, ir juose užstrigome. Nes Kintuose – tarptautinis muzikos festivalis! Ar įsivaizduojate mažo miestelio mažą restauruojamą bažnytėlę, kurioje fleita groja pasakiško grožio, pasaulinio garso smulkutė japonė Misao? (atleisk, Misao, jei klaidingai parašiau Tavo vardą). Ten net oras virpėjo nuo nežemiško grožio muzikos, o sotūs muzika akių negalėjome atitraukti nuo patrakėlių kaituotojų – kaip gera, kad yra žmonių, mėgstančių ne drybsoti priešais televizorių ar plempti alų, o įdomiai ir aktyviai leisti laisvalaikį.
Bet jums, tikriausiai, jau pabodo skaityti mano svajonių atostogų dienoraštį - be abejonės, būtų daug smagiau patiems leistis į tokią avantiūrą, kur palydovai – tik vėjas ir saulė, kur sąmokslininkai – tik nežinia kur nuvesiantys keliai ir dviračio ratai, kur netikėčiausiose situacijose sutinkami reto nuoširdumo žmonės, o į akis ir atmintį susigeria nepakartojamo grožio vaizdai.
Be to, šios žavingos atostogos dar tik įpusėjo – mūsų laukia stulbinama ir kupina įspūdžių kelionė atgal į namus. Ir mes dar nežinome, kokiu keliu patrauksime – juk prieš akis tiek daug kryžkelių ir rodyklių... O šiąnakt dar paklausysime naktinio festivalio koncerto Kintuose, ryt pasitiksime saulę, nusiprausime mariose ir vėl leisimės į kelią. Svajonių atostogos pildosi realybėje!
Vilma
*****************
Šis rašinys yra konkurso „Mano svajonių atostogos“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus!
