Tos didžiosios visuomet yra akylai saugomos ne tiek vietinio policijos patrulio, kiek visokiausių suvenyrų ir užkandžių pardavėjų, apgultos turistų, naujais ir antram gyvenimui prikeltais autobusais, privačiu transportu, nuomotais dviračiais ir elektriniais motoleriais nuolat atvykstančių čionais.
Milžinės žavi iš toli, bet privažiavus arčiau jų magiją dažnai permuša globalizacijos šurmulys.
Renkamės atokesnes, ne tas, europinio remonto stiliumi atrestauruotas, o labiau apgriuvusias, paskendusias sunkiai išbrendamų žolių ir vijoklių pataluose. Jose, rodos, daugiau paslapties ir senosios dvasios, o gal tik aplink pamirštas pagodas tvyranti ramybė dovanoja daugiau galimybių pasimėgauti tikrąja šventyklų paskirtimi.
Tačiau net ir toliausiai nusibeldus nuo pagrindinių vietų lyg iš po žemių išlenda vaikai, visada mielai besišypsodami ir kartais siūlydami nusipirkti kokį standartinį niekutį ar net pačių pieštą vaikišką apylinkių peizažą. Nors viename tokių meno kūrinių fone virš šventyklų būtinai pamatysi lengvai dangumi plaukiančius oro balionus. Tai visiškai nestebina: startavę paskutinėmis spalio dienomis iki pat balandžio pradžios čia kas rytą į dangų kyla dvi dešimtys karšto oro balionų.
Visai kaip pas mus Vilniuje, pagalvoju, auštant stebėdamas įspūdingą šių orlaivių grupinį startą. Va, tik kainos Bagane kandžiojasi: už nepilnos valandos skrydį keleivis sumoka nuo 300 iki 350 eurų. Tačiau viso pasaulio atvykėlių tai nestabdo. Norinčiųjų yra tiek daug, jog, iš anksto nepasirūpinęs bilietu, patekti į oro baliono krepšį neturi beveik jokios galimybės!
Fantastišką sumą už skrydį vietiniams dažniausiai kloja prabangių Bagano viešbučių klientai. Pasitaiko, kartais pilotus nustebina ir moteliuose bei svečių namuose viešintis jaunimas, už brangią laisvalaikio pramogą mokantis auksine pasaulyje puikiai žinomo banko VISA kortele. Turtingi ar ne, skrydžiu būna patenkinti visi klientai be išimties. O ar gali būti kitaip? Skrydis oro balionu pats savaime yra nepamirštamas įvykis. O jeigu danguje šalia tavęs sukiojasi dar dvi dešimtys spalvotų oro balionų, o žemė iki pat horizonto nusėta nesibaigiančiu šventyklų labirintu?
Pavydžiai ir ilgesingai akimis nuseku ką tik pakilusius oro balionus ir, nieko nelaukdamas, pasikinkau savo elektrinį žigą – motorolerį. Ar galėčiau atsispirti pagundai pasekti iš paskos ir pažiūrėti, kur ir kaip baigsis šiandieninė padangių ekskursija.
Lietuvoje pripratęs iš oro baliono visiems mojuoti, čia mielai apsikeičiu vietomis ir lieku ant žemės. Nuo skrydžio sustabdo ne tik aukšta kaina ir dėl kelių pastarųjų dienų blogų orų susidariusios milžiniškos eilės, bet ir slapta svaja kada nors šiame pasaulio krašte gauti piloto darbą ir už skrydžius pačiam nemokėti.
Vydamasis oro balionus, savo elektrinę taburetę beveik valandą ginu ant jos galimybių ribos. Nors ir gimusi Kinijoje, ji nepasiduoda: nesulūžta ir į nusileidimo vietą mane pristato laiku. Skraidymui balionais sąlygos Mianmare tokios palankios, jog, grupėje pakilę, jie lygiai taip pat nusileidžia į vieną bendrą pievą. Vėjai čia labai pastovūs, todėl autobusais, traktoriais ir džipais ratuota lydinti žemės komanda beveik šimto procentų tikslumu numato nusileidimo vietą dar gerokai prieš ją pasiekiant balionams.
Tarp jų motoroleriais mikliai nardo vietiniai suvenyrų pardavėjai. Vos išlipusius, nespėjusius atgauti žado keleivius jie meistriškai užsipuola standartinėmis, ne visai suprantamomis frazėmis siūlydami įvairiausius niekučius. Jaunieji prekeiviai gerai žino, jog nuo neišdildomų įspūdžių į afekto būseną panirusius žmones kur kas lengviau įkalbėti išleisti pinigus. Staigiai mane identifikavę kaip šio vyksmo stebėtoją – pasilieka desertui.
Tuo tarpu aš neužsibūnu per ilgai ir važiuoju ieškoti pavėsio: pastarąsias dienas Bagane lijo, keliai pažliugo, apšvietimas fotografavimui nelabai tinkamas, tačiau orai buvo švelnūs ir tie plius dvidešimt septyni visai nevargino. Dabar, praėjus vos trims valandoms po saulėtekio ir jai ėmus stiprokai kaitinti, temperatūra akimirksniu pakyla virš trisdešimties laipsnių Celsijaus ir ilgai po tiesioginiais pragaištingais saulės spinduliais būti nesinori.
Slepiuosi artimiausioje kaimelio užeigėlėje. Toje, kuri skirta užseniečiams – kainos didesnės. Už šviežias salotas tenka suploti visą eurą, o ką tik išspaustos sezoninių vaisių sultys kainuoja dar trečdaliu pigiau. Su tokiomis maisto kainomis turėtume ilgai čia prasilaikyti, net ir būdami užsieniečiai, konstatuoju.
Beveik visos smulkios maisto įstaigos ir net kai kurie budistų vienuolynai, papuošti Aung San Suu Kyi, Nacionalinės Demokratinės lygos seketorės, plakatais. Ši moteris – buvusi politinė kalinė ir Nobelio taikos premijos lauretė, beveik visos tautos numylėtinė ir opozicijos lyderė. Rinkimai jau šį sekmadienį, o rezultatai kitos savaitės pradžioje. Visiškai neplanuotai tapsiu istorinių permainų Mianmare liudininku – man vis primenama aplinkos siunčiami ženklai.
Po ilgų ir sočių pietų bei improvizuotos ekskursijos dar nevažinėtais apylinkių šunkeliais, lekiu pailsėti ant vienos didesnių šventyklų. Iš jos keturiasdešimties metrų aukščio terasos atsiveria atvirukiška raudonųjų pagodų panorama, o, prisiglaudus prie vėsios jos sienos, visai malonu ir akimirką nusnūsti. Esu pakankamai pavargęs, kad mano popiečio miego netrukdytų nuolat aplink zujantys turistai. Važiuoti į viešbutį nesinori, nes, saulei besileidžiant, planuoju padaryti keletą apylinkių nuotraukų, o iki saulėlydžio pradžios liko nepilnos pora valandų. Basomis (kitaip čia draudžiama) staigiai stačiais ir aukštais laiptais uždrožiu į šventyklos viršutinę terasą ir, kaip saldžiai planavęs, įsitaisau pavėsyje.
Pabundu nuo netikėto telefono skambučio pilnoje žioplinėjančių turistų terasoje, kuri, neslėpdama pasigėrėjimo, iš manęs juokiasi. Neįsivaizduoju, kiek miegojau, tačiau, matyt, pakankamai ilgai, kad stebėtojams tapčiau šios Bagano šventyklos eksterjero dalimi. Ne visai suvokiu, kur esu ir kas vyksta: mano sumišimą palydi juokas, šypsenos ir draugiški žvilgsniai. Jau įsitikinau, kad Mianmaro žmonių gerumas neišvengiamai veikia ir atvykėlius. Žinodamas, kad visiškai saugiai gali bet kur palikti savo daiktus ir, pametęs išsipūtusią piniginę, ją nepaliestą atgauti, nuolatinės draugiškos mianmariečių šypsenos ir atlaidumas kartais net ne visai taktiškam šalies svečių elgesiui, daro stebuklus. Kiekvienas atvykėlis ankščiau ar vėliau čia pasijaučia geresniu žmogumi. Tai pirmiausia pasireiškia atviresne ir dažnesne šypsena.
Po gilaus miego grįžęs į pasaulį, dar vis nerangiai šypsodamasis, pradedu stebėti šventyklos svečius. Terasą vis pilniau užima nauji turistai, o anksčiau atvykę, rodos, visai nesiruošia leistis apačion. Suprantu, jog idėja čia laukti saulės laidos nebuvo tokia jau gera: nuo šventyklos horizonto link tolstantis vieškelis ima tvinti transportu. Pagrinde – judančio mano pusės link ir daugiausia sunkaus. Pilni autobusai klega masiškai vežamų pasižiūrėti saulėlydžio turistų. Jau ruošiuosi sprukti žemyn, kai staiga žvilgsnis užkliūva už kelių jaunų ir vieno gerokai vyresnio budistų vienuolių be tradicinio atsiskyrėliško rūbo pasipuošusių ir įvairių modelių išmaniaisiais telefonais.
Jie smalsiai paveiksluoja nuostabią iš čia atsiveriančią šventyklų panoramą bei daro asmenukes – negaliu praleisti progos juos užfiksuoti sava technika. Todėl slapčia darau dešimtis kadrų. Gal gausis bent vienas tinkamas, slapčia buriu fotoaparatu. Pavykusi nuotrauka taptų puikia iliustracija mano mintims apie technologijų ir vienos seniausių pasaulio religijų akistatą. Vienuoliai tuos telefonus maigo taip natūraliai ir drąsiai, jog netrunku įsitikinti, kad kaip tikras vakarietis perdėm sureikšminu nereikšmingas detales, matydamas pasaulį kiek kitomis akimis negu rytiečiai. Jiems budistų vienuoliai, smagiai ir nerūpestingai braukantys naujutėlius išmaniųjų telefonu ekranus, jokio įspūdžio nepadaro. Prišaudęs užtektinai kadrų, vikriai nulipu nuo jau absoliučiai turistų nusėtos šventyklos. Dabar ji panašėja į milžinišką laktą, ant kurios draugiškai susėdę viso pasaulio piliečiai. Ne pats blogiausias šiuolaikinis šventovės pritaikymas, apibendrinu pat sau.
Tačiau ši spūstis nemasina. Po kelių minučių, išsilaisvinęs savo jau trimis eilėmis užstatytą motorolerį sprunku siaurais ir tankia liūčių sezono augmenija apaugusiais takeliais. Jie nuves mane prie tokio atokaus mažučių, jaukių ir kiek pavargusių pagodų ansamblio, kur visai vienas galėsiu ramiai pasigrožėti tuo pačiu saulėlydžiu. Ne tai, kad man būtų gaila juo su kitais dalintis, visai ne. Tiesiog dieną prieš apgriuvusiose ir pašalaičių nelankomose šventyklose aptikta ramybė vilioja sugrįžti ir vėl.
Lėkdamas jų link, vis neatsistebiu ir nesuvokiu fakto, kad Bagano šventyklos nėra įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Politinės priežastys. Ir viskas. Tai tik dar vienas puikus pavyzdys, kaip vakarai kartais labai nesėkmingai siekia viską sudėlioti į savo rėmus. Ką gi, nei man, nei, akivaizdu, daugumai čia besilankančiųjų tai neturi jokios įtakos, priimant lemiamą sprendimą, renkantis kelionės tikslą: šimtamečių šventyklų magija veikia stipriau nei bet kokie oficialūs lankytinų objektų sąrašai!
