Lietuvės įspūdžiai iš Šiaurės Korėjos: fotografuokite tik tai, kas gražu

„Fotografuokite tik tai, kas mūsų šalyje yra gražu“, – paprašė gidė Son, pasitikusi grupelę turistų iš Rusijos Pchenjano oro uoste. Taip pat įspėjo nefotografuoti dirbančių žmonių, kariškių bei karinių objektų, bet ką gi mums daryti, kai bene kas trečias praeivis gatvėje su samaninės spalvos kariška apranga, o standartiniai civilių drabužiai irgi nedaug nuo jų skiriasi.

Karas korėjiečiams įaugęs į kraują dar nuo tų laikų, kai jų Prezidentas Kim Ir Senas pats dalyvavo kovose prieš Japoniją ir Pietų Korėjos bei Jungtinių valstijų sąjungą. Tada net du kartus buvo išlaisvintas Seulas, o amerikiečių nustumti į piečiausią šalies kamputį. Tokią istoriją byloja gausūs Karo muziejaus Pchenjane eksponatai.

Milžiniška erdvė, apimanti plačius prospektus ir gėlynus su fontanais, didžiules skulptūras ir marmuro kolonas bei krištolo sietynus viduje – tai tikra odė karui, komunistinės šalies svajonė suvienyti Korėjos pusiasalį, o galbūt apimti ir dar didesnius plotus. Ištisomis kolonomis į šį muziejų atžygiuoja batalionai kareivių, kieme, prie įspūdingų kovinių scenų, fotografuojasi vestuvės.

Muziejuje - ne vien ginklų ir technikos kolekcijos. Diaramose realistiškai atkurtos kraupios mūšių scenos, o kalnuose įrengti priešlėktuvinės gynybos tuneliai ir visa, kas reikalinga išgyvenimui juose, su smulkmenomis perkelti į marmurines muziejaus sales. Tenka pasilenkti ir įsitikinti, jog vanduo ir purvas po kojomis tėra meistriškos imitacijos. Lavonai atrodo kaip tikri, o kankinimų scenos priverčia krūptelėti.

Taip atvirai karo realybė nepateikiama nė Lietuvos genocido aukų muziejaus ekspozicijoje. Kovų kontekste galima išskirti labai aiškų didžiojo komunistinės Korėjos priešo fenotipą. Tai amerikiečių karys – tai visada aukštas mėlynakis blondinas.

Po Seulo antrasis pagal svarbumą karo grobis – amerikiečių laivas „Pueblo“, kurį su visa 83 žmonių įgula 1968 m. užėmė Šiaurės Korėjos kareiviai, vadovaujami Mak In Ho. Vis dar gyvas vadas, kuriam dabar jau septyniasdešimt penkeri metai, dirba laive gidu.

Ekskursiją Karo muziejuje užbaigia viršutiniame rūmų aukšte įrengta netradicinė kino salė. Žiūrovai įsikuria ant apskritos ratu besisukančios platformos, o aplinkui vyksta mūšis. „Karo laukas“ erdvėje atrodo begalinis, dūmai ir ugnis netikri, tačiau greta kažkodėl pristatyta visa eilė gesintuvų. Po sprogimų, šūvių ir gaisrų vėl viskas nutyla ir maketas su kaimais, ryžių laukais ir miestų panoramomis lieka toks, koks buvęs.

Mistifikuota kovos dvasia, ugdoma jau trečiojo Šiaurės Korėjos lyderio maršalo Kim Čen Uno, čia tvyro visur, netgi ryžių laukuose. Ant ežių prismaigstyta raudonų vėliavų bei lozungų – už pergalę, į kovą! Tai būdinga Korėjos kraštovaizdžio detalė. Neįtikėtina, tačiau vaikai tokia karo dvasia kryptingai auklėjami nuo mažų dienų.

Kai buvome pakviesti aplankyti Čonsanri žemės ūkio kooperatyvo vaikų darželio, tuo metu jie kieme žaidė žaidimus, o auklėtoja akomponavo akordeonu. Viduje jie sudainavo porą dainelių ir nuoširdžiai džiaugėsi mūsų atvežtais saldainiais. Klasėse, kurių viena dedikuota Prezidentui Kim Ir Senui, antroji – jo motinai Kim Čen Suk, tvyro mirtina tyla.

Koridoriuose ir laiptinėje jaunuosius Šiaurės Korėjos piliečius pasitinka antiamerikietiški plakatai bei kovų nuotraukos, žiaurumu prilygstančios karo muziejaus eksponatams. Jau pirmosios klasės vadovėliuose galima aptikti ir tokių uždavinių: „Trys Korėjos liaudies armijos kareiviai nužudė trisdešimt amerikiečių kareivių. Po kiek amerikiečių kareivių nužudė kiekvienas kareivis, jeigu jie visi nužudė po vienodą skaičių priešo karių?“ (citata iš Barbaros Demick knygos „Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė“).

Kiek kainuoja tigras

Oficiali Šiaurės Korėjos valiuta – vonas. Už vieną eurą galima nusipirkti 140 vonų, vienas JAV doleris vertas 100 vonų. Būtent tokiu kursu atvykėliai perka suvenyrus ir sausainius jiems skirtose parduotuvėse viešbučiuose ir greta lankomų objektų. Kainos visur nurodytos vonais, tačiau turistams draudžiama jų įsigyti, motyvuojant tuo, kad svetimšaliai gali išniekinti ant banknotų pavaizduotus tautos vadus.

Tiesa, numizmatams nusiminti neverta, nes daugelyje restoranų galima nusipirkti senesnės emisijos nebenaudojamus vonų rinkinius. Ant stambiausių 5000 ir 1000 kupiūrų vaizduojamas Prezidentas Kim Ir Senas ir jo gimtoji trobelė, kitus nominalus puošia mauzoliejus, įspūdingiausi šalies statiniai ir inžineriniai pasiekimai. Naujieji, dabartiniai, pinigai nedaug skiriasi nuo išimtųjų iš apyvartos, tik Prezidentas ant jų vyresnis, lengvai atpažįstamas iš daugybės portretų ant pastatų.

Atsiskaitant už prekes, ištraukiama didelė skaičiavimo mašinėlė ir perskaičiuojama pagal kliento poreikius – į eurus, dolerius ar Kinijos juanius. Juanių ir vonų keitimo santykis pats nepalankiausias, todėl geriau atsiskaityti kitomis dviem valiutomis.

Vienintelė vieta, kur pardavėjoms nereikia gaišti laiko su skaičiuotuvais, tėra prie demarkacinės linijos, dalijančios Korėjos pusiasalį į dvi dalis. Čia iš karto žioplam turistui kainos pateiktos doleriais ir juaniais.

Teigiama, kad parduotuvėse lankosi ne vien šalies svečiai, tačiau nei vienoje iš jų neteko sutikti bent vieno vietinio žmogaus, išskyrus aptarnaujantį personalą. Be to, čia nematyt kasdieniniam vartojimui skirtų daiktų. Kainos taip pat aiškiai orientuotos turtingų imperialistų piniginėms ploninti.

Parduotuvėse nesiderama. Gražiai į samanas įpakuota ūkyje užauginto ženšenio šaknis atsieis 35 eurus, o už laukinį augalą teks pakloti 350 eurų. 0,3 l medaus indelis kainuoja 4,5 euro, o 300 g kažin kokių valgomų ar gydomųjų džiovintų grybų – 5 eurus. Informacinių lankstinukų ir nedidelės apimties leidinių kaina prasideda nuo 3 eurų. Akys raibsta nuo propagandinių pašto ženklų, atvirukų kolekcijų, gausūs šalies vadų raštų rinkiniai.

Įvairūs niekučiai neretai pagaminti kaimyninėje Kinijoje, bet tai nieko nestebina, nes kiniškais suvenyrais su reikiama atributika užversti net atokiausi pasaulio kampeliai. Iš šalyje aptinkamų uolienų ir mineralų bene įspūdingiausi geležies rūdos grynuoliai, priklausomai nuo dydžio, vertinami nuo 10 iki 40 eurų. Kiti įdomesni turistams parduodami dalykai yra džiovinta lokio tulžis, gyvačių užpiltinės.

Norintys kažko itin išskirtinio gali užsisakyti rankomis siuvinėtą savo atvaizdą Kim Čen Suk siuvinėjimo fabrike. Kopijos iš nuotraukos kokybė – stulbinanti.

Priklausomai nuo dydžio, unikalūs siuvinėti paveikslai patuštins piniginę nuo 40 iki 150 eurų, o patys didžiausi, tinkami didelių namų puošimui, kainuoja 3-4000 eurų. Žiūriu į du įspūdingus tigrus ir skaičiuoju – šio darbo vertė tokia pat, kaip mano buto. Parduodu butą – nusiperku tigrus, tačiau lieka skola už renovaciją, verta dar vieno panašaus paveikslo. Susumavus išeina, kad visas gyvenimas nevertas nė dviejų korėjietiškų tigrų. Belieka tramdyti godumą ir didžiąsias kates įsigyti kitu pavidalu – šiuos gyvūnus populiaru vaizduoti ant daugelio daiktų.

Gėrimų gurmanams – pasaulinis pasirinkimas. Išskyrus keletą vietinių stipriųjų gėrimų rūšių, lentynos nukrautos atvežtiniais buteliais, galima nusipirkti įvairių rūšių viskio, degtinės ar alaus.

Tradicinis gimtadienio šventimas su tortu ir putojančiu vynu Šiaurės Korėjoje kainuotų nepigiai. Vienintelė vieta, kur prekiaujama tortais, yra parduotuvė prabangiausiame 5 žvaigždučių „Korėjos“ viešbutyje ir vidutinio dydžio skanėstas kainuoja apie 17 eurų, šampano butelis – 11 eurų.

Bus tęsinys