Arčiausiai Afrikos esančią Kanarų salą 1730 m. sukrėtė ilgiausias pasaulyje ugnikalnio išsiveržimas, po kurio ispanai ją pakrikštijo „ugnies sala“. Šešerius metus be poilsio spjaudęsis Timanfajos vulkanas didžiąją dalį salos palaidojo po lava ir pelenais. Ugnikalniui nustojus rūkti, Lanzarotės plotas jau buvo padidėjęs ketvirčiu.
Iš gamtos jėgų išvartyto ir išvarpyto salos peizažo įkvėpimo sėmėsi 1919 m. čia gimęs garsiausias Kanarų architektas, skulptorius ir dailininkas Cézar Manrique.
Manrique menas persunkęs visą salos kraštovaizdį - automobilių žiedus puošia jo sukurti spalvoti „vėjo žaisliukai“, lavos laukuose dygsta į jo namą panašūs balti namukai, tik jo dėka saloje nėra pakelės reklamų ir daugiaaukščių namų.
Meno studijas Manrique baigė Madride, kur gyveno dvidešimt metų. Praleidęs dar du metus Niujorke, pagaliau 1966 m. grįžo į Lanzarotę ir ėmėsi „tvarkyti“ salą. Svarbiausia jo kūryboje - vienovė su gamta.
Po ilgojo vulkano išsiveržimo Lanzarotėje liko nepakartojamų gamtovaizdžių: ryškių atspalvių žemę vagoja gilūs trūkiai, varpo urvai ir prarajos, šlaituose žioji piltuvo formos duobės ir grioviai. Sako, būtent taip prieš milijonus metų atrodė ką tik susiformavęs pasaulis.
Per pirmykštį pasaulį primenančius peizažus veda 1968 m. Sezaro Manrique ir jo bičiulio Jesús'o Soto suprojektuotas Vulkanų kelias. Keturiolikos kilometrų ilgio maršrutas zigzagais vingiuoja pro pačią vulkano širdį, leisdamas žvilgtelėti ten, iš kur prieš du šimtmečius veržėsi lavos upės ir kalnas spjaudė ugnimi.
Lankytojams po Timanfajos nacionalinį parką neleidžiama nei vaikščioti, nei važinėti nuosavu transportu – palikus automobilį aikštelėje, tenka sėsti į autobusą ir lėtai vingiuoti Manrikės keliuku. Kelionė kraterių šlaitais ir pakraštėliais trunka beveik valandą.
Ant vieno kraterio vidinės sienos „lekia“ rankas iškėlęs raudonas velniukas, Manrikės dėka tapęs Timanfajos nacionalinio parko simboliu. Menininkas sukūrė stilizuotą jo skulptūrą, pasitinkančią atvykstančius į parką lankytojus. Bilietas į parką kainuoja 8 eurus, į šią kainą įskaičiuotas ir pasivažinėjimas autobusu.
Šiurkščios lavos luitai apkerpėję, jų plyšiuose gyvena ropliai ir paukščiai. Tokia lava vadinama „aa“ arba „bloga žeme“, po kurią neišeina nei vaikščioti, nei važinėti. Norintiems pamiklinti kojas gamtos takeliais geriau keliauti į Timanfajos nacionalinį parką supantį Vulkanų parką.
Timanfajos viršūnėje Cézaras Manrique suprojektavo Velnio restoraną. Jo terasoje ant grotelėmis uždengtos didžiulės apvalios angos čirška kepsniai. Mėsai iškepti pakanka natūralaus, iš žemės kylančio karščio. Restorano grindys šiltos it krosnelė.
Šalia pastato darbuojasi „velniukas“, nepraleisdamas progos parodyti lankytojams, kaip karšta po žeme: švyst kuokštą šieno į duobę, ir šis bematant suliepsnoja. Temperatūra pusantro metro gylyje siekia 300, trijų metrų gylyje – 600 laipsnių karščio.
Kai pabosta pleškint šieną, vikruolis su kibiru vandens nuskuba prie žemėn įkastų metalinių vamzdžių. Šliūkštelėjęs iš peties į pirmą pasitaikiusį, neša kudašių kaip įmanydamas greičiau, nes po sekundės į dangų šauna geizeris. Pašaudęs geizerių, „velniukas“ vėl grįžta prie duobės. Nieko nepadarysi – tokia profesija.
Pakrapijus lietučiui, Timanfajos šlaitai garuoja, rūksta. Lanzarotės gyventojai laukia lietaus it šventės, kad galėtų pasigrožėti reginiu.
Velnio restorane už stiklo auga figmedis, šalia jo ant juodų pelenų ilsisi kupranugario kaulai - tai kūrinys atsiskyrėliui Hilarijui atminti. Pagal legendą, Hilarijus visą gyvenimą klajojo po Lanzarotę su kupranugariu, vis užsukdamas aplankyti savo pasodinto bevaisio figmedžio.
Tahičėje ant penkių lavoje įstrigusių oro burbulų stovi muziejumi pavirtęs Cézaro Manrique namas. Šias požemines ertmes Sezaras aptiko atsitiktinai - menininko žvilgsnį patraukė iš žemės plyšio kyšantys figmedžio lapai. Priėjęs arčiau išvydo, kad figmedis auga lavoje susiformavusiame oro burbule.
Pavaikščiojęs aplinkui, Manrique rado dar keturis tokius burbulus ir, įkvėpimui užplūdus, nedelsdamas ėmėsi darbo. 1968 m. ant burbulų jau stovėjo menininko namas. Požeminį aukštą suformavusias ertmes jis sujungė siaurais laiptais ir koridoriukais, o virš jų pastatė įprastą namelį.
Pas Manrique svečiuotis itin mėgo Pablas Pikaso bei kiti dailininkai, architektai ir bičiuliai, su kuriais Manrique sukūrė bendrų darbų. Prie burbule įrengto baseino ar didelio vakarienės stalo nepraleisdavo progos atsipūsti ir Lanzarotėje gyvenęs Manrikės draugas iš Fuerteventūros Jesus Soto bei Arecifės meras José Ramírez Cerdá.
Manrique patiko atviros erdvės ir dideli, žemę siekiantys langai. Jis kurdamas stengėsi visuose savo darbuose išlaikyti pusiausvyrą su gamta. Vaikštant po jo namus atrodo, kad menininkas gyveno pusiau po stogu, pusiau gryname ore: pro langus į svetainę skverbiasi lavos laukai, viduje paversti palangėmis, įėjus apsupa vijokliai, pro burbulų angas mėlynuoja dangus.
Baltas žemutis Manrique namelis užima 1800 kv. metrų plotą, dar kitatiek - terasos ir sodai. Dabar čia eksponuojami jo paties ir amžininkų – Picasso, Lasso – darbai, rengiamos parodos. Namukas taip patiko Lanzarotės gyventojams, kad šie ėmė mėgdžioti Manrique. Netrukus Lanzarotėje tokių namelių pridygo it grybų po lietaus.
Vienas gražiausių Cézaro Manrique kūrinių – įlūžusioje vulkano gysloje suprojektuota koncertų salė su restoranu ir aplink žaliuojančiais tropikų sodais. Jameos del Agua vadinamą šedevrą Manrique padėjo statyti Luisas Moralesas ir Chesusas Soto.
Chameos senųjų Lanzarotės gyventojų kalba reiškė ertmes žemės paviršiuje, pro kurias galima patekti į besišakojančius urvus. Kompleksą sudaro trys požeminės erdvės – Didysis, Mažasis ir Apvalusis burbulai. Netoli kranto išsikerojęs urvas yra žemiau jūros lygio, todėl pro porėtą vulkaninę uolieną į burbulus prasisunkia vanduo.
Urve telkšančiame požeminiame ežerėlyje gyvena mažyčiai akli krabai, jau ne vieną dešimtmetį stebinantys biologus. Visur kitur pasaulyje ši krabų rūšis tarpsta dviejų kilometrų gylyje, tačiau čia – visai arti vandens paviršiaus.
Tyrame vandenyje ant juodo dugno ropinėjantys nago dydžio krabai žiba it pabertos baltos sagutės. Ežeriukas toks skaidrus, kad dugnas septynių metrų gylyje atrodo ranka pasiekiamas. Urvo simboliu tapusiam mįslingam gyviui prie įėjimo pastatyta skulptūra.
Manrique kūrinys apima tik nedidelę lavos gyslos dalį, kuri iš viso yra 6 kilometrų ilgio ir siekia kiek toliau nuo kranto esantį Žaliąjį urvą (Cueva de los Verdes). Į jį galima patekti pro kitą įėjimą, esantį prie to paties kelio.
Gvatizoje išraustame žemės karjere Manrique kartu su botaniku Estanislao Gonzales Ferrero suprojektavo spygliuočiausių pasaulio augalų parką. Nenorėdamas perdėm keisti kraštovaizdžio ir kištis į gamtą, Manrique savo kūriniui pasirinko vietą ten, kur ir anksčiau augo kaktusai.
Šioje vietoje salos gyventojai augino opuncijas ir vertėsi košenilių (ant kaktusų lapų gyvenančių parazitų dactylopius coccus) auginimu dažams gaminti. Iš karjero išsėmus derlingą žemę, atsirado duobės, stovėti liko lavos stulpai.
Tokia meniška aplinka įkvėpė Manrique dar labiau patobulinti gamtos kūrinį. Ant laiptuotų terasų ir apvalioje, vulkano kraterį primenančioje aikštelėje jis sutupdė daugiau kaip 1400 rūšių augalų. Aukštai ant „kraterio“ krašto baltuoja kaktusais apsodintas vėjo malūnas. Net akmenis, skulptūras ir šviestuvus Manrique papuošė spygliais, kad derėtų prie kaktusų.
Kartą šiauriniame salos kyšulyje užkopęs ant Risko de Famaros kalvos, Manrique išvydo kvapą gniaužiantį peizažą – vakaro spinduliuose iki horizonto mėlynavo bekraštis vandenynas, o apačioje, plakama smaragdinių bangų, geltonavo Grasijosos sala. Už jos iš vandens kyšojo dar kelios mažesnės salelės.
Šlaitas, nuo kurio žvelgė menininkas, leidosi stačiai į jūrą, šešėliai kalno klostėse išryškino gilias, erozijos išgraužtas raukšles. Tuomet šioje vietoje, 475 m aukštyje, stovėjo nedidelė tvirtovė ir ginklų saugykla. Dar XVI a. ant šios kalvos Lanzarotės gyventojai lipdavo pasižvalgyti, ar neatplaukia piratai.
Įkvėpimo pagautas, Manrique pasišovė apleistą tvirtovę paversti dar Jesus Soto ir Eduardo Cáceres. 1974 m. senosios tvirtovės vietoje jau veikė erdvus ir modernus Mirador del Río restoranas su gražiausia saloje regykla.
Beje, yra tvirtinančių, kad Grasijosos sala - tai R. L. Stivensono aprašytos „Lobių salos“ prototipas.
Salos viduryje, svarbiausių kelių sankryžoje, automobilių žiedą puošia Cézaro Manrique skulptūra „Vaisingumas“. Tai tik dalis „Paminklo Lanzarotės žemdirbiui“. Kita dalis – netoli skulptūros stovintis baltų namukų ansamblis.
Keistokų formų skulptūrą menininkas sulipdė iš įvairių dėžių, talpyklų, kanistrų ir kitų daiktų. Kad vėjai nenupūstų, lengvas dalis Manrique sutvirtino betonu, o tada viską nudažė baltai. Nė neįtarsi, kad skulptūra suklijuota iš tokių daiktų.
Netoli paminklo aplink aikštelę sustatyti balti namukai, kuriuos puošia tradiciniai kaminai, dailios grindys, šuliniai, terasos, girnos. Juose įrengtos dailidžių dirbtuvės, verpėjų, siuvėjų, batsiuvių kampeliai ir kitokios erdvės. Savaitės dienomis čia dirba amatininkai. Po žeme veikia tradicinių patiekalų restoranas.
Šis Manrique kūrinys – tai savotiškas pagarbos ženklas Lanzarotės žemdirbiams, kurių gyvenimas šioje sausoje saloje toli gražu nebuvo lengvas. Lanzarotėje iki 1965 m. pastatant druskingo vandens filtravimo įrenginius, veik nebuvo gėlo vandens. Gyventojai rinkdavo lietaus vandenį ant plokščių namų stogų.
Dabartiniai žemdirbiai sunkumais nesiskundžia – gausiai palaistyti ir kasdien saulės glostomi veši svogūnai, bulvės, pomidorai, arbūzai, melionai... Žemdirbiai jau nebadauja ir netrokšta, be to, dirba tik rudenį ir žiemą, kai reikia nuimti derlių.
Vulkaniniuose pelenuose gerai dera duobutėse po vieną susodintos vynuogės. Sienelės jas apsaugo nuo vėjų, o gylis - nuo sausros. Viso saloje veikia 17 nedidelių vyno ūkių. Viena stilingiausių Lanzarotės bodegų – „Stratus“. Čia veikia restoranas ir parduotuvė, tačiau vynas nepigus, o lygis – aukštas, todėl dauguma turistų ragauti vynų suka į kitą netoliese esančią bodegą „Geria“.
