Sekretorė nenudžiugino – artėja kalėdinės atostogos, atstovybė uždaroma ilgokam laikui, o vizai leidimą reikia gauti iš Fidžio, prieš tai nusiuntus prašančiojo dokumentų kopijas. Paprastai tas procesas užtrunka keletą savaičių. Padėtis atrodė be išeities. Bet Kalėdos nebūtų Kalėdos be stebuklų. Savo pasą su viza laikiau rankose jau už poros dienų.
Neplanuotos kelionės paprastai būna pačios įdomiausios, nes jos pateikia tokių siurprizų, kokių nesugalvotų net išradingiausi turizmo agentai. Fidžis man jų padovanojo visą pluoštą.
Belaukdama kelto į vieną iš salų, susipažinau su galingo stoto moterimi. Besišnekučiuojant ji papasakojo, kad jos gausi giminė vyksta į šeimos nario laidotuves. Velionis – buvęs žinomas ir žmonių gerbiamas šventikas, todėl laukiama labai gausaus būrio atvykstančiųjų – iš aplinkinių vietovių, keleto salų ir netgi tolimosios Kanados ir Australijos. Naujoji draugė pakvietė pasisvečiuoti jos gimtajame kaime ir susipažinti su fidžiečių laidotuvių papročiais. Na, ir koks gi prisiekęs keliautojas atsisakytų tokio pasiūlymo?
Laidotuvių ceremonija iš tiesų buvo labai savita ir įspūdinga. Dvi dienas nesibaigiančia virtine plaukė žmonių būriai, nešini tradicinėmis dovanomis: savo rankomis pintais dembliais, tradiciniais raštais išmargintais užtiesalais. Ant stiprių kuolų pamauti lingavo ką tik paskersti jaučiai, surišti daržovių pundai. Svečiai įsitaisydavo po specialiai tam tikslui suręsta pavėsine, kur jų jau laukė vyriausiasis kaimo vadas su savo palyda.
Laikydami rankose simbolinį ragą, svečiai kažką ilgai iškilmingai kalbėdavo. Po to atgabentos dovanos būdavo pašventinamos. Trys pliaukštelėjimai delnais reikšdavo ir padėką, ir pasisveikinimo ceremonijos pabaigą. Pakilę svečiai išnešdavo savo dovanas į joms skirtas vietas, o pavėsinėje jų vietą užimdavo nauja svečių grupė su savo kilimais, jaučiais, daržovėmis...
Paskutinę laidotuvių dieną dovanos buvo išdalintos. Likęs maistas, dalis patiesalų ir demblių atiteko prie laidotuvių organizavimo prisidėjusiems pagalbininkams. Geriausi dirbiniai iškeliavo į kaimo vado trobą. Kaip paaiškino mano naujieji pažįstami, nuo vado priklauso visa jų gyvenimo gerovė – kur ir kokiame namuke gyvens, kiek ir kokios žemės turės šeima. Todėl visi stengiasi jam įsiteikti savo dėmesiu ir dovanomis.
Vieną demblį velionio dukterys norėjo padovanoti ir man, kaip šeimos viešniai. Priimti jo niekaip negalėjau – laukė dar ilga kelionė po Ramiojo vandenyno salas. Neįtikinau. Tačiau viena iš velionio giminaičių, gyvenanti netoli tarptautinio oro uosto, apsiėmė sunkų kilimą nusigabenti į savo namus ir palaikyti, kol aš prieš išvykdama iš Fidžio jį pasiimsiu. Deja, daugiau nebesusitikome.
Kita įsimintina viešnagė buvo dar atokesnėje saloje. Kadangi slampinėti po kaimus pašaliniams neleidžiama, būtina pasisamdyti gidą, kurį parenka kaimo galva. Man teko dvidešimtmetis jaunuolis, kuris beveik visą dieną vedžiojo po įspūdingus kampelius, kuriuose susukta nemažai filmų, aprodė šniokščiančius krioklius ir kukliai savo žiedelius užveriančias gėles, pajutusias prisiartinusius žmones.
Ekskursijos pabaigoje gidas pasiūlė vakare sudalyvauti kasdieninėje kaavos gėrimo ceremonijoje jo tėvų namuose. Pasiruošimo vakarui garsai aidėjo iš visų pusių: ritmingai ir monotoniškai dunksėjo medinių kuolų dūžiai – vyrai smulkino kaavos šaknis. Sutemus jie renkasi grupėmis kaimo trobelėse ir gurkšnoja rudą drumzliną skystį. Iki šiol negaliu patikėti, kad po tos vakaronės likau sveika ir gyva.
Sėdėjome ratu ant, švelniai tariant, nelabai kruopščiai nuvalytų grindų. Nepastebėjau ir kad kas nors prieš kaavos gėrimą būtų nusiplovęs rankas.
Neretai rankomis prisiliesdavo prie basų kojų, grindų ar rūbų. Tomis pačiomis rankomis murkdė į vandenį drobinį maišelį su susmulkintomis kaavos šaknimis, spaudinėjo jį, vėl murkdė.
Vėliau mediniu indeliu sėmė iš dubens labai nesimpatiškai atrodantį skystį ir, leisdami ratu, visi vaišinosi.
Gurkštelėjau porą kartų, bet to man užteko. Nenuostabu, kad Fidžis pagarsėjo kaip laimingiausių žmonių valstybė. Kasdien po keletą valandų pagurkšnojus šio pusiau narkotiko, iš tikro visi rūpesčiai nuplaukia toli toli... Jutau, kad mano galva tampa lyg ir nebe mano. Paskubėjau atsisveikinti. Tuomet paaiškėjo, kodėl taip primygtinai buvau kviečiama vakaroti.
-Pasiimk su savimi vieną iš mano sūnų,- pasiūlė jaunojo gido motina. Turbūt tik kaavos dėka prislopinti pojūčiai padėjo neišgriūti iš nuostabos. Juk tos dosnios kaimo matronos visi aštuoni sūnūs buvo dvigubai ar net trigubai jaunesni už mane...
Tą patį vakarą išgirdau ir mielą žinią. Vienas gidavimu uždarbiaujantis kaimo vaikinas prisiminė, kad prieš pora metų padėjo irstytis su kanoja turistui iš Lietuvos.
Skersai ir išilgai išmaišiusi keletą salų, kuriose buitis ir gyvenimo būdas nedaug tepakito per šimtmečius, negalėjau neaplankyti ir sumodernintojo Fidžio, kurį mato organizuotai sugabenti poilsiautojai iš Europos, Australijos, Japonijos ir kitų pasaulio kraštų.
Lyg iš reklaminio kelionių bukleto viršelio nužengę šiaudastogiai namukai, ryškiais žiedais apsipylę medžiai, hamakuose tingiai besisūpuojantys poilsiautojai. Nauji žvilgantys greitaeigiai keltai, nakvynė namukuose, maitinimas – už viską sumokama iš anksto ir nepigiai. Tačiau veltui tikėtumeis paskanauti vietinių vaisių ar šviežios žuvienės. Iki juodumo ant žarijų sukepinta višta, kuri nežinia prieš kiek laiko buvo sušaldyta ir atgabenta iš didesnių salų ar Naujosios Zelandijos. Desertui – konservuoti vaisiai iš skardinių talpų su tos pačios Naujosios Zelandijos užrašais.
Net ir šiaudastogiai namukai iš arti atrodo žymiai liūdniau. Kai kuriose salelėse praūžę uraganiniai vėjai neseniai juos be gailesčio nudraskė, o pataisyti nėra nei kam, nei už ką – pinigingų turistų kasmet mažėja.
Paskutinis Fidžio siurprizas buvo pats liūdniausias. Nors ir pavyko sėkmingai išvengti įtartinų tipų gatvėse siūlomų suvenyrų, su kuriais, kaip jau buvau perspėta, gali būti bandoma perduoti narkotikus, bet Naujajai Zelandijai visgi nusidėjau. O, mia culpa, mia maxima culpa!
O buvo taip. Vieną dieną užsimaniau pervažiuoti skersai didžiausiąją Fidžio salą. Vienintelė tam galimybė – pasisamdyti taksi. Taip ir padariau. Paslaugus vairuotojas pasirodė esantis neblogas gidas. Pakeliui stabtelėjome keliuose nuošaliuose kaimeliuose, stebėjome augalus. Vienoje giraitėje taksistas nuskynė tris guavos vaisius ir įteikė man. Nežinau, ar jie buvo nevisai sunokę, ar tiesiog per daug laukiniai, bet man jų skonis nepatiko, todėl nevalgiau.
Išmesti būtų buvę nemandagu, todėl vaisius įsimečiau į kuprinę ir tą pat akimirką apie juos užmiršau. Oi, kaip už poros dienų triumfavo „didžiausią pasaulio nusikaltėlę“ sučiupę Naujosios Zelandijos sanitarai!
Mano užmaršumas kainavo nei daug, nei mažai – 200 dolerių baudos. Dar pagrasino, kad jeigu tuojau pat nesumokėsiu, man priskaičiuos po 200 dolerių už kiekvieną vaisių - viso 600 dolerių. Sumokėjau. Bet į Fidži vistiek dar grįšiu.
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!
