Savo šeštojoje knygoje (ir jau antrojoje kelionių knygoje) autorius supina savo biografiją ir, regis, atsitiktinai prirankiotas pasaulio vietas iš dešimčių aplankytų pasaulio šalių.
Kodėl autorius sėdėjo sulaikytas Milane ir kokį paprastą dalyką pamiršo senojo atkurtosios Lietuvos Respublikos paso kūrėjai?
Ištrauka iš Andriaus Užkalnio knygos „Užkalnio kelionės. Pavyduolių glamonės ir smalsiųjų gundymai“
Milanas
Milanas yra nuobodžiausias Italijos miestas, neskaitant Alesandrijos, kuri yra Pjemonte. Kadangi mintis jau pabėgo, tai parašysiu apie Alesandriją. Ten atsidūrėme vieną kartą per atostogas ir sugalvojome nuvažiuoti pavakarieniauti, nes apie šimtą kilometrų nuo Turino žemėlapyje atrodė esąs gana didelis miestas (apie 90 tūkstančių gyventojų).
Kaip tai galėjote sugalvoti? Kaip jūs grįžote į namus gyvi ir sveiki? Pasirodo, Italijoje valgyti Alesandrijoje yra tas pats, kas Lietuvoje važiuoti į Lentvarį arba į Elektrėnus ieškoti tikrai gerų sušių. Šito niekas ir niekada nedaro, išskyrus bepročius. Mes pabuvome tais bepročiais, ir visai neblogai pavyko.
Tačiau, jei norėsite padaryti ką nors panašaus, nepasiduokite instinktui ir nedarykite šito. Man regis, pasisekti gali tik vieną kartą.
Milanas yra industrinė ir piniginė Italijos širdis, ta šalies šiaurė, kuri išlaiko Italijos pietus. Čia yra kompiuterių, automobilių, mados, maisto pramonės Italija. Milane, bent jau jo didžiojoje dalyje, nejauku ir nemalonu vaikštinėti – miestas pritaikytas automobiliams, o ne žmonėms. Tačiau čia yra viena vieta, kur atvažiavęs gali suprasti – nors tai ir atrodo nesuprantama, – kodėl ir kaip visgi Italija yra aštunta pagal dydį ekonomikos galiūnė pasaulyje.
Ne aš pirmas tatai sugalvojau. Tai pastebėjo daugelis. Italija jau nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo ir yra valdoma kaip trečiojo pasaulio bananų respublika. Tai šalis, kurioje normaliai neveikia netgi paštas (žmonės, kurie šiek tiek keliauja, laiškus į užsienį siunčia iš bet kurios kitos šalies, nes niekada nebus blogiau negu Italijoje), šalis, kur vyriausybė keičiasi kas pusę metų ir kur biurokratija, regis, sugeba kurti tokias taisykles ir reikalavimus, kad niekas jų rimtai nepriima. Ir visgi tai yra aštunta pagal dydį ekonomika pasaulyje – didesnė nei Rusija, Indija, Kanada ar Australija, su 60 milijonų gyventojų, kariuomene ir laivynu, kuriame yra 85 laivai ir net vienas lėktuvnešis.
Gali būti taip, kad Italijoje grožio paveldo – bažnyčių, katedrų, muziejų, fontanų – kritinė masė yra tokia, kad ji visiems laikams negrįžtamai padarė šalies teritoriją tokia vieta, kur tiesiog nebeįmanoma nieko padaryti negražiai, nes aplink yra tiek daug grožio.
Vieną kartą Milane (arba, tiksliau, prie jo) praleidau keistas dvi paras. Tai buvo tais laikais, kai pirkdavau lėktuvų bilietus, kad tik jie būtų kuo sudėtingesni. Iš Londono turėjau Kalėdoms vykti į Lietuvą ir, užuot keliavęs kaip žmogus, nusipirkau bilietą Londonas–Milanas–Amsterdamas–Vilnius. Porą dienų turėjau praleisti Milane.
Atskridęs į didžiulį ir gražų Milano Malpensos oro uostą (jis tada buvo visiškai naujas, dar kvepiantis dažais), sužinojau, kad mano bagažas iš Londono neatskrido. Apsigyvenau viešbutyje ir pradėjau laukti, kol iš Londono atveš bagažą – juk tuščiomis rankomis neskrisiu į namus. Bagažo vis nebuvo, aš praleidau pusdienį Milane ir aplankiau Leonardo da Vinci freską Paskutinė vakarienė. Čia ta pati, kur Kristus su apaštalais, – patalpoje kažkada meno nesuprantantys vienuoliai laikė gyvulius, paskui išdaužė sieną ir panaikino Išganytojo kojų atvaizdą, kad patogioje vietoje galėtų įrengti duris. Šiaip ši istorija kaip vandens lašelis atspindi visą atsipūtusį italų požiūrį į meną ir palikimą. Tai net nėra problema, nes italai visko turi tiek, kad praktiškai neįmanoma ženklios dalies sunaikinti – čia tas pats, kaip uodui zulinti Egipto piramides.
Milanas man visiškai nepatiko – kaip jau sakiau, miestas automobiliui, ne pėsčiajam; tai miestas, kuris tinka, jei nori aplankyti kelis bankus arba gamyklas ir nueiti į parduotuvę prisipirkti brangių ir labai stilingų drabužių.
Radęs kasą ir sulaukęs savo eilės tarp italų, kurių nė vienas nemoka stovėti eilėje, nes jie visi šokinėja nuo langelio prie langelio, niekada nelaukia ir jokios tvarkos nepripažįsta, paprašiau pirmosios klasės bilieto į Šveicariją. Norėjau nuvažiuoti ten dienai ir fotografuoti. Sėdėti prie traukinio langų ir galvoti, koks laimingas yra mano gyvenimas (aš ligi šiol labai dažnai taip galvoju, jūs irgi taip galvokite, ir tikrai jums pasidarys žymiai linksmiau). Paprašiau bilieto iki Andermato Šveicarijos alpėse per Komą (prie ežero, kur namus turi aktorius George’as Clooney), Luganą ir Belinconą.
Kasininkas buvo storas, piktas, senas ir iš akių buvo matyti, kad profesinių sąjungų narys jau nuo kokių 1970 metų, jeigu ne anksčiau, ir visa širdimi nekenčia tų, kas perka pirmosios klasės bilietą, nes jie sėdi erdviau ir galvoja, kad yra geresni. Švystelėjo bilietą su aiškia panieka. Pasprink, tu padugne. Šiandieninėje Lietuvoje tie, kas nekenčia perkančių brangesnėse parduotuvėse ir valgančių restoranuose, yra ne vieniši.
Socialistinė Italijos dalis – ir ne tik Italijos, dar baisesnės ir beviltiškos yra Ispanija ir Portugalija, kur visas jaunimas yra juodbruvas, socialistinių pažiūrų ir bedarbis, – yra visada su mūsų runkeliais širdyje ir mintyse. Lietuviai nesipiktina pirmosios klasės traukinių vagonais tik todėl, kad jų mūsų šalyje beveik nėra, o lėktuvais dažniausiai skraido tokiais, kur verslo klasės dalies salone net nebūna.
Šveicarijos Alpėse jau buvo daug sniego, nusipirkau pirštines ir kepurę (pirštines ligi šiol turiu), vaikščiojau be tikslo ir grįžau vėlų vakarą į Milaną, galvodamas, kad juk dar visai neseniai buvo tokie laikai, kai, nukeliavęs į Milaną, nebūtum galėjęs su lietuvišku pasu kirsti Šveicarijos sienos, nes būtų reikėję atskiros vizos.
Tiesą sakant, ir tada pasienietės žiūrėjo į mano pasą be ypatingo entuziazmo, bet čia tokia mūsų jaunos Lietuvos gyvenimo praeitis. Skrisdavai iš Londono į kokį nors nedidelį Pietų Italijos oro uostą ir jausdavai, kad už tavęs sustoja visa eilė, nes pasižiūrėti keistų lietuviškų pasų rinkdavosi visi keturi oro uosto pasienio užkardos pareigūnai.
Niekas jau nebeprisimena Lietuvos Respublikos 1992–2002 pavyzdžio paso (keista, kaip visi greitai užmiršo juos), kuris ne tik atrodė, kaip trečiojo pasaulio popiergalis – jo kūrėjai pamiršo anglų kalba parašyti „Lietuvos Respublika“. Šiaip jau žmonėms, kurie nekalba lietuviškai, būtų labai naudinga žinoti, kokios šalies pasą jiems tik ką pateikė. Tačiau apie tai niekas Lietuvoje nepagalvojo, arba bent jau nepagalvojo tie, kurie turėjo pagalvoti. O dar buvo ta durnystė – atskiras spaudas pase „paso galiojimas užsienyje“, kurio paskui nebereikėjo, nes tas spaudas yra nesąmonė: kodėl galiojantis pasas gali negalioti užsienyje?
Kol atskrido mano bagažas į Milaną, praleidau savo skrydį į Amsterdamą, o iš ten – į Vilnių, ir teko pirkti naują bilietą per Frankfurtą. Kūčioms visgi tada spėjau.
Knygą galite įsigyti KNYGOS.LT
