XX a. netekusi savo gynybinės reikšmės, Didžioji kinų siena stipriai sunyko ir apgriuvo. Tačiau atsipeikėję po absurdiškos kultūrinės revoliucijos, kinai suprato ypatingą Didžiosios kinų sienos reikšmę ir įnirtingai puolė restauruoti bei atstatinėti geriau išlikusias pastato dalis. Dabar Didžioji kinų siena yra įtraukta į pasaulinį UNESCO paveldo sąrašą. O greta restauruotų ir lankymui pritaikytų sienos atkarpų steigiamos įvairios turistinės atrakcijos, įsikuria prekybininkai, kurie gausiems lankytojų būriams siūlo tradicinius kinų suvenyrus.
Norint aplankyti Didžiąja kinų sieną, reikia nuvažiuoti mažiausiai keliasdešimt kilometrų už miesto. Kinijos masteliais tai yra beveik priemiestis. Todėl įprasta sakyti, kad Didžioji kinų siena yra Pekine. Daugelis turistų važiuoja į Badalingą – ši vietovė yra arčiausiai Pekino, o, kita vertus , čia galima aplankyti ne tik gražiai atrestauruotą Didžiąją kinų sieną, bet ir garsųjį Ming dinastijos mauzoliejų.
Tačiau alternatyvų yra daugiau. Viena įdomiausių – Mutianyu. Ši didžiosios kinų sienos atkarpa yra kiek tolėliau – daugiau negu šimtas kilometrų nuo Pekino. Todėl turistų čia atvyksta daug mažiau. Tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių mane važiuoti į Mutianyu.
Visuomet stengiuosi vengti tų vietų, kuriuose tradiciškai susiburia daugiausiai turistų. Juo labiau, kad Pekine lankiausi spalio mėnesį, kai lankytojų čia būna daugiausia. Būtent antrąją rugsėjo ir pirmąją spalio pusę Pekine yra geriausias klimatas, kai jau kiek praeina varginantys vasaros karščiai ir įsivyrauja šilti, saulėti orai.
Prieš važiuojant į Pekiną orais pasidomėti yra labai svarbu, nes galima pakliūti į stiprių liūčių sezoną, o žiemos čia atšiaurios ir garsėja šalčiais bei stipriais lediniais vėjais. Paminėtina, kad Didžioji kinų siena kiekvieną sezoną atsiveria savitu grožiu – žiemą ją supančius kalnus gaubia baltas sniegas, pavasarį žydi įvairiaspalvės gėlės, o vasarą – gamta vešliai žaliuoja. Būtent tokiu vasarišku veidu man atsivėrė šis Kinijos kampelis. Sakoma, kad Didžioji kinų siena yra ypatingai graži rudenį, kuomet ją supantys medžiai pasipuošia auksinėmis ir raudonomis spalvomis. Rudeninę gamtą galima išvysti lapkričio mėnesį.
Taigi nuvykau į Mutianyu. Rankose turėdama Lonely Planet, be problemų nusigavau viešuoju transportu. Daugelis turistų nuolankiai leidžiasi suvaromi į turistinius autobusus, kurie kainuoja keliasdešimt kartų brangiau negu paprastas. Jų pranašumas taip pat abejotinas – taip, jie yra švaresni ir nesustoja kiekvienoje stotelėje, tačiau turi įvairių komercinių staigmenų, pavyzdžiui klastingai nusuka į keramikos ar nefrito gamyklas, kuriose turistai kone verčiami įsigyti įvairių dirbinių gerokai užkeltomis kainomis.
Kai kurie turistinių autobusų maršrutai turi kitokią „atrakciją“ – užsuka į neaiškios kilmės tradicinės medicinos centrą, kur staiga išdygę „medikai“ visiems atlieka diagnostiką, aptinka daugybę baisių ligų ir siūlo stebuklingą išgelbėjimą – įvairius augalinius vaistus bei arbatas. Turistai džiaugiasi gavę papildomą atrakciją, graibsto „vertingus suvenyrus“ arba „stebuklingas žoleles“ ir net nesupranta, kad yra mulkinami.
Atvykau gana anksti. Norėjau neskubėti ir Didžiosios sienos lankymui paskirti kiek įmanoma daugiau laiko. Juo labiau, kad greta pačios sienos yra ir kitų atrakcijų – visų pirma, nuostabūs kinų sodai, kurie savo stiliumi panašūs į žavingus Sudžou (Suzhou) miesto sodus. Soduose yra paviljonai, saugantys turtingą mineralų bei akmenų kolekciją. Užtrukau apžiūrinėdama akmenis ir augalus.
Tačiau pagrindinė atrakcija buvo pati siena. Prie jos veda rodyklės, tad pasiklysti čia būtų sunku. Tingesni į kalną gali užsikelti funikulieriais arba kėdutėmis, kabančiomis ant kabelių. Tačiau didžiausias malonumas yra įkopti pačiam – iš lėto pamatai artėjančią ir vis kitais kampais atsiveriančią sieną. Pamatai ją tokią, kokia ji atsiverdavo savo gynėjams arba priešams, kurie bergždžiai svajojo ją įveikti.
Vaikščioti po Didžiąją kinų sieną nėra lengva – kalnų viršūnėmis nutiesta siena banguoja ne tik į kairę ir dešinę, bet taip pat į viršų ir į apačią. Todėl beveik visą laiką tenka vaikščioti nuožulniais paviršiais arba kopti ant sienos esančiais laipteliais.
Po šešių valandų vaikščiojimo buvau tikrai pavargusi. O prieš akis išdygo milžiniškas kalnas, nutariau pasukti atgal. Kai judėjau link išėjimo, buvo jau gana vėlu, o ir turistai beveik išsilakstė. Pakelyje susipažinau su keliautojais iš Olandijos. Jie jau ieškojosi jaukesnio kampelio, kuriame ketino ištiesti savo miegmaišius. Nakvynė tiesiai ant kinų sienos veikiausiai turėtų būti nepakartojama. Pasigailėjau, kad nepasiėmiau miegmaišio ir nepagalvojau apie galimybę praleisti naktį ant Didžiosios sienos stogo.
Kita vertus, šį vakarą planavau Pekine susitikti su pažįstamais kinais ir nueiti į kažkokį kinų koncertą, tad tikėjausi smagaus renginio. Vietiniai žino, kas yra tikra ir verta dėmesio.
Nuskubėjau prie kelio, tačiau paaiškėjo, kad paskutinis reisinis autobusas jau nuvažiavo. Tarytum vanagų gauja apstojo mane likę turistų vežėjai. Jie puolė siūlyti „gelbėti“, be abejo – už kosminę kainą. Kai pamatė, jog dėl susivėlinimo nei kiek nepergyvenu ir, apskritai, nesidomiu jų pasiūlymais bei ketinu tranzuoti, pradėjo sparčiai nuleidinėti kainą, už kurią siūlėsi nuvežti į Pekiną.
Tačiau man tai nebuvo aktualu: balsavau tol, kol sustojo mašina. Taigi nuvažiavau ne tik kad nemokomai, bet ir smagiai šnekučiuodama su vietiniais. Kinai yra atviri ir draugiški. Jie labai džiaugiasi, kai turi progos pabendrauti su užsieniečiais ir pakalbėti angliškai. Tokią galimybę jie turi labai retai, o dėl praktikos stokos jiems dažniausiai labai sunkiai sekasi kalbėti angliškai.
O man tai būdavo paranku – mano kinų kalba, nors irgi gana silpna, dažniausiai būdavo geresnė negu jų anglų. Tokiu būdu aš nepraleisdavau savosios progos pasipraktikuoti šnekamosios kinų kalbos. Visada džiaugdavausi galimybe bendrauti su vietiniais, tiktai stengdavausi vengti tų įkyruolių, kurie tik ir taikosi nulupti iš žioplų turistų kuo daugiau pinigų.
