Kelionė į Latvijos pelkę ir Rokiškio kraštą

 (21)
Rokiškio dvaras
Rokiškio dvaras
© DELFI skaitytojo nuotr.

Rudens pradžios proga susirengiame kelionę į patį Lietuvos pakraštį. Ir netgi šiek tiek už Lietuvos ribų. Seniai ruošėmės šiai išvykai ir neabejojame, jog prisirinksime daugybę nepakartojamų įspūdžių. Planai tokie dideli, kad iškeliaujame beveik iš vakaro. Juolab ir kelias iš sostinės visai neartimas.

Pradžiai važiuojame į didžiulę pelkę. Ji randasi pas braliukus latvius. Esame prigąsdinti ten jau buvusių, jog jei pasiklysime, tai tris paras kelio iš ten nerasime. Bet mūsų taip lengvai neišgąsdinsi. Norime pamatyti tikrą natūralią didelę aukštapelkę, pasibastyti po ją. Ir be jokios abejonės, prisirinkti uogų bei grybų.

Gąsdina vienintelis dalykas – sinoptikų prognozės. Šiandien smarkiai, ilgai ir nuobodžiai turėtų lyti. Bet jau šią vasarą atkreipėme dėmesį į tai, jog mūsų didieji orų spėjikai klysta kaip niekad dažnai. Arba mums visada tiesiog kažkas padeda atsidurti ten, kur orai būna kuo puikiausi, galbūt ir gera nuotaika, kurios niekada nepamirštame su savimi pasiimti. Niekada į tokias keliones nepasiimame kasdienių rūpesčių - jie turi likti namie. Pabandykite tai padaryti ir jūs, ir turėsite puikių kelionių.

Prie pelkės atsiduriame tik pradėjus švisti. Čia jau stovi keletas automobilių - žmonės atvažiavo rinkti spanguolių. Kažkam tai darbas, kažkam pramoga, pavyzdžiui, mums. Su drauge rinksime šitas uogas pirmą kartą gyvenime. Tikrų tikriausias nuotykis. Mes kuklučiai, su mažiukais kibirėliais. Turbūt atrodome keistuoliai.

Einame savadarbiu tilteliu iš nulūžusių medžių, per griovį. Tai valstybės siena tarp Lietuvos ir Latvijos. Dar truputį paeiname miško takeliais ir įžengiame į pelkę. Samanos, aukšta žolė ir nedidukai porečiai augantys medeliai. Štai toks peizažas mus pasitinka. Niekur čia nesimato nei atviro vandens plotų, nei akivarų. Ir saulutė mums štai šypsosi. Nepaprastai gražus rytas nepaprastai įspūdingoje aplinkoje.
Nutariame labai toli į pelkę nelįsti. Pirmai pradžiai pakaks ir pakraščių.

Nebijome pasiklysti, o mus gąsdinusieji gerokai persūdė. Gal bijojo, jog visas uogas atvažiavę išrinksime? Sako, jų šiemet nedaug, bet mums, pelkių naujokams, taip nepasirodė. Spanguolių daugybė. Jos didžiulės. Vienos panašios į vyšnias, kitos į vynuoges. Ir dydžio beveik tokio pat. Apsidžiaugiame – dar randame ir bruknių, ir mėlynių. Ir visai nemažai. Ir grybų kiek tik nori. Ir beveik visi nesukirmiję. Gal kirminams čia per drėgna gyventi? Kibirėliai greitai prisipildo uogų, tad surengiame pusrytinę iškylą ant didelio sauso kažkokių žolių kupsto.

Geriant kavą visai aptingstame, galėtume ir nusnausti, bet planai neleidžia. Atsisveikindami su pelke pažadame, kad čia sugrįšime, mums ji labai patiko.

Tolimesniuose planuose - pažintis su Rokiškio kraštu, kuriame dabar ir esame. Šiame krašte tiek visko įspūdingo, net nežinia nuo kurios pusės ir apžiūrinėti, kad kuo daugiau pamatytume, mat akivaizdu, jog visko per dieną nei spėsime sužiūrėti, nei užteks jėgų. Besigrožint dvarais, miesteliais, miškais, ežerais, upėmis, kaimų bažnytėlėmis, kalvomis, mūsų mėgstamais vingiuotais keliukais su tramplinukais, be kurių mes jau niekaip nebegalime niekur bekeliauti, nutariame, jog būtinai dar trūksta mūsų mėgstamiausių grybų – voveraičių. Žinome, jog jos šiame krašte puikiai dygsta. Žinome ir kur jų rasti.

Gaila, bet pilnos automobilio bagažinės prisirinkti jų nespėjome. Tuo metu užėjo trumpas, bet smarkus lietus ir mus iš miško išprašė. Gal ir gerai, nes vargu ar bebūtumėme turėję jėgų susipažinti su labai gražiu, jaukiu, puikiai sutvarkytu, turinčiu ką parodyti atvykėliams, Rokiškio miestu. O jis, beje, mus pasitiko įspūdingo grožio vaivorykšte.

Paliekame automobilį nuošaliau ir su miestu susipažįstame vaikščiodami pėstute, niekur neskubėdami. Tam, kad pajustumėme kuo tikresnį jo gyvenimą.

Iškart patenkame į skulptūrų parką. Tikrai yra ir kur akis paganyti, ir kur jaukioje aplinkoje pasėdėti. Paprastas pavyzdys, kaip iš dykvietės padaryti jaukią poilsiui vietą.

Kitas mūsų apžiūrimas objektas ypatingas - senos žydų kapinės.

Bekeliaujant po miestelius ar kaimus, mes dažnai užsukame į senas kapines. Įdomių dalykų ten kartais pavyksta surasti. Eini ir skaitai tos vietovės ir jos gyventojų istoriją. Bandai įsivaizduoti, kaip žmonės gyveno. O štai šios mūsų lankomos kapinės rodo vienos tautos istoriją.

Kapinės atrodo graudžiai. Tik tiek tegaliu pasakyti, jog seniau jos atrodė dar graudžiau. Paminklai šiose kapinėse pastatyti iki 1941 metų. Radome kelis ir naujesnius. Gal tris. Pastatytus iškart po karo. Tikras istorinis paminklas. Nužmogėjimui. Kodėl - kažkas paklaus? Po jas vaikštant tikrai iškils klausimų, kur išnyko šitos tautos žmonės po tam tikros datos? Ir dar kitas – kodėl jos taip atrodo? Čia gi palaidoti Lietuvos piliečiai, šiaip jau.

Kita vieta, kurią toliau aplankysime, matoma iš bet kurios Rokiškio vietos. Tai Rokiškio bažnyčia. Viena iš ryškiausių gotikinių bažnyčių ne tik Lietuvoje. Tikras architektūros paminklas. Pats geriausias įspūdis susidaro, kai supranti, jog ji pastatyta be visų šiuolaikinių atributų pagalbos – elektros, automobilių, šiuolaikinių kranų... Švarus rankų darbas. Tam, kad suprastumėte, kaip tai turėjo būti nelengva, reikia į ją žvilgtelėti iš arti.

Nuo bažnyčios tiesiu taikymu keliaujame į ne mažiau įspūdingą vietą – Rokiškio dvarą. Šiemet pripažintas, beje, patraukliausiu Lietuvos turistiniu objektu. Ir kelias nuo bažnyčios iki dvaro neleis nuobodžiauti. Einame beveik autentišku XX amžiaus pradžios senamiesčiu. Ne tiek daug Lietuvoje tokių dalykų beišlikę.

Pėsčiųjų taku pasiekiame dvaro parko ir tvenkinių kompleksą. Su daugybe autentiškų pastatų. Aplankyti dvaro muziejų mums būtų nebeužteko jėgų. Pasilikome tai ateičiai. Atkreipėme dėmesį, jog šiuose tvenkiniuose pilna vandens paukščių. Ir ne bet kokių. Štai antis, pamačiusi mus, išlipo iš vandens ant tako ir pastojo kelią, paprašiusi ko nors skanaus. Ir kol kažko negavo, niekaip nenustojo sekti iš paskos. O kitame tvenkinyje plaukioja dvi juodos gulbės. Gražuolės. Dvaro parke tikrai yra kur ir akis ir sielą paganyti. Labi gražu, jauku, aplinka nuostabiai sutvarkyta.

Kai po vieno savo rašinio gavau bakstelėjimą, jog rašydamas apie dvarus reklamuoju pinigų plovimo verslą, šįkart sąmoningai aplankėme kelis dvarus. Kad galėtumėm palyginti, kaip atrodo gerai prižiūrimi ir neprižiūrimi. Dvarai – Lietuvos istorija. Ne veltui jie kultūros paminklai.

Užsukome ir į Gačionių dvarą. Tai puikiai sutvarkytas medinis dvaras. Gražus parkas, aplinka. Kiek supratome, dvaras buvo grąžintas ankstesnių savininkų palikuonims ir jie puikiai susitvarkė.

Dar užsukome į Kraštų dvarą, kuris stūkso nepaprastai gražioje vietoje. Aplinkui daugybė ežerų.

Jis irgi atiteko savininkų palikuonims. Žmonės buvo darbštūs, bandė atstatyti gerokai nuniokotą pastatą, aplinką. Daug buvo padarę, bet neturėjo tokiems darbams pabaigti pakankamai lėšų, tad teko dvarą parduoti. Jį nusipirko žmonės iš Lietuvos turtingiausiųjų keliasdešimtuko. Jie daug dvarų prisipirko ir visi dabar griūna. Kaip ir šis Kraštų dvaras. Štai čia, mano supratimu, ir yra „dvarų verslas“.

Iš Rokiškio dvaro kelias veda vaizdinga ežero pakrante. Ir keliaujame mes savo mylimiausių medžių gatve – Ąžuolų. Ji ne tik taip vadinasi - iš abiejų gatvės pusių mus lydi šie didingi medžiai. Beeidami prisimename pačią „gudriausią“ pasaulyje mintį, neseniai perskaitytą vieno superprotinguolio komentare. Jis piktinosi, kam bus klonuojamas Stelmužės ąžuolas, mat iš tokių medžių blogos lentos išeina. Štai taip išaugo nauja žmonių rūšis, kuri mato gamtą statybinių medžiagų pavidalu.
Eitų štai tokia gatve šis žmogutis ir skaičiuotų, kiek lentų išeitų.

Iš Rokiškio judame link Ukmergės, stabtelėjome Kamajų miestelyje. Apžiūrime bažnyčią.

Šis miestelis garsus tuo, jog čia gyveno ir kunigavo, o vėliau ir buvo palaidotas didelis mūsų poetas ir liaudies dainius Antanas Strazdas. Jo garbei miesto centre yra skverelis su poeto biustu.

Ukmergė. Temsta. Suspėjome atvažiuoti. Vienuolyno gatvė. Gražutėlė. Jaukutė. Tuoj joje užsižiebs žibintai.

Esam girdėję legendą, jog jei šioje gatvelėje žibintams įsižiebiant sugalvoji norą dviese, jis būtinai išsipildo. Netikite? O mes patikrinsime.


Asmeninio archyvo nuotraukos

www.DELFI.lt
 
21
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Kelionės ir laisvalaikis

G. Drukteinio nuotykiai kruiziniame laive: kapitonas-Kazanova, riebios žuvėdros ir spalvinga įgula (85)

2014 rugpjūčio mėn. 29 d. 20:33
G. Drukteinio nuotykiai kruiziniame laive: kapitonas-Kazanova, riebios žuvėdros ir spalvinga įgula
Asmeninio archyvo nuotr.
Prieš daugiau nei 500 metų Bažnyčios hierarchai, atsisakydami finansuoti Kristupo Kolumbo kelionę, taip jam bylojo: “Žmogus nėra sutvertas gyventi vandenyje ir keliauti vandenimis (…). Nuodėminga yra bristi į vandenį, kuris užteršia mūsų kūnus, nerti po vandeniu žuvis pamėgdžiojant, plaukti vandenimis pasipelnymo ieškant (…) nemažai žmonių veržiasi tai daryti, ir todėl Dievas baudžia juos už tokią puikybę”.

Tarptautinis festivalis nowJapan kviečia pasinerti į dar neregėtą Japoniją (1)

2014 rugpjūčio mėn. 29 d. 17:24
Pasinerk į Japoniją! Taip šiais metais kviečia tarptautinis šiuolaikinės ir tradicinės Japonijos kultūros festivalis nowJapan. Jau 6-tus metus skaičiuojantis renginys, šiais metais kelia sau vienintelį tikslą - padėti įvairių šalių, kultūrų ir amžiaus žmonėms įgyti naujos patirties bei dalintis jau sukaupta.

Spalvingoji Indija: mitologiją ir tikrovę supinančios legendos

2014 rugpjūčio mėn. 28 d. 15:03
Ko gero kiekviena Indijos vieta turi bent po vieną nuostabią legendą, kurioje sunkiai atskiriamos ribos tarp mitologijos ir tikrovės. Indiškos legendos ne tik gražios ir patraukiančios – jos pažymi pasaulio tvarką. Tokią, kur viskas įvyksta taip, kaip turi įvykti, kur nepažeidžiama pasaulio harmonija. Kur valdo kilmingi ir teisingi. Kur išlaikoma ir gerbiama religinė tradicija.

Noriu prasitęsti atostogas! Majos pamąstymai: kiek pinigų reikia atostogoms ir laimei? (15)

2014 rugpjūčio mėn. 27 d. 19:33
Noriu prasitęsti atostogas! Majos pamąstymai: kiek pinigų reikia atostogoms ir laimei?
Asmeninio archyvo nuotr.
Sveiki, mano vardas Maja. Mano atostogos baigėsi tada, kai į užjūrį išvyko mano šeimininkas. Namie likome trise: aš, šeimininkė ir Justė. Pamenu, per paskutines atostogas Palangoje mes visi vaikščiojom tiltu, ir šeimininkas Justei pasakė, kad rytoj jis išplauks kitapus jūros, nes ten daug uždirbs ir galės siųsti namo money money money. Ir dar sakė, kad per atostogas jis būtinai sugrįš.

Ambicingas lietuvis savo statyta jachta ketina apiplaukti pasaulį gal nori prisijungti ir tu? (84)

2014 rugpjūčio mėn. 28 d. 22:39
Ambicingas lietuvis savo statyta jachta ketina apiplaukti pasaulį
Asmeninio archyvo nuotr.
Darius nuo pat vaikystės turėjo svajonę – praplaukti Kapitono Granto keliais. 30 metų brendusi svajonė įgavo milžiniško projekto ribas. Šiandien 48-erių metų laivų statytojas ir kapitonas Darius Vinkevičius, padedamas „Kapitono Granto klubo“, organizuoja 7 metus truksiančią kelionę, į kurią kviečia prisijungti visus, norinčius atrasti save šniokščiant vandenyno bangoms.