Išvažiuojame anksti, kelias iš sostinės tolimas. Niekada nepamirštame į tokius pasibastymus pasiimti būtino dalyko - geros nuotaikos. Ji privalomas atributas, medžiojant gerus įspūdžius ir nuotykius.
Įdomiausia, jog tik truputį pavažiavus už Vilniaus, ir lietus baigėsi. Saulutė pasirodė. Kelias link Šiaulių sekmadienio rytą - beveik tuščias. Besigrožint pro automobilio langus bėgančiu gražiu mūsų Lietuvėlės kraštovaizdžiu, beskaičiuojant sutiktus pakelėje gandrus, net nepastebime, kaip atsiduriame prie pirmos numatytos šiandien aplankyti vietos – Radviliškio rajone esančio Burbiškio dvaro.
Žinome, jog jis garsus savo tulpių švente. Žinome ir tai, jog šiandien tulpių tikrai nepamatysime. Teks grįžti per jų žydėjimo sezoną ateinantį pavasarį.
Keliaujame dvaro parku, tikrai idealiai sutvarkytu. Viskas labai autentiška, nesunku įsivaizduoti, jog atkeliavome laiko mašina, kad ir šimtą metų atgal. Šalia takelių - visas tvenkinukų kompleksas. Įspūdis toks, jog tuoj mus sutiks patys tikriausi dvaro šeimininkai iš kokio XIX amžiaus. Deja, mus pasitinka tik bilietų į šį muziejų pardavėja. Iš jos sužinome, jog prie bilieto kavos puodelis nepriklauso, tik įspūdžiai. Neskubėdami juos ir renkamės. Tikrai nuostabiai gražu, nepaprastai ramu, esame vieninteliai lankytojai.
Apžiūrime viską viską, smalsu, kaip seniau gyveno turtingi žmonės. Besibastant po parką sutikta vienintelė gyva būtybė – voveraitė. Mus apima smalsumas, o kodėl tvenkiniuose nėra vandens paukščių? Šį klausimą užduodame tai pačiai bilietų pardavėjai, kai apžiūrinėjame pačius dvaro rūmus. Bet ji nežino.
Tikrai gražiai investuoti pinigai, nuostabus turistinis objektas: ir atgaiva sielai, ir galimybė praplėsti akiratį apie mūsų krašto istoriją.
Tolimesnis mūsų kelionės tikslas – Raginėnų piliakalnis. Išvažiuojame iš Burbiškio dvaro paprastais kaimo keliukais. Taip įdomiau. Piliakalnis turėtų būti kažkur netoliese. Tačiau šįkart visiškai pasiklystame kaimo keliukų labirinte. Tenka paklausinėti vietinių gyventojų, o jie truputėlį nustebę, matyt, nedaug tokių ieškotojų pas juos užklysta.
Pagaliau randame. Tik bėda, jog iki šiol mes taip ir nežinome, ar ant to piliakalnio buvome. Gal tik ant paprastų kalvų. Neradome jokių nuorodų, ženklų. O piliakalnis ir vaizdai, atsiveriantys nuo jo, labai įspūdingi. Papėdėje teka gražutė Daugyvenės upė, su natūralia, žmogaus veiklos nepaliesta vaga. Čia, besigrožėdami fantastiškais mūsų akiai tikro kaimo vaizdais, mes ir suorganizavome savo tradicinę iškylą. Niekur nebesinori keliauti iš šitos idiliškos gražios ramybės. Deja, laikas labai greitai eina. Suprantame, jog tokiu tempu keliaudami, šiandien Kryžių kalno taip ir nepasieksime. Tenka nenoromis judėti toliau.
Visiškai netoliese randame Kleboniškių senovės gyvenvietę. Tai kažkas panašaus į Rumšiškes, tik bilietai į šį kaimą – muziejų pigesni. Taip mums paaiškino šios vietos bilietų pardavėja. Jei skaičiuojate pinigėlius, važiuokite čia, nes tikrai yra į ką pažiūrėti. Man didžiausią įspūdį paliko šiose trobose esantis kvapas. Tikras tolimos vaikystės kvapas. Vasarų, praleistų pas senelius kaime kvapas. Jei kažkas nori surasti tokių sentimentų, paieškokite čia.
Mus pradeda spausti laikas, diena kažkaip labai greitai bėga. Tenka važiuoti toliau. Užsukame į Šeduvą, pažiūrėti malūno ir papietauti jame esančioje kavinukėje. Ir vėl mus netrumpam įsivilioja pas save šalia malūno esantis parkelis. Su gražiomis gėlytėmis ir tvenkinuku, kuriame žydi nepaprasto grožio lelijos. Ir plaukioja tuntai kažkokių egzotiškų margaspalvių žuvų.
Toliau jau darosi akivaizdu, jog šiandien bespėsime apžiūrėti tik Kryžių kalną. Visos kitos nuplanuotos aplankyti vietos turės mūsų luktelėti iki kitų kartų.
Apie šitą kalną nepapasakosi, jį reikia pamatyti. Pasibastyti po jį. Paskaitinėti užrašus ant milijonų kryžių, esančių vienoje vietoje. Mes tą ir padarėme, o po to dar ilgai sėdėjome pievutėje šalia jo. Nerealus vaizdas. Netikiu, jog pasaulyje rasite ką nors panašaus.
O toliau - ilga kelionė atgal į Vilnių, vaizduotei apdorojant visą grožį, kurį šiandien pamatėme. Fantastiškai graži ta mūsų Lietuva, pilna visokiausių paprastų gražių stebuklų. Tik spėk suktis, norėdamas kuo daugiau jų pamatyti.
