Fėjų kaminai

Sėdžiu užsilipusi ant kalvos, o aplinkui driekiasi balkšvas kraštovaizdis, – už mano kalvos lyg tūkstantis plikų prieštvaninio dinozauro kuprų drypso kitos kalvos, tarpais stūkso liekni bokštai, saulė kepina veidą, plaukus taršo kaitrus sirokas. Kad čia yra gyvybės primena apačioje styrantis šakas suskliautęs vienas kitas medis, kaitroje ištirpusios gėlytės. Nebesuprantu, ar tai tyla, o gal gamtos stichijų muzika užlieja ausis, plaučius, akis, širdį. Ima rodytis, kad pakylu nuo šios dykrios žemės, imu sklęsti ore kartu su karšto oro srovėmis ir kraštą regiu tarsi raibuliuojantį miražą iš viršaus.

Kitą rytą jau ne vizijose ir ne sapnuose pakylu virš žemės. Oro balionas neša mane virš kalvų, medžių viršūnių, kartais nusileisdamas tiek, kad pro namų langus matyti kaip keliasi ir ruošiasi naujai dienai šeimynykščiai, o su stogų terasose pusryčiaujančiais turistais, rodos, ranka pasilabinsi. Aušta nauja diena, pirmieji saulės spinduliai pilkšvą kraštovaizdį nudažo raudonais, gelsvais, oranžiniais atspalviais. Pilotas Harunas C. Gülükas kelia aukščiau ir aukščiau. Iš viršaus valstiečių daržai atrodo, lyg zebro dryžiai, tarp kalvų vingiuoja keliai, nusagstyti mažais namų kvadratėliais pasimato miesteliai Gioremė, Urgupas, Uhčisaras...

60 milijonų metų – čia galima suvokti šį laiko tarpą. Tiek laiko prabėgo, kai išsiveržę du ugnikalniai – Erciyes ir Hassan daugiau kaip 100 kilometrų skersmens teritoriją užpylė lava ir pelenais. Ilgainiui iš jų susiformavo tufas – minkštas akmuo, kurį gali grandyti nagu. Ilgus metus minkštą gruntą dildė vasarą kepinanti saulė, žiemą ūžaujantys šalti vėjai, lietūs ir sniegas. Kur gruntas buvo minkštesnis, susiformavo slėniai, tvirtesnėse vietose liko kalvos.

Tarpais kalvos tapo tokios lieknos, kad dabar jas galima lyginti su mūsų daugiaaukščiais namais kur nors Vilniaus Konstitucijos prospekte ar Pašilaičiuose. Žmonės netruko pastebėti, kad šie gamtos sukurti bokštai patogūs gyventi – ėmė rausti juose laiptelius, kambarius, išmušti langus.

Iš tiesų šiame atšiauriame žemyniniame klimate ir negalėjai rasti geresnės vietos – medžių čia skurdu, degti molio plytas – sunku, o tufo namuose visais metų laikais vienoda temperatūra. Ir visuomet, jei norisi, galima patobulinti gyvenamąją aplinką išgrandant vietą puodams, lovą ar dar vieną kambarį.

Kai naktį senovės bokštų gyventojai įžiebdavo sėmenų aliejaus lempeles, jų balkšva šviesa pasklisdavo pro langų ertmes. Tūkstančiai žiburėlių naktyje sukurdavo nežemišką įspūdį. Taip gimė legenda apie bokštuose gyvenančias fėjas. Iki šiol jų namai vadinami fėjų kaminais, turkiškai „Peri bacalari“.

Kai kuriuose fėjų kaminuose ir dabar gyvena žmonės. Čia gali pamatyti iš lauko įtaisytus medinius laiptus, spalvingus kilimėlius prie durų ir net palydovines antenas. Tik neaišku, kaip jie apsirūpina elektra.

Meilės ir balandžių slėniai

Kapadokija – rojus mėgstantiems keliauti pėsčiomis. Čia tūkstančiai takų takelių, kurie gali nuvesti į pačias neįtikėčiausias vietas, tik, žinoma, reikia išdrįsti nusukti nuo „organizuotų“ turistų nuzulintų šaligatvių.

Vienas tokių takelių veda iš Nevšehiro į Gioreme. Keliukas iš pradžių vingiuoja kalvų viršūnėmis, o po to nusileidžia į gilų smiltainio kanjono dugną. Dairausi užvertusi galvą į uolas, o ten – šimtai mažų keturkampių langelių, kurie žvelgia į mane juodomis kiaurymėmis.

„Tai balandžių namai“, – sako Rana Rana Rizvanoğlu. Ji jau penkerius metus Kapadokijoje dirba gide ir nors ilgisi savo gimtojo Izmiro, tikina, nebeįsivaizduojanti gyvenimo be šio dūmų spalvos kraštovaizdžio.

Balandžiams namus įrengia vietiniai valstiečiai tam, kad galėtų surinkti olose susikaupusį jų mėšlą, – geriausią trąšą daržams, kuriuose tarpsta ne tik pomidorai bei svogūnai, bet ir vynuogienojai. Vietiniai gyventojai tikina, jog Kapadokijos vynas toks geras būtent dėl balandžių mėšlo. Bet apie taip vėliau.

O dabar pėdinu Balandžių slėnio dugnu ir ragauju įvairiausių rūšių vynuoges tiesiai nuo medelių. Kai apsunksta pilvas, prisimenu dar vieną naudą, kurią teikia balandžių mėšlas, – iš jo senovės žmonės gamino dažus, kuriais ištapė vietinių bažnyčių sienas. Bet apie tai irgi vėliau. Manęs laukia kitas slėnis.

Ugnimi besispjaudantys vulkanai išspjovė net tik lavos ir pelenų, iš žemės gelmių jie išsviedė ir kieto bazalto gabalų, kuris buvo neįveikiamas vėjui ir šalčiui. Šie milžiniški akmenys dabar, rodos, supasi pakibę ant lieknų kojų. Žmonės šiuos gamtos darinius stengiasi vadinti grybais, o drąsesni rėžia tiesiai – falai. Iš tiesų, pamačius styrančius 30 metrų aukščio bokštus, kitų asociacijų nekyla.

Nuo Uhčisaro iki kitos Kapadokijos gyvenvietės Čavušino tik 4,5 kilometrai. Tarp miestelių vingiuoja takelis, kuriuo gali arba pėsčias eiti, arba dviračiu važiuoti. O abipus takelio kyla įvairiausių formų, aukščio ir storumo falai. Šią vietą kažkas, matyt, apimtas ne pačių dorybingiausių minčių, pavadino „Meilės slėniu“.

Prasmegti skradžiai žemę

Mažosios Azijos istorija turtinga įvykių. Čia gimė civilizuotas pasaulis, pynėsi tautos, kultūros, religijos, ši žemė matė garsiausius žmones – Aleksandrą Makedonietį, Konstantiną, vėliau – seldžiukų ir osmanų sultonus.

Pro siauras dureles lendame į olą. Ne per plačiausias koridorius veda vis gilyn ir gilyn. Pasišokinėdama skuodžiu po žeme, nes Rana vis ragina – turime skubėti, – priekyje laukia žmonės, trokštantys išsivaduoti iš šio klaustrofobiško kalėjimo.

Takelis vis siaurėja, kol vienoje vietoje suabejoju ar tikrai galėsiu pro jį prasisprausti. Susilenkiu kone trilinka ir susispaudžiu iki lagamino dydžio. Tačiau ir to negana – vienoje vietoje ropoju keturiomis. Ausyse ima trūkinėti garsas. Laimei, netrukus galiu išsitiesti visu ūgiu – mes gana erdvioje patalpoje, iš kurios į visas aštuonias pasaulio šalis, išsišakoja požeminiai keliai. Nenutuokiu nei kur esu, nei kokiame gylyje. Rana sako, jog tai – valgykla ir rodo buvus stalą, vietą, kur laikytos amforos su vynu, vieta aliejinei lempelei.

Pasirodo, vietiniai žemdirbiai, pamatę atsibastant priešus, tiesiogine prasme prasmegdavo skradžiai žemę. Ir ne vieni – su gyvuliais. Viršutiniuose požeminio miesto Kaymakli aukštuose buvo įrengti tvartai, žemiau – gyvenamosios patalpos, dar žemiau – valgyklos, bažnyčios, net mokyklos. Atėjūnams nepavykdavo prasibrauti pro milžinišku akmeniu užritintą siaurą praėjimą.

Kaymakli ne veltui vadinamas miestu. Manoma, čia vienu metu galėję gyventi keli tūkstančiai žmonių. Na, „gyventi“ gal per stipriai pasakyta, – jie čia prisiglausdavo laikinai, kol praeidavo pavojus, – apie 40 dienų. Tiek laiko jie galėdavo prasimaitinti nevirtu maistu, nes požeminiame mieste ugniakuro neužkursi.

Šviežias oras į tunelius ir dabar patenka sumaniai įrengtomis ventiliacinėmis šachtomis. Čia lengva ir malonu kvėpuoti.

Kiek 40 metrų gylio mieste aukštų, mokslininkai ginčijasi iki šiol, nes aukštai persipina vienas su kitu, išsiskiria ir vėl susilieja. Nieko keisto, juk čia žmonės slėpėsi bemaž 3 tūkstančius metų.

Šis miestas driekiasi dešimtis kilometrų, manoma, kad iš jo požeminiais tuneliais galima susisiekti su kitų požeminių miestų gyventojais. Nėra nė mažiausios abejonės – vienas įėjęs niekada nebeišeisi. Rana irgi paliudija – keletą pirmų kartų, kai atvesdavo turistus, surasti išėjimą iš tunelių padėdavo kolegos. Tad dabar pagrindiniai keliai, nors ir numindyti turistų, sužymėti.

Archeologai dar neatkasė visų užgriuvusių praėjimų ir neatrado visų požeminių miestų. Dabar manoma, kad Kapadokijoje galėtų būti net 85 tokios slėptuvės. Į kelias jų galima patekti ir turistams. Kiti stovi apleisti, dalį vietiniai sumaniai panaudoja savo reikmėms.

Bulvių ir turistų rojus

Šalia Sahinefendi miestelio abipus kelio matyti daugybė tufe įrengtų milžiniškų suveriamų durų. „Tai bulvių rūsiai“, – paaiškina Rana.

Pasirodo, kadangi vasarą ir žiemą olose išsilaiko vienoda temperatūra, ten patogu ne tik gyventi, bet ir laikyti daržoves. Centrinė Anatolija buvo ir yra žemdirbių kraštas, todėl dabar čia įrengtos bulvių saugyklos. Bulvės čia gali išsilaikyti ne vienerius metus. 2011 metais, kai Europą užpylė lietūs ir bulvės laukuose supuvo, kapadokiečiai iš savo stebuklingųjų rūsių ištraukė užpernykščio derliaus gumbų ir, žinoma, brangiai pardavė į Europą.

Kasmet į Kapadokijos rūsius suvežama tūkstančiai tonų bulvių. Viename iš jų sutinku moteris, kurios jas rūšiuoja ir krauna į didžiulius maišus, o šie, suversti į milžiniškus sunkvežimius išrieda nežinoma kryptimi.

Visiškai priešingai olas panaudojo Dinlerių šeima. Urgupe, kur jie gyvena, yra kalva su šimtais olų. Kadangi tai viena pirmųjų olų gyvenviečių Kapadokijoje, ji buvo įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dar visai neseniai čia gyveno žmonės, tačiau jiems išsikrausčius, olos ėmė sparčiai nykti.

Dinleriai apsiėmė jas restauruoti ir palengva kurti prašmatnų „Kayakapi“ viešbutį – geriausią Turkijoje ir vieną iš 24 geriausių „luxury boutique“ klasės viešbučių pasaulyje. Dabar šis projektas garsėja toli už Turkijos ribų, kaip pavyzdys, kad paveldą galima ne tik išsaugoti, bet ir pritaikyti šiuolaikiniam žmogui.

Čia svečiams įrengti 32 miegamieji, bet artimiausiu metu bus jau 55. „Tai milžiniška teritorija. Joje galima įrengti daugiau kaip du šimtus kambarių“,– sako vienas iš viešbučio savininkų Yakupas Dinleris.

Įėjus į olas žandikaulis atvimpa – jos įrengtos prisilaikant tradicijų, – baldai pagaminti vietinių meistrų, kambarius puošia surinkti ir restauruoti senoviniai daiktai ir drabužiai.

Kapadokijoje yra ir daugiau olų viešbučių. Jie – viena iš regiono vizitinių kortelių.

Bus tęsinys

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)