Keliauti teko ne kartą. Kiekviena kelionė savita, tad saviti ir nuotykiai. Bet šįkart prisiminiau mūsų pamėgtą saulėtąją Turkiją. Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną rudenį su drauge nusprendėme pakeliauti šiek tiek kitaip t.y. atsisakėme mums įprasto turizmo, ir pasirinkome pasyvų poilsį. Ar tokioj kelionėje galimi nuotykiai?
Atrodytų, kad ne. Manėme, ramiai sau leisim dienas prie baseino ir jūros. Nieko sau neveiksim, tinginiausim. Žodžiu – jokių nuotykių. Bet...
Vos atvykus, atostogos įsibėgėjo kiek kitaip nei planavome. Viskas prasidėjo, kai į mus pagalbos kreipėsi garbaus amžiaus keliautoja. Beje, ji taip pat buvo iš Lietuvos.
Pradžioje, šiai moteriai prireikė mūsų pagalbos vertėjaujant, nes personalas viešbutyje kalbėjo tik angliškai. O ji, be lietuvių kalbos, dar mokėjo nebent šiek tiek rusiškai.
Taigi, iš geros širdies, nuo pat pirmos atostogų dienos, pradėjom vertėjauti. Nesunku juk?! Taip, tikrai – nesunku pagelbėti. Ir čia dar ne nuotykis, bet pirmas žingsnis link jo, nes tik dėka šios naujos pažinties nutiko daug smagių įvykių.
Jau pirmą vakarą šiai savo naujai pažįstamajai davėm pravardę – „Motinėlė“, nes ji už mus dvigubai vyresnė, ir su mumis bendravo kaip su dukromis.
Antrą atostogų dieną iš ryto buvo viskas puiku! Deginomės, maudėmės. Ramuma! Bet... po pietų, situacija šiek tiek pasikeitė, kai „Motinėlė“ grįžo iš pliažo. Ji buvo raudona kaip virtas vėžys! Galvojom: „Na, moteris amžiuje, bet nepasisaugojo saulės. Tikra to žodžio prasme – iškepė.“
Taigi, prasidėjo „Motinėlės“ slaugymas. Nešėm pusryčius į lovą, vakarienę, nupirkom ko reikia parduotuvėje (pirmiausia apsauginį kremą nuo saulės), ir dar, vizitavom kas rytą, visai kaip gydytojai, ligoninėje. Klausėm: „Kaip jaučiatės, gal dar ko reikia?“. O ji atrodė tikrai prastai. Žiūrėjo į mus apsiblaususiu žvilgsniu, mažai valgė, nedaug judėjo.
„Motinėlės“ popieriai buvo labai prasti, nes ištisą dieną nesikėlė, gulėjo susisukusi į drėgną antklodę, kad odos skausmas atlėgtų. Pakalbėdavo su mumis šiek tiek iš mandagumo, o paskui dejuodavo: „Kas per velniava, kas per velniava toj Turkijoj“.
„Gal gydytoją kviest?“ – siūlėme susirūpinusios ne kartą, bet ji atsisakydavo.
Taip benešant pusryčius i numerį praėjo 3 ir 4 atostogų dienos. Aišku, mes spėjome ir maloniai pasilepinti saulute, bet ji – „Motinėlė“, niekur tomis dienomis neišėjo, užsidariusi kambaryje gydėsi stiprų nudegimą. Gailėjomės „motinėlės“, kad atvykusi į Turkiją, ji pamatys tik 4 viešbučio sienas. Bet... ką galėjome padaryti?
Išaušo ir 5– oji diena. Valiooo! Mūsų ligonis sugebėjo nusileisti į viešbučio restoranėlį pusryčių, o iš šalies dar spėjom pastebėti, kad jos apetitas pasitaisęs. Sėdėjom kartu prie vieno stalo, kalbėjomės. „Motinėlė“ papasakojo daug smagių istorijų. Bendrauti buvo išties smagu! Be to, supratome, kad mūsų slauga nenuėjo perniek. Motinėlė atrodė žvali ir gyvybinga. Tikėjomės, kad reikalai pagaliau pasitaisys, baigsis ta velniava, visi atsipalaiduosim.
Ta proga, vakare, net kartu su „Motinėle“ pavakarieniavome restorane. Visgi visi turėjome progą atšvęsti.
Atėjo ir 6 – oji atostogų diena. Po nudegimo „motinėlė“ buvo alergiška jūrai, smėliui, saulei, tad į viduržemio jūros pusę net nežiūrėjo. Bet... užsitepusi storą apsauginio kremo sluoksnį išbandė baseiną. Plaukti nemokėjo, bet kur negilu terliojosi su pripučiamais plūdurais.
Aš tuo tarpu, ramiai sau plaukiojau, ir akies krašteliu ją stebėjau. Stebint susidarė įspūdis, kad susipažinome su išties neeiline moteriške. Jos galva buvo pilna įvairiausių idėjų, o ant kaktos atrodytų taip ir buvo užrašyta: „Su manimi, nenuobodžiausite“.
Taigi, „Motinėlė“ pradėjo vandenyje išdykauti. Skandino plūdurą, vandeniu aplaistė ramiai sau ant gulto gulintį dieduką skandinavą. Žodžiui, baseine moteris kėlė triukšmą kaip reikiant! „Turbūt kol gulėjo su nudegimu, prikaupė daug energijos, kuri dabar veržėsi per kraštus“, – pagalvoju sau.
Man jau baseine darėsi per triukšminga, norėjosi ramybės, tad žadėjau lipti lauk pažiūrėti ką mano draugė veikė, kai staiga, atsisukusi pamačiau susirūpinimą keliantį vaizdą. „Motinėlė“ skendo! Iš tiesų! Kažkaip su tuo plūduru užsižaidė, plaukt nemokėjo, ir nutolusi į didesnį gylį ėme skęsti. Gal tikėjosi, kad diedukas skandinavas gelbės? Pasakyti negaliu. Bet, ji tikrai skendo, o diedukas skandinavas jos nė neketino gelbėti.
„Jeigu kažkas nešoks gelbėti „Motinėlės“, ji tuoj prigers. O Dieve!“ – šmėstelėjo mintis lyg žaibas.
Keista, bet niekas, išskyrus mane, nesureagavo. Apsvaigę nuo karštos saulės, visi ramiai sau gulėjo ant gultų ir neketino judintis. Dalis jų, buvo veidus paslėpę po žurnalais ar skėčiais. Tad, atsiriboję net neįtarė, kad „Motinėlė“ nebejuokavo, ir ne šiaip sau vandeniu taškėsi.
Dieve! Aš strese nemažiau nei pati „Motinelė“. „Ir kaip aš ją išgelbėsiu, kai niekas nepadeda?“ – galvojau.
Taip. Kažkada man teko lankyti gelbėjimo kursus, bet ar to pakaks? Kai žinai, koks sunkus darbas ištraukti žmogų iš vandens tik dar sunkiau ryžtis. Be to, ji už mane dvigubai stambesnė.
Tiek to, apsisprendžiu, kol laikas. Atmetu visus už ir prieš, ir traukiu skęstančiąją. Jai nepavyks, pastebės kiti, gal ir viešbučio darbuotojai imsis iniciatyvos, ir abi išgelbės.
Keletą minučių abi galynėjomės vandenyje. Jau regėjau viziją, kaip mes tuoj nuburbuliuosime. Bet… paskutinę akimirką sėkmingai sveikos išsikapstėme – gaudydamos orą pasikabinome ant baseino bortelio. Ačiū Dievui, nuotykis buvo baigtas!
Vakare pasakojau įspūdžius draugei. O ji sako: „Dieve, kaip gerai, kad rytoj jau skrisim namo. Gal daugiau nieko nebenutiks „Motinėlei?“
Tą vakarą, po skendimo, mes dar trise smagiai pasivaikščiojome. Viskas ėjosi puikiausiai, bet... Po 12 –os nakties, vos spėjus atgulti, sulaukėme nervingo motinėlės beldimo į duris.
Susirūpinusios klausėme: „Kas atsitiko“. O ji išrėkė: „Bomba sprogo, mieste! Tikrai sprogo!“
Na, mes girdėjom garsą primenantį kažkieno sprogimą. Kažkas, kažkur toli tikrai garsiai pokštelėjo. O po pastarųjų teroro išpuolių, pasidarė šiek tiek nejuokinga.
Bet... negi iš tiesų teroras? Nesitiki. Tad bandėm nuraminti motinėlę. O ji, nė neketino tvardytis – veržėsi į gatvę.
Smalsumo vedamos nusekėme paskui ją.
Viešbučio registratūroje neišdrįsom klausti dėl sprogimo. Su drauge buvom tikros, kad čia būta kažkas kito, nes jokios masinės panikos vestibiulyje nepastebėjom.
Taip apsidairiusios ir gatvėse, kuriose vyko įprasta naktinė prekyba, ir ramus kavinių darbas, netrukus grįžome atgal. „Motinėlė“ nurimo, galėjome eiti miegoti. Daugiau nuotykių tą kartą nebepatyrėme.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad kelionė į Turkiją buvo smagi. Išsiskyrė iš bet kurios kitos kelionės, nes su charizmatiškąja „Motinėle“ nenuobodu, net ir pačioje ramiausioje kelionėje. Iki šiol prisiminus įspūdžius suima juokas.
Vėl laukiu nesulaukiu atostogų ir smagių nuotykių. O jūs?
Irma V.
